Nuaidėjus radijo bangomis Vytauto Kernagio dainai „Rugpjūtis“, ne vienas atsidūsėjome: kas jau nepririnko čiobrelių, tas ir nepririnks, kas neprisiskynė liepžiedžių, tas neprisiskins. Ilgas savaites visus varginęs karštymetis pristabdė daug tradicinių darbų tiek gamtoje, tiek namuose, net arbūzai mėnesiu vėliau suskato nokti. Tiktai laikinas covido atakos atmušimas ragino greičiau telktis į popieriuose vis dar planuojamus renginius, vykdyti įvairius socialinius projektus, bendrauti su senais ir naujais bičiuliais.

Tas skubėjimas pabendrauti, dar kartą kažką aplankyti, su kažkuo susitikti nuvedė mus nuo formalių priedermių, tariamai be galo svarbių įsipareigojimų ir atvedė prie didesnio nuoširdumo, betarpiško atvirumo  versmių. Antai viena bibliotekoje įsikūrusio „Polėkio“ klubo narė prisipažino, kad namuose esą niekas nesupranta nei jos tautiškumo aspiracijų, nei noro netylėti, kritiškai vertinti kiekvieną politikų, veltėdžiaujančių visuomenės vedlių žodį. Čia, klube, ji esą turinti galimybę ir „pasikultūrinti“, ir atsipalaiduoti, pasitikrinti savo nuomonę kitų atžvilgiu. Kitas senjoras, didžiavęsis, kad jo silpnoji vieta – istorinių romanų bei detektyvų skaitymas, prisipažino, kad šią vasarą perskaitė viso labo vieną vienintelę knygą – Aleksandro Diuma „Karalienę Margo“, tą pačią, kurią vartė dar vaikystėje, kada draugavo su trimis muškietininkais ir grafu Montekristu. Vis dėlto anas paaugliškas skaitymas neprilygo dabartiniam – brandžiam, pagaunančiam autoriaus vaizduojamą istorinį laiką ir dabartinį kontekstą. Dabar senjoras supratęs, ką reiškė 1572 m. rugpjūčio 24 d. Paryžių siaubusi Baltramiejaus naktis ir koks įspūdingas buvo Karolio IX arkebuzos nutaikymas į savo oponentą Henriką Navarietį, sušunkant „Mirtis, mišios arba Bastilija!“ „Įsivaizduokime,- samprotauja senjoras, - koks sambrūzdis dabar vyktų, jei, artėjant rinkimams, partijos savo santykius pultų aiškintis ant barikadų, o juk Macrono ir Putino dialogas telefonu vyko kaip tik artėjant šiai simbolinei datai – Baltramiejaus dienai...“. Senolis, be abejo, fantazuoja, tačiau jo įžvalgos, pastiprintos senose knygose atkuriamomis scenomis, primena seną kaip pasaulis posakį, jog istorija kartojasi...

Vienas iš pozityvių poslinkių plečiant atvirumo lauką mūsų prieštaringoje visuomenėje gali rastis jau po kelių dienų, rugsėjo pradžioje. Nauji mokslo metai tarsi pasiūlo galimybę išsivaduoti iš vasarą įskiepyto nerimo ir nuo mūsų nepriklausančių grėsmių, sutvirtinti bendruomeniškumo jausmą, pereinantį į pasiaukojimo ir patriotinio pasididžiavimo galimybę. Ne vienoje klasėje išvysime susigūžusius nuo karo siaubo vaikus, kuriems dar ilgai bus nelengva atsiverti, pasipasakoti, kol jie nepajus mūsų pačių atvirumo ir supratimo, bent menko įsijautimo į dramatišką nelaimėlių situaciją, jų kultūros savastį, kalbą. Neperlenkime lazdos. Neverskime naujų draugų jau pirmą dieną pasakoti savo asmeninių istorijų, nekamantinėkime, kokie keliai atvedė į Lietuvą. Tik pabrėžkime sąsajas, kurios šią vasarą mūsų tautas jungė: čiobrelius, liepžiedžius, levandas, šachmatus, riedučius ir, be abejo, ne sprogimus, o tolstantį Karpatų kalnų aidą...

Marius Glinskas