Senuose miestų parkuose, želdynuose ar pakelėse dažnai galime išvysti plačiai išsikėtojusius, išklypusiais kamienais kerėplas medžius – uosialapius klevus. Ši keista rūšis, nei tai klevas, nei tai uosis, itin paplitusi mūsų regione ir atrodo, mums įprasta bei dažnai sutinkama, o vis tik kadaise nebuvo tokia įprasta. Prieš daugelį metų tokių klevų nė su žiburiu nebūtum suradęs, tačiau kaip ir žmonės, gyvūnai ir augalai nuolat šiek tiek migruoja. Gamtai gyvenant savo ritmu, rūšys prisitaiko, susigyvena. Tačiau sparti klimato kaita ir dabartinis žmonių kišimasis gamtai yra itin nepalankūs.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius teigia, jog augalų ir gyvūnų plitimas į naujas teritorijas vyksta labai lėtai. Pradžioje pasirodo pavieniai individai, kurie dažniausiai neišgyvena. Po kurio laiko vėl atkeliauja keletas tos rūšies atstovų. Šįkart vieni žūsta, tačiau kiti išlieka. Praėjus kelioms dešimtims ar net šimtams metų, pasirodo kiti tos pačios rūšies individai ir papildo jau gyvuojančią vietinę populiaciją ir kuo toliau, tuo labiau migrantai gausėja.
Įsitvirtinti reikia sąlygų ir laiko
„Ne visi žino, kad pilkieji kiškiai pas mus ne visada gyveno. Tūkstančius metų po ledynmečio mūsų krašte gyveno tik baltieji kiškiai, kurių kailiukas vasarą yra pilkas, o žiemą pabąla. Šiandien baltieji kiškiai yra įrašyti į Raudonąją knygą. Jų nerasime nei Suvalkijoje, nei pajūrio regione, tačiau Švenčionių krašte, Labanoro girioje, Zarasų ar Rokiškio apylinkėse baltųjų kiškių dar aptinkama. O štai pilkieji kiškiai pas mus atkeliavo iš stepių regiono prieš 800 – 1000 metų. Panašiai ir pilkosios kurapkos. Jos keliavo į Lietuvą ilgai ir įsitvirtino vėlai. Šiuo metu kurapkos – vėl labai retos“, - pasakoja S. Paltanavičius.
Paskutiniu metu visus stebinantys atvykėliai yra maldininkai – iki 10 cm ilgio vabzdžiai, itin greitai sugraužiantys savo auką. Lietuvoje maldininkai pirmą kartą buvo pastebėti 2008 m. Vilniuje ir Kaune. O nuo 2015-ųjų pranešimai apie maldininkus pradėjo intensyviai plito iš visos Lietuvos. Vapsvavoriai – dar vieni atvykėliai. Dryžuotu vapsvos pilveliu apsirėdę vorai praeito amžiaus pabaigoje buvo pastebėti Vokietijoje, tačiau gana greitai atkeliavo ir į mūsų pievas. Čia puikiai prisitaikė ir nevaržomi gausina savo rūšį.
Invazinės agresyvios rūšys
S. Paltanavičiaus teigimu, natūralus, laipsniškas rūšių plitimas vyravo ilgus metus iki šiol, tačiau dabar jis tapo kur kas greitesnis. Iš dalies tai lemia šiltėjanti klimato kaita, tačiau ne mažiau atsakomybės tenka ir žmogui. Net apie 500 aukštesniųjų augalų rūšių buvo atsivežtos su grūdais ir pan. Daugeliui lietuviškos sąlygos labai tiko, todėl augalai ir gyvūnai puikiai prisitaikė ir liko gyventi. Jei naujos rūšys taikiai sugyvena su vietinėmis, problemų nekyla. Tačiau kai kurios ima stelbti vietines, suvartoja jų maistą, užima gyvenamuosius plotus ar net sunaikina kitas rūšis. Tokie naujakuriai vadinami invazinėmis rūšimis. Invazinius augalus ir gyvūnus draudžiama auginti, dažniausiai su jais kovojama tiesioginio naikinimo būdu.
„Invaziniams augalams ir gyvūnams labai tiko mūsų sąlygos, maža to, jie nerado čia konkurentų – priešų ar parazitų. Gausiai pasidauginę ilgainiui ėmė stelbti vietines rūšis. Vieni žinomiausių invazinių augalų – Sosnovskio barščiai. Šie augalai į Lietuvą buvo atvežti apie 1960 m. kaip eksperimentinė silosinė kultūra, skirta gyvuliams šerti. Eksperimentas, kaip jau žinome, labai nevykęs, ir dabar turime didžiulį galvos skausmą dėl Sosnovskio barščių naikinimo. Šio augalo tūkstantinės sėklos paskleistos žemėje, daigios išlieka 8 -10 metų. Be to, augalai itin pavojingi žmonėms: jų sultys stipriai nudegina odą, o iššokusios vandeningos pūslės padaro sunkiai gyjančias žaizdas“, - dėsto gamtininkas.
Kanadinės audinės – irgi invaziniai gyvūnai. „Pokario metais visoje tarybinėje Lietuvoje įsivyravo idėja kuo daugiau išspausti iš gamtos, taip pat ir mėsos, kailių. Dėl to buvo įvežta kanadinių audinių. Iki šiol Europoje milijonai jų laikoma fermose, tačiau ištrūkusi į gamtą ši rūšis parodė ką sugeba. Ilgus metus Europoje gyveno vietinė rūšis – europinės audinės. Per 30 metų kanadinės audinės jas nukonkuravo ir šiandien europinių audinių nebėra nei Lietuvoje, nei kitose Europos šalyse“, - aiškina S. Paltanavičius ir priduria, kad Didžiojoje Britanijoje kadaise žmonių įvežtos stambios pilkosios voverės panašiai nukonkuravo rudąsias. Jos netgi suėda paukščių jauniklius, miškuose nugraužia visą medžio žievę netoli viršūnės ir medis žūsta. Taip pilkosios voverės gali sunaikinti visą mišką.
Lengva ranka daryti sprendimai atneša daug žalos
Pasak gamtininko, net niekuo neįpatingi medžiai gali atnešti gamtai žalos. „Uosialapiai klevai – kadaise atvežti kaip greitai augantys, žaliuosius plotus sparčiai išplečiantys medžiai. Jie gyvena iki 30 metų, vėliau išklypsta, išpūva. Ten, kur augdavo liepos, pvz., prie upių, gali greit įsivyrauti uosialapiai klevai. Šių medžių sėklos žiemos pabaigoje krinta ant ledo ar į vandenį ir upėmis nukeliauja į naujas vietoves. Per pavasarinį potvynį sėklos išnešamos toli nuo upės į krantus, ten sudygsta ir puikiai auga. Taip išstumiamos kitos augalų rūšys. Tačiau šie medžiai visiškai nevertingi: nei baldų iš jų nepagaminsi, nei malkoms jie netinka. Pakelėse pasodinti uosialapiai klevai taip pat puikiai sėjasi: jei laiku nesužiūrėsi ir neišrausi, kaip mat užsiveis dideli sąžalynų plotai“, - aiškina S. Paltanavičius.
Kai kuriose Europos sostinėse ir miestuose jau kurį laiką sėkmingai įsikūrusios gyvena ir net peri dešimtys tūkstančių Kramerio, pilkagalvių ir dar kelių rūšių papūgų, įprastai gyvenančių Afrikoje ir Azijoje. Gausiai paplitusios, jos užima erdves, kuriose kurtųsi vietiniai paukščiai ir sulesa jų maistą: pumpurus, vaisius, sėklas. Šios papūgos laikomos invaziniais gyvūnais. „Kalbant apie papūgas, jos visos yra atvežtos ir vėliau paleistos ar pabėgusios nuo žmonių. Jeigu Vingio parke paleistume šimtą beždžionių, galbūt jos irgi prisitaikytų, žmonės gailėtų ir pamaitintų. Tačiau ar tai – laimėjimas? Mano manymu, tai – pati didžiausia žmogaus kvailystė. Taip gamta ne praturtinama, o iškraipoma, išniekinama“, - tvirtina gamtininkas.
Šliužai – daržininkų siaubas
Šliužų daroma žala daržuose ne juokais išgązdino žmones. Tačiau klaidinga manyti, kad visi Lietuvoje gyvenantys šliužai yra kenkėjai. Daugelis šliužų visiškai nesidomi daržo gėrybėmis, nes maitinasi savo natūralioje aplinkoje – miškuose, pievoje, ar prie vandens telkinių. Mūsų krašte netgi yra saugomų šliužų. Tai juodasis arionas, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, gyvenantis prie vandens ir mintantis pūvančia augalija.
Būsimą daržininkų derlių engia daugiausiai iš svetimų kraštų atkeliavę šliužai, o aršiausias iš jų – luzitaninis arionas – rudas, vario atspalvio stambus gyvis. Prieš kelerius metus pas mus jis buvo gan retas, tačiau dabar tapo tikra invazija, ryjančia gležnus daržo daigus. Gamtininkas S. Paltanavičius teigia, kad šią šliužų rūšį kartu su sodinukais įvežė augalų perpardavinėtojai. Sodinukų dirvožemyje buvę kiaušinėliai pateko į mūsų žemę ir pradėjo plisti įvairiose Lietuvos vietovėse. Kol kas jie neturi ekologinių priešų, neserga jokiomis ligomis ir puikiai dauginasi.
Vieni šliužus kas rytą renka, kiti bando naikinti įvairiomis priemonėmis. Naikinant šliužus, svarbiausia daržininkams veikti išvien. Ar renkant, ar naudojant moliuskocidus – pesticidus, skirtus apsaugoti augalus nuo sraigių ir šliužų - rezultato nepavyks pasiekti, jei vienas kaimynas kovoja, o kito lauke – didžiausia veisykla. S. Paltanavičius pataria veiksmų imtis balandžio mėnesį, nes vasaros pradžioje šliužai jau deda kiaušinėlius, o didžiausias jų prieauglis bus antroje vasaros pusėje ir aktyvumas tęsis tol, kol bus šilumos.
Vis dėlto, yra daugybė priemonių, padėsiančių išvengti šliužų daromos žalos. Jie mėgsta pavėsį ir drėgmę, tad aukšta žolė, statybinių medžiagų krūva ar sumestos šakos – puiki zona jiems daugintis. Visa tai reikia pašalinti ir palaikyti darže tvarką. Galima įrengti jiems kliūtis, pvz., sauso smėlio ar žvyro takus, medinius bortelius apdorotus actu, druskos arba sodos tirpalu, ar tiesiog auginti daržoves pakeltose lysvėse. Norint šliužus privilioti ir tada juos lengvai surinkti, daromos gaudyklės: ant žemės laikomas ir nuolat drėkinamas statybinio kartono lapas ar audinio gabalas. Tačiau labiausiai išgirtas būdas – įkastos stačiai į žemę alaus gaudyklės, o šliužams itin patinka mielių kvapas.
Tuščia gamtinė dykuma
Seniau mūsų gamta buvo turtinga didingais miškais ir giriomis, pievos – augalų ir gyvūnų įvairove. Laukais sruveno švarūs ir gilūs upeliai, o upėse smagiai uodegomis pliaukšėjo tauriosios žuvys. Bet kas gi liko dabar, ką šiuo metu pamatytų žmogus, gyvenęs prieš šimtą ar daugiau metų? „Jis prarastų amą, jį ištiktų šokas, - tvirtina S. Paltanavičius. – Praeities žmogus nepažintų dabartinių miškų, nes jų beveik neliko. Mūsų miškai – jauni ir toliau aktyviai kertami. Per švelnu sakyti, kad mūsų miškų kirtimas - per didelis. Tai tiesiog beprotiškas, nevaldomas procesas. Arba valdomas tik pinigų. Visų gyvūnų, ypač paukščių, varliagyvių, anuomet buvo šimtus kartų daugiau. Šiandien toks žmogus pamatytų, jog gamta yra tuščia, nebyli, plyti tik beviltiški geltoni rapsų plotai. Lietuvos laukai, užsėti monokultūromis, tampa gamtine dykuma. Tokioje vietoje nelieka gyvūnų ir augalų įvairovės, ten niekas negali gyventi. Jeigu dar dešimtmetį taip ūkininkausime, dar mūsų karta pamatys, jog laukuose vieversiai nebegieda, pempių nematyti, gandrų lizdai tušti. Jų vietas galbūt užpildys invazinės rūšys, bet įvairovės dar labiau sumažės“.
Ir gyvūnams, ir žmogui yra daug lengviau gyventi savo įprastoje aplinkoje, tarp pažįstamų, bendraminčių, galinčių susikalbėti ir suprasti vieni kitus. Tačiau lengvumas ir gėris savaime neateina, ir nepasilieka, o norint jį išlaikyti, reikia patiems įdėti daug pastangų. Betgi daugelio žmonių savimonė neleidžia net įsivaizduoti, kad dėl mūsų pačių kaltės, padangėse kažkada gali nebegiedoti vieversiai.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
