„O čia koks miestas?“ – paklausė savo keleivių vairuotojas, įvažiavęs į Jonavą atveriančią Žeimių gatvę. Visi suprato, kad žmogus juokauja. Tačiau tvarkingi kiemai ir dar neregėti objektai – sporto arena, baseinas ir lyg iš japoniškų atvirukų į gamtovaizdį įsiterpęs ir virš galvų kybantis tiltas sužadino vairuotojui nusistebėjimo jausmą, norą paklausti.

Dviračiu – arčiau treniruoklių

„Viskas keičiasi, miestas darosi vis įdomesnis, patrauklesnis. Gal dėl to, kad mūsų meras nesiaugina pilvo, sportuoja“  - pasidalijo nuomone viena medikė, besimankštinanti prie tvenkinio, ant metalinių treniruoklių. Ji čia dažnai atskuba dviračiu, iš kito miesto galo, nes tie treniruokliai esą patrauklesni, universalūs. Vis tiktai būtų dar geriau įrengti platesnę aikštelę, štai kad ir tuščioje pievoje, tada nereikėtų vienur ieškoti „dviračio, kitur „sūpynių“, lygiagrečių. Gaila, anot jos, kad medikai, mokantys savo pacientus kineziterapijos bei sveikos gyvensenos, patys neturi jokios pasimankštinimo erdvės, kad ir toje pat ligoninėje, ir tai blogiau nei policininkams, kurie turi kur ir štangą pakilnoti, ir imtynių įgūdžius patobulinti.

Epitetai ant miesto vartų

Dabar dažnai girdime: „dviračių miestas“, „judumo erdvė“. Snaudaliais išties mūsų nepavadinsi, dabar reta šeima neturi dviračio ar paspirtuko. Džiugias miesto augimo perspektyvas numato rajono vadovai, patys gyventojai. Netgi naujojo tilto, jungiančio du mikrorajonus, idėja, dar neseniai skeptikams atrodžiusi pragaištinga, šiandien verta pasigėrėjimo ir prošal vykstančių turistų nuostabos. Panašiai nustebo ir tas neįgaliuosius nuo pajūrio vežęs vairuotojas, tikinęs iš pradžių, kad Kėdainiai esą gudresni, ten mat nutiesė tiltą per Nevėžį ir smalsuoliams surentė laivą, kviečiantį paplaukioti po istorinį miestą.

„Ar tai viskas, ką galime pasiūlyti jonaviečiams, miesto svečiams? ‚Tai labai daug“ – sakys  atvykėlis, aplankęs šventiniu šurmuliu atgijusią Skarulių bažnyčią, vėliau Ramybės skvere apžiūrėjęs fotografijų ekspoziciją. „Nieko nepaprasto“ – gali prieštarauti aštresnių pojūčių gerbėjas, pasiilgęs profesionalių scenos ar kitokių meninės išraiškos vaizdinių. O tada pagalvokime, ar keliasdešimt kalno zigzagais besileidžiančių dviratininkų , ar patriotiniais atspalviais įprasmintos akcijos, pėsčiųjų žygiai, tautiškos vakaronės sustiprins militarinės grėsmės akivaizdoje mūsų dvasią, palengvins emocinį nuovargį, išvaduos iš vidinio užsidarymo.

Tą dieną mano sutiktoji pašnekovė, baigusi sportuoti, priėjo prie šiukšlių dėžės ir surinko, sumetė atgal ant šaligatvio išdraikytus popieriukus, panaudotus vienkartinius indus. „Tai varnų chuliganizmas, ne mums tvarkyti“ – abejingai prasitaria. „Varnos nepražus, jos moka maitintis“ – atsakė moteris, pridūrusi, kad žmonėms reikėtų pasimokyti iš paukščių.

Nepelnytos užmaršties dulkės

Vieną dieną išgirdome skaudžią žinią: mirė dailininkas. Taip, tas pats Vytautas, kurio paveikslus, vaizduojančius  Kristaus gyvenimo scenas, eksponavome Kauno kunigų seminarijoje, vėliau – Krašto muziejuje, Kultūros centre.

 „Vis negaliu užbaigti paskutinio darbo. Po to būtinai pakviesiu, pasižiūrėsim“ – žadėjo. Deja, nespėjo. Širdis neleido. Tad kirba klausimas: koks likimas ištiko Vytauto paveikslus? Kur jie atsidūrė, pas ką? Būtų paradoksalu, jei jie, kaip ir Stasės Kuzerytės – Ragelienės akvarelės, patektų praradimų skrynion.  O juk Vytautas gyveno buvusiame Stasės bute. Šiandien galime įsivaizduoti, kad ten, menininkų buveinėje, sklando išdaigininkai angelai, tiesiantys kelius į gilią, nepelnytą užmarštį...

Nuoširdaus bendravimo deficitas

Pasidžiaugus epitetų, vaizduojančių miestą prie Neries, skambumu („dviračių miestas“, „Jonų sostinė“ ir pan.) turbūt negalima visus laurus ir atsakomybę atiduoti Kultūros centrui. Nors anot kažkokių ministerijos  kriterijų mūsų KC – vienas geriausių Lietuvoje, tačiau juk kalbama ne apie tai. Kultūros centras nekuria kultūros, jis – ją organizuoja, sutelkia į gyvybingo miesto įvaizdį. Daug svarbiau – mūsų elgesys, vidinė jonaviečio savijauta ir bendravimo džiaugsmas.  Deja, ir ta savijauta, ir tas džiaugsmas dar poprastis. Sprendžiant opesnes, gilesnės analizės reikalaujančias problemas, atrodo, miesto valdininkams tiesiog pristinga laiko, prioritetų atrankos ar nuoširdaus dialogo su miesto bendruomene. Net atsiriboję nuo kontraversiškų diskusijų rajono Taryboje, patys nesuprantame, kokiais kriterijais, pavyzdžiui, matuojamas miesto garbės piliečio statusas, kodėl reprezentaciniame miesto tvenkinyje be jokių skrupulų maudomi ir čia pat šukuojami keturkojai, kodėl niekas nebaudžia piliečių, periodiškai atvelkančių prie konteinerių įvairias stambiagabarites atliekas, juolab, kad už šiukšlių išvežimą turi mokėti daugiabučio gyventojai. Tie klausimai, sutikime, iškyla ne iš mūsų gyvybinių poreikių, bet jie – taip pat kasdienybės kultūros, vidinio „teisybės ieškotojo“ dalis.

Lobius atveria bibliotekėlė

Vieną vidurvasario pavakarę ten pat, prie pirmojo tvenkinio, pastebėjau ne sportuojantį, o, nepatikėsite, knygos puslapius vartantį žmogų. Tą knygą jis buvo pasirinkęs iš čia pat ant vienos kojos stovinčios bibliotekėlės „fondų“, kuriuose greta Main Rido „Baltosios pirštinės“, D. Londono „Jūrų vilko“ ir net K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ puikuojasi kolekcija lietuvių rašytojų kūrinių.

Žmogus, prisėdęs ant Joninių slėnio suolo, matyt, irgi surado seniai ieškomą ar nerūpestingas vaikystės dienas menančią knygą ir vartė puslapį po puslapio, nekeipdamas dėmesio nei į prošal zvimbiančius paspirtukus, nei į „protingų paukščių“ sambūrį, nei į ne visai cenzūriškais žodžiais šūkaujančius paauglius. „O gal pavadinkime savo miestą skaitančiu miestu?“ – toptelėjo mintis. Būtų kiek senamadiška, bet užtat originalu. Įsivaizduokime, kiek jaunimo išvaduotume iš išmaniųjų telefonų nelaisvės, tuo tarpu bibliotekininkės galėtų imtis gražios iniciatyvos – paskelbti metų „knygų žiurkę“, tai yra, žmogų, perskaičiusį daugiausia knygų. Tokia praktika, kiek pamename, kadaise gyvavo mokyklose. Vaikai į storus sąsiuvinius užrašydavo ne tik knygos pavadinimą, bet įterpdavo ir įdomiausias vietas, vieną kitą citatą. Šitaip galima buvo atsiskaityti už vasaros atostogų dykinėjimus, o tos knygos galėjo būti iš įvairių bibliotekų, knygynų.

Tikiu, dar ne kartą išvysiu žmogų, sklaidantį čia pat, ant suolelio, slėnyje, savo knygą. Ir tai nebus miražas, kažkokia optinė apgaulė, o tikras, tikriausias  jonavietis.

Marius Glinskas