Paskelbtas Laisvalaikis

Jonavietis ir upė

Trečiadienis, 10 August 2022 10:44 Parašė 

Karštą vasaros dieną sėdėjau po raudonu tiltu, žvelgdamas į prieš mane atsivėrusią miesto panoramą. Mano akis lydėjo neįprastas įvykis - jonaviečio nardymas upe, o ausis nuolat užpildydavo pravažiuojančių mašinų sukeliami, į dunksėjimą panašūs, garsai, lyg būčiau pulsuojančio miesto širdyje. Vaizdo, kvapo ir garsų fone mintyse iškilo svarbus klausimas - koks yra jonaviečio santykis su upe? Tą kartą bandymas atsakyti į klausimą pasibaigė nesėkme. Tik buvo aišku viena: arba to santykio nėra visai, arba jis yra labai komplikuotas. Jonaviečio santykis su upe kažkuo yra panašus į dviejų aukščiausių objektų mieste santykį. Kaip ir jonavietis, prilaikantis atstumą nuo upės, taip ir Šv. Jokūbo bažnyčios bokštai prisilaiko atstumo nuo šilumos tinklų bokšto. Vienas kito neneigia, bet kartu ir nesiekia suartėti. Atrodo, jog jonaviečiui upė yra kliūtis. Jeigu jos nebūtų, nepasigestų, o ir išnyktų poreikis rūpintis tiltų priežiūra. Kodėl iki šiol taip toli esame nuo upės, kuri yra čia pat, šalia? Ką reiškia upė? Kokios jonaviečio santykio su upe formos išliko? Ar upės ekologinė padėtis rūpi jonaviečiui? Pabandykime dabar kartu atsakyti į klausimą ir apie tai pasikalbėti, sėdint ir stebint lėtai plaukiančią upę.

Senųjų religijų ir kultūrų atstovams upė turėjo simbolinę ir religinę reikšmę. Upės politeistinėse religijose buvo vaizduojamos dievais ir dievybėmis. Upė galėjo reikšti gerovę, derlingumą ir gausumą arba nelaimę ir potvynius. Mūsų lietuvių mitologijoje upė taip pat turėjo savo dievą, juo buvo Upinis. Upė buvo ir mąstymo objektas. Apmąstymai siekia ankstyvuosius antikos laikus, o vienas iš ankstyviausių filosofų, teikusiu upei dėmesį, Herakleitas užrašė visiems gerai žinomus žodžius. Jie skamba taip: į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti. Interpretacijų apie šią ištarmę yra įvairių, bet pagrindinė mintis yra gyvenimo tėkmės metaforinė reikšmė. Vien žvilgsniu negalime atpažinti upės pradžios ir pabaigos, kaip ir gyvenime sunkiai galime apčiuopti savo gyvenimo pradžią ir nuspėti jos pabaigą. Taip pat niekada negalime išlikti tokiais pačiais, esame nuolatinėje kaitoje, todėl į tą pačią upę neįmanoma įžengti antrą kartą, nes ta upė į kurią buvo įžengta jau  nukeliavo. Stebėdami upę, mes galime ne tik stebėti, bet ir pajusti laiką. Šios patirties negalime patirti žiūrėdami į laikrodį, kurio einantis laikas iš karto pavirsta skaičiais. Net jeigu jonavietis ir upė gyvena atskirai, vis tik, pravažiuodamas tiltu, prieš jonaviečio akis atsiveria tekantis gyvenimas, kuris akimirkai sužadina susimąstymą apie savo gyvenimo prasmę.

Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, jog senaisiais istorijos etapais upė tarnaudavo gyvenviečių plėtrai. Upė užtikrino tai, kas buvo svarbu žmogaus gyvenime. Vandenį ir maistą. Vėliau prekybą ir energiją. Neatsitiktinai tiek pirmoji Skarulių gyvenvietė, tiek Jonavos miestelis formavosi šalia upės. Manoma, jog ir Jonavos bažnyčia statoma netoli upės, kad matytųsi keliaujantiems upe ir galėtų atpažinti Jonavą. Panašiu būdu XIX amžiaus viduryje į Jonavą buvo atkeliavęs ir savo kelionę Nerimi užrašęs Konstantinas Tiškevičius. Tikėtina, jog mes dabar esame vietoje iš kurios Konstantinas žvelgė į bažnyčią ir Jonavos miestelį. Tiškevičius Jonavos gyvenimą aprašė taip: „nuo Skarulių vienas vingis į dešinę ir čia pat už jo įsikūręs Jonavos miestelis - su savo grįstu vieškeliu. Sudūdavo pašto vamzdelis, suvaitojo keltas nuo sunkaus diližano ir atsistūmė nuo kranto. Pro ekipažo langus žvelgė moterys su kelioninėmis skrybėlėmis. Keliaujantys vyriškiai sukiojosi nuostabiame kelte, kai jis tuo metu kėlė į kitą Neries pusę. Susibūrę abiejuose upės krantuose savo eilės į keltą laukė krovininiai pirklių vežimai. Prie perkėlos sukinėjosi įvairių luomų ir profesijų žmonės. Tiek savaičių tyliai gyvenęs, taip ilgai bendravęs su kaimo žmonėmis [...], jau buvau atpratęs nuo minios klegesio. O čia [...] pasijutau atsidūręs naujame dideliame pasaulyje, atsivėrė kažkoks naujas gyvenimas, naujos mintys ir poreikiai”. Konstantinui Jonava atsivėrė ne kelionėje keliu nuo kitos upės kranto, bet būtent kelionės upe metu, kadangi keičiasi patyrimo perspektyva, kurią patirti vertėtų kiekvienam jonaviečiui. Žvelgti į miestą iš upės taško. Tiesa, tuo metu buvo galima iš upės nužvelgti ne tik bažnyčią, bet ir visą gyvenvietę, kadangi ši buvo projektuojama į kairę pusę nuo dabartinio tilto. Stačiakampio formos, palei upę. Vėliau, sovietmečiu, pasikeitė miesto plėtros kryptis į geležinkelio pusę, siekdami užpildyti tarpą tarp miestelio ir geležinkelio stoties.

Jeigu reikėtų įvardinti grupę jonaviečių, kurie rytais pamaldžiai renkasi prie upės, tai jais būtų žvejai. Visada gali pamatyti žveją prie upės, metant savo meškerę į tolį, akimirkai nuaidint pliukštelėjimo garsui. Pasigilinus į miesto istoriją, atrodo, jog žvejybos tradicijos senos ir gilios. Miestas garsėjo lašišomis, kurios kylo upėmis aukščiau ir nėrė į šaltą vandenį tam tikrose vietose, kurių buvo gausu netoli miesto. Pirmoji tokia vieta gaudyti lašišas buvo įrengta dar 1857 metais. Per savo stebėjimus šalia žvejų grupės papildomai galėčiau pridėti kitas tris santykiavimo su upe formas. Pirmoji yra upės tėkmės stebėjimas. Apie jau jau šiek tiek kalbėjom. Antroji yra vaikščiojimas palei upę, nepaklususiems stoviui ir norisi kartu su upe žengti palei tėkmę. Tam yra nemažai tinkamų maršrutų, bet išskirčiau vieną, kurį pavadinčiau filosofiniu keliu dėl mąstymui tinkamo maršruto. Tai yra nuo tilto į kairę žengiant keliu tarp sodų bendrijų ir upės. Trečioji forma yra deginimasis saulėje, jonaviečių praktikuojamas pagarbiu atstumu nuo gulbių, kurios taipogi šildosi saulės spinduliuose. Visos paminėtos santykio su upe formos pirmiausiai leidžia mums atmesti jonaviečio su upe santykio nebuvimo versiją. Lieka antroji versija - komplikuotas santykis. Tad natūraliai kyla mums klausimas.

Kas komplikuoja santykį?
Stebėdami Neries tėkmę ir gerai įsižiūrėjus į vandenį, į mąstymą lengvai įsiskverbia mintis apie upės užterštumą. Upė atrodo svetima ir purvina, į kurią nesinori lipti ir arčiau susipažinti su tėkmės galia. Užteršta upė, lyg mūsų kūno kraujotaka, signalizuoja apie prastą tiek upės situaciją, tiek mūsų santykį su upe. Nors situacija nėra tokia tragiška kaip pavyzdžiui šalia Klyvlendo esanti Cuyahogos užteršta upė, į kurią netyčia įkritus, juodas skystis pasiglemžia nelaimėlį. Upė buvo tiek užteršta, jog iki tol, kol nebuvo imtasi priemonių jai išvalyti, įvyko ne vienas didelis gaisras, kurioms užgesinti reikėjo milžininkų pajėgų ir pastangų. Ar nėra taip, jog nešvari Neris yra mūsų visuomenės, miesto ir miestiečių gyvenimo būdo sukeltas simptomas? Galbūt ateities jonavietis atsivers upei, o ši atsivers jonaviečiui? Ar atgims jonaviečių ekologinis sąjūdis, kurio ašimi būtų Neris?

Filosofas Žygimantas Menčenkovas

logo srtrf