Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Gamtoje žmogus semiasi dvasinio peno

Penktadienis, 02 September 2022 11:42 Parašė 
Šeimininkas su poniu Pūkučiu. Šeimininkas su poniu Pūkučiu.

Ar daug žmogui reikia? Vienas, žiūrėk, kopia į kalnus, mina dviračiu aplink pasaulį ar su irkline valtimi ruošiasi užkariauti jūrų platybes. Tačiau kitam užtenka ir mažų kasdienių stebuklų: kasdien nubusti paukščiams ulbant, su meile nešti duonos riekę savo augintiniams  ar vakarėjant  susimastyti ties ramia upės tėkme. O jei dar pavyktų įgyvendinti svajonę atverti praeitį menančio muziejaus duris visuomenei, tai būtų įvykdytas didžiulis  gyvenimo užmojis.

Tokia svajone dabar gyvena Rimvydas Baltušonis, dabartinis Lokenėlių dvarelio šeimininkas. Įdėjęs daug triūso ir pastangų sovietų suniokotam gyvenamąjam balto mūro namui sutvarkyti, bei anuomet šias žemes valdžiusio dvarininko Zigmunto Mackevičiaus atminimui saugoti, vyriškis atvirauja, kad visuomet troško gamtos. Seniau jo gyventa mieste, tačiau medžių ir paukščių bendrystė nuolat šaukė arčiau to, kas tikra, natūralu, kur gyvybė pati skverbiasi iš visų pašalių kviesdama ne tik stebėtis, bet ir džiaugtis kiekviena dienos smulkmena.

Kas žmogų auklėja?

Miško, gamtos žmogui reikia ne tik dėl pagrindinių jo egzistavimo šaltinių, tačiau ir fizinėms bei dvasinėms jėgoms atkurti, ieškoti atokvėpio nuo miesto triukšmo, stresų. Dar daugiau – miške žmogus semiasi ir dvasios peno, formuoja save kaip asmenybę. Visi mes žinome ir mokame daug dainų apie gamtą motinėlę, gojus ir šilelius. Nuo seno dainuojam apie rūtų darželių grožį, kvapą gniaužiančią lakštingalų giesmę, apie ąžuolą, beržą, ievą. Bet ar dažnai mes regim tai, ką patys kartojam? Ar susimąstom? Kažin, kažin... Kas tai – pažinimo ar vidinio regėjimo stoka? Baisiausia žmogui – dvasinis aklumas ir kurtumas; didelė laimė – siela regėti, širdim išgirsti. Gamta tampa galingu auklėjimo šaltiniu tuomet, kai žmogus pažįsta ją, suvokia priežasties ir pasekmės ryšius. Daug ko reikia, kad žmogaus, o ypač jauno sieloje dygtų gėrio pradas.

Tokiom mintim pradėjome pokalbį su Rimvydu Baltušoniu stovėdami ant aukšto upės skardžio ir žvelgdami į ramiai tekančią Nerį. Stebuklingi reiškiniai vyksta gamtoje. Kai kuriuos mes jau žinome, galime paaiškinti jų kilmę. Bet kiek dar nežinomybės juose! Ne taip lengva gerai išmokti skaityti „Gamtos knygą“. „Popierinių lapų skaitymas niekada nepakeis paslaptingosios „Gamtos knygos“, tik padės ją suprasti, - teigia mano pašnekovas. – Kiek save pamenu, visada siekiau būti arti gamtos, gyventi joje ir su ja“. Ta mintimi gyvendamas ir vos išgirdęs, jog Lokenėlių dvarelis parduodamas, iš karto suprato, kad svajonės pildosi, tad nedelsiant įsigijo naujus namus. Žinoma, atvykus pirmą kartą, nieko panašaus į stotingą dvarą negalėjai rasti. Pokario metais niekas nesaugojo tokių pastatų atminimo, o kaip tik stengėsi naikinti buvusių valdytojų pėdsakus. Tačiau šiam dvaro gyvenamąjam namui dar labai pasisekė, nes buvo nuspręsta jame įkurdinti raštinę. Todėl išorė liko tik minimaliai sugadinta, tik  vidus išdraskytas neatpažįstamai – teko paplušėti iš peties atkuriant kiek įmanoma buvusio dvaro pavidalą. Betgi R.Baltušonis niekur neskubėjo – minčių ir idėjų lydimas, archyvinių žinių ir fotografijų skatinamas, pamažu iš seno lipdė naują gyvenimą. O lipdymas daug geriau sekasi, kai kasdien šniokščia ne autobusų monotoniški maršrutai, o galingos ąžuolų ir baltųjų tuopų šakos, pypsi ne skubančių automobilių garso signalai, tačiau mažųjų giesmininkų trelės, kai raminamai savo šneką neša pro šalį tekanti upės vaga. Tuomet ir laiko nejauti, ir skubos nebelieka, gyveni, žmogus, gamtos diktuojamu ritmu.

Ūkis – dvasinei ramybei atgauti

Daugelis žmonių skundžiasi, kad dėl stresų negali džiaugtis gyvenimu – ilgai prisimena patirtus nemalonumus ir nesėkmes, dėl to blogai miega ir nuolatos jaučiasi pavargę. Nervinės įtampos reikia kuo greičiau atsikratyti ir kiekvienas žmogus turi rasti būdą, kaip tai padaryti. Lokenėlių dvaro šeimininkas tikina, jog jis geriausiai pailsi tarp savo gyvulėlių. Einame abu link erdvaus aptvaro, kuriame kol kas matau tik keletą žąsų ir ančių, tačiau išgirdę šeimininko balsą, pro tvarto duris laukan išpuola avių ir ožkų būrys. Mekendamos ir džiugiai bliaudamos pustekinės skuba link mūsų – jau žino, kad bus vaišinamos duonos kąsniu. Vyriškis vardina savo augintines: „Tas rudavilnis su juoda nosele ir kojomis yra Kamerūno avinas, va šitų nulėpausių ožkų būrelis – Anglo-Nubian veislė. O dar turėjau tokį ožį Feliksą, tačiau pasimirė vargšas. Po skrodimo radau širdį plyšusią pusiau, - apgailestauja Rimvydas. – Štai tas būrelis ožkelių tai paprastos lietuviškos. Anava, toliau kapstosi antys: Indijos bėgikės, japoniškos, baltagalvės, dar žąsų turiu kelias veisles“. Tvarte girdisi stiprus šurmulys, tačiau mano pašnekovas numoja ranka – esą patarškos triukšmauja. Tikrai, pro tvarto langą regiu gražuoles vištas, nusėtas smulkiais perlais, ne veltui perlinėmis vadinamas. Kieme pasipūtę slampinėja kalakutai, įdomiai keistas raudongalvis gaidys, o jau vištų veislių įvairovė! Tik spėk aikčioti ir gėrėtis. Mus išvydęs atrisnoja ponis Pūkutis ir ėmęs naršyti šeimininko apdarus, tačiau neradęs duonos skanėsto gerokai įsižeidžia. „Šiemet dar įsigijau lamų porelę, povų ir... keletą Hailendų ( Highland ) galvijų – tai škotiška karvių veislė. Visai nereiklūs gyvuliai, bet labai mieli“, - su meile glosto gauruotą buliaus kaktą R.Baltušonis. Sakyčiau, tikras mini zoologijos sodas, tik dar geriau, nes gyvūnai turi labai daug laisvės.

„Iš tiesų, norėčiau, kad mano gyvulėlius lankytų vaikų ekskursijos. Man tik reikėtų  padėjėjos, kuri įdomiai pravestų edukacijas, o ir stovyklas dienines ar savaitines galima organizuoti. Juk vaikai dabar dažnai nežino, kaip paprastas kaimo gyvulėlis atrodo, ne visi ir kaimus turi. Natūralioje gamtoje visai kitas poilsis, medžių ošimas, paukščiai, avelių mekenimas – visa tai nuramina šių dienų sudirgusį žmogų“, - samprotauja vyras ir optimistiškai šypsosi.

Senienų mėgėjas ir saugotojas

Lokenėlių dvarelyje po visų gyvenimo negandų išliko tik du sodybos pastatai – gyvenamasis mūrinis namas ir medinis, šimtmetį skaičiuojantis didelis kluonas. Pastarasis netgi su autentiškomis, eglutės raštu pagamintomis plačiomis durimis. Kluone vietos itin daug, todėl R. Baltušonis jame įkurdino gana didelę senienų kolekciją. Tai dar viena jo aistra – išsaugoti praeitį menančius daiktus. Kluonas turi kelias atskiras patalpas, kuriose ateity sendaikčiai užims savo vietas pagal atskirus laikotarpius. Tačiau senovės lietuvių palikimas jau dabar garbingai eksponuojamas atskiroje erdvėje.

„Mano močiutė – aukštaitė, tad jos lova man labai brangus atminimas. Ir jos austos lovatiesės, ir kiti rakandai – krepšiai mėsai, dešroms laikyti, ketaus puodynės košei krosnin pašauti, vežimų mediniai tekiniai – visa tai neleidžia pamiršti savo giminės šaknų“, - didžiuojasi sodybos šeimininkas. Tolėliau ilgose lentynose šauniai rikiuojasi pūstapilviai samovarai, senutėlės siuvimo mašinos, armonikos. Vos ne visą sieną užima mūsų senolių ir iš svetur atkeliavę lygintuvai: gariniai, anglimis kaitinami, įvairaus dizaino, dydžio ir svorio. „Štai, parodysiu  nediduką lygintuvėlį, kurio metalinis padas nusiima ir pakaitintas ant lauko krosnelės vėl užstumiamas ant lygintuvo. Juo prancūzai lygindavo savo karines uniformas“, - aiškina senienų rinkėjas ir tuoj pademonstruoja nematytą daiktą.

Kitoje patalpoje lubas ramsto pablukusių spalvų lagaminai -  čemodanai. Netgi Dūkšto klebonas kolekcininkui yra padovanojęs carinių laikų vis dar neblogai išsilaikiusį lagaminą.  Nemažai ūkinių rakandų siekia smetoninį laikmetį: medinės akėčios, senutėlis arpas -  grūdų vėtomoji  mašina, kurią vėliau pakeitė tobulesni fuchteliai. Pasieny akį traukia du nedidukai, tik šeimos poreikiams skirti mediniai girnų malūnai. Tačiau kone įdomiausias eksponatas – daugiau nei šimtmetį menantis geležinis anglių šachtų vežimėlis, sutvirtintas kniedėmis ir itin sunkus. Atskirą patalpą užima gausios sovietmečio laikų sankaupos.

Aistringo sendaikčių mėgėjo planuose kirba nekantrios mintys surūšiuoti visus surinktus daiktus ir įkūrus liaudies buities muziejų, plačiai atverti duris visuomenei. Tačiau svajonę trokšta išpildyti savo paties lėšomis ir jėgomis. Kad ir pamažu, bet geriausia kai jauties pats sau šeimininkas ir nuo nieko nepriklausomas.

Šimtmečių  vingiuose

Ne tik seni daiktai, buities rakandai randa vietos R.Baltušonio sodyboje, tačiau ir bibliotekos  lentynose pagarbiai rikiuojasi išliekamąją vertę turinčios knygos: Bostono lietuvių išeivių 1953–1966 m. išleista „Lietuvių enciklopedija“ 37 tomai, B.Kviklio enciklopedija „Mūsų Lietuva“,  pirmo leidimo originalus  „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas,  1430-1930“, V.Biržiškos 1933 m. leidimo „Lietuviškoji enciklopedija“ 8 tomai, „Salvador Dali“ albumas išleistas 1986 m. Prancūzijoj, o pas antikvaro mėgėją atkeliavo net iš Amerikos ir t.t.

Meno gyslelę turinčio vyriškio namų sienas puošia dailės kūriniai:  R.Januškevičiaus tapyba, V.K.Slavinsko akvarelės, kitų dailininkų įvairia technika atlikti darbai: ant medžio, molio, glazūra padengti ir kiti. Itin didelio formato, spalvingų gėlių motyvais tapytas paveikslas ant rudo aksomo prabangiais raižiniais puoštuose rėmuose dengia kone visą kambario sieną, o prie skirtingo apšvietimo to aksomo netgi keičiasi atspalviai.  Pakanka vien prisėsti ant subtiliu gobelenu puoštos antikvarinės sofutės ir besigėrint tokiu fenomenu mintimis nusikelti į tolimą praeitį –  kaipmat pralėks ilgi rudens vakarai.

Tokia tat turtinga R.Baltušonio meno sampratos ir gamtos simbiozė. Gamta įkvepia menui, o atsikvėpti nuo kūrybinių minčių padeda medžių ir upės ramybė. Vienas kitą papildo ir skatina žmogų eiti savo pasirinkimo keliu. Jei mintys skrajoja aukštai ir nuoširdžiai, jos visada leidžia pakilti.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ

logo srtrf