Paskelbtas Miesto naujienos

Benamis – mūsų visuomenės dalis

Penktadienis, 02 September 2022 11:29 Parašė 

Benamystė, valkatavimas, elgetavimas yra žinomi nuo seniausių laikų. Benamiais žmonės dažniausiai tampa dėl fizinių negalių, našlystės, stichinių nelaimių, skyrybų, turto praradimo, karų ir kitų sukrėtimų.

Mūsų visuomenėje benamystė tampa specifine ir dažnai aktualia problema. „Niekas nėra apsaugotas nuo neapibrėžtų gyvenimo situacijų ir galimų socialinių grėsmių. Benamių skaičiaus augimą postmoderniame sociume sąlygoja sparti urbanizacija, ilgalaikis nedarbas, turtinė žmonių diferenciacija, skurdas, dalies gyventojų dorovinė ir psichinė degradacija. Šiandien benamystė jau tapo viena kraštutiniausių atskirties formų, į kurią patekę žmonės visiškai arba iš dalies eliminuojami iš visiems įprastos ekonominės, kultūrinės, dvasinės žmonių bendravimo erdvės“ (E. Kocai. Benamystė kaip socialinis reiškinys. Socialinių tyrimų institutas, 2006). Kai asmuo praranda šeimą, būstą, pragyvenimo šaltinį, anksčiau ar vėliau tai gali pakirsti jo pasitikėjimą savimi ir asmuo pamažu gali atsirasti visuomenės gyvenimo pakraštyje.

Lietuvoje, ko gero, retai pasitaiko savanoriška, paties asmens sprendimu pasirinkta benamystė. Sugalvojau – ir gyvenu gatvėje, nes man taip patinka. Ir Jonavos nakvynės namuose šiuo metu nėra nė vieno žmogaus, kuris atėjo čia ieškoti šilumos ir pastogės turėdamas savo namus. Dažniausiai jie patiria benamystę – šeimą, būstą ar pragyvenimo šaltinį praradę dėl įvairiausių priežasčių ir gyvenimiškų situacijų.

Kiekvieno gyventojo istorija savaip ypatinga. Visi mes ateiname iš vaikystės su savo džiaugsmais ar skauduliais ir patirtimi. Pas mus patenka žmonės su visu savo patirties bagažu, dažnam nebesinori, o ir yra sunku keisti įpročius. Skaudžios įvairių priklausomybių sukeliamos problemos, kurios dažnam atrodo išsprendžiamos per labai greitą laiką ir be jokių pastangų. Sako:  „Gerai, nebegeriu“. Tačiau dažniausiai tas pažadas ilgai negalioja. Pasveikti nuo priklausomybių visada reikalinga ypatinga žmogaus valia, tikėjimas. Kiekvieno jų dugnas yra asmeniškas, skirtingo gylio ir dar dažnai kelis kartus vis pramušamas. Apmaudu, kai žmogus dėl įvairiausių priežasčių netekęs visko, nežinia ar adekvačiai suvokiantis savo padėtį, „draugų“ yra vėl išnaudojamas, juo manipuliuojama, taikomi seniai žinomi scenarijai. Apmaudu, kai žmogus (tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus) prisišvenčia tiek, kad nebesiorientuoja aplinkoje, laužo inventorių, siunčia darbuotojus visiems žinoma kryptimi, iškoneveikia darbuotojus ir t. t. Nesmagu, kai trukdoma greitoji arba policijos ekipažas, kurie atveža Nakvynės namų gyventojus, nes jie „skaniai“ ilsisi gatvėje. Ir tokių pavyzdžių – labai daug.

Tarp benamių yra įvairaus likimo žmonių. Yra išsilavinusių, yra turėjusių verslą. Patekus į šį socialinį dugną, iš jo pakilti ypač sunku. Įstaigos darbuotojus džiugina atvejai, kai žmogus ieško, suranda ir po pirmo atlyginimo nepraranda darbo, džiugina bet kokios asmens, kad ir  menkiausios, pastangos kažką keisti savo gyvenime, kažko siekti. Džiugina, kai gyventojas pasisiūlo padaryti vieną ar kitą darbą. Džiugina pastangos keisti Nakvynės namų ir savo aplinką, sutvarkyti, nuvalyti, nuravėti, palaistyti. Džiugina jautrumas, dėmesys ir pagalba vienas kitam.

Dirbant su šiais socialinių paslaugų gavėjais siekiama stiprinti jų savivertę, skatinama planuotis laiko užimtumą, taikomi įgalinimo metodai įvairių priklausomybių asmenims, kuriems dažnai mažai galimybių sugrįžti į socialinį gyvenimą.

Tikimės ir skatiname abipusį pagarbų, prieinamą ir kartu profesionalų bendravimą su Nakvynės namų gyventojais.

Kiekvienas yra vertas pagarbos ir nesvarbu, koks jo socialinis statusas, nes vertė –  buvimas žmogumi.

Jonavos nakvynės namų inf.