Paskelbtas Laisvalaikis

Gamtos puslapis. Parazitiniai augalai

Antradienis, 02 August 2022 11:10 Parašė 

Kiekvienam augalui, kad jis galėtų gyventi, reikalingos  tvirtos, ilgos, ištvermingos šaknys ir gerai išsivystę žali lapai, kadangi visi augalai minta vienodai: lapai “gaudo” iš oro anglies dioksidą, o šaknys “pumpuoja” vandenį iš žemės ir indais varo jį aukštyn. Tačiau yra pasaulyje keistų stebuklų – kai kurie augalai vis dėlto puikiai gyvuoja be šaknų, be lapų ir dar išskleidžia tokį ypatingą žiedą, kokio niekas gyvenime nėra matęs.

Neperseniausiai draugė atidavė man savo kaktusą. Šiaip jau man labiau prie širdies lapinės gėlės - kaktusų aš nelabai suprantu, atrodo ir jie manęs vengia, nes kartais, žiūrėk, ima ir nuvirsta vazonas ant šono neišlaikęs savo  svorio, ar dar kokia nelaimė įvyksta… Matyt neatitinka mūsų biolaukai, tačiau vis vien tenka derintis vieniems prie kitų, kad jau mano namuose įsitaisę…

Tačiau šis kaktusas kitoks. Šis neužauga toks storulis, kad virtinėtų lyg apsvaigęs. Šis kaktusas mane sudomino savo įspūdingu žiedu! Vien dėl jo priėmiau gėlę po savo stogu. Ir pirma galvoje toptelėjusi mintis buvo – Arnoldo raflezija! Savaime suprantama, kad tai ne ji, net ne tos šeimos, ir ne tos klasės, tačiau kaktuso žiedas stulbinančiai panašus į Indonezijos, ar Sumatros, Javos salos atstovą, lyg  tolimas giminaitis, atvykęs pas mus svečiuosna...

Su tuo įspūdingu žiedu aš  susipažinau gan seniai, dar mokykliniam suole sėdėdama. Savo malonumui vartydavau botanines knygas ir aptikau tokią paslaptį, kad ir pavadinimas ir augalo gyvenimo būdas nepamirštamai nusėdo mano minčių lobyne.

Arnoldo raflezija

Tolimose džiunglėse, kur lyg vientisa žalia siena tvyro glaudžiai susipynę išvešėjusių medžių šakų ir grėsmingų lianų raizgalynai, o visame tame tvankiame miške viešpatauja niūri prieblanda ir pūvančių lapų, bei aitraus žolynų kvapo prisigėrusiame ore kažkas gyvena savo įprastą, tačiau mums paslaptingą gyvenimą. Svetimos, nepažįstamos, pilnos keisto šnabždesio, traškesių ir šiugždesių, džiunglės gyvena savo pasakiškame pasaulyje.

Ir jei koks nuotykių ištroškęs keliauninkas mačete besiskverbiantis per lianų ir sodria žolynų lapija gožiančia jo menką ūgį sieną, staiga kluptelėtų už slidžios gumbuotos medžio šaknies, tai paskutinę akimirką prieš smagiai virsdamas drėgnon žemėn, tikrai dar spėtų išvysti prie storos lianos šaknies prigludusį kažkokį apvalų tamsiai raudoną daiktą, didumo sulig vežimo tekiniu. O jei dar ir kvapelis užsmirstų šlykščia dvėsenos bjaurastimi, tai abejonių nelieka – didžiausias žemės rutulio žiedas – Arnoldo raflezija. Tokio stebuklingo atradimo proga, keliauninkas galbūt netgi medalį gautų. O vėliau, senatvėje, savo proanūkiams pasakotų, koks jis didis atradėjas, nes šis augalas toks retas, kad botanikai tiksliai suskaičiavę visus jo egzempliorius, kurių nei daug, nei mažai – apie  tūkstantis vienetų.

Žiedas įspūdingas ne tik dėl gigantiško, apie vieną metrą skersmens dydžio, sveriančio daugmaž vienuolika kilogramų ir pūvančios mėsos kvapo, bet svarbiausia – jis parazitas. Neturi nei stiebo, nei lapų, nei tikrų šaknų, tik penki didžiuliai murzinai rausvi vainiklapiai, nusagstyti iškiliomis karputėmis. Žiedo centre, lyg kraujas raudonuoja įdubimas, ir podraug su piestele, bei kuokeliais, skleidžia pasiutusiai bjaurų kvapą. Tačiau tas kvapelis labai vilioja vabzdžius, mintančius dvėsena, todėl traukia jie ten lyg į šventę tikėdamies sočiai pasmaguriauti. O čia jų tyko apgaulė – žiedas maistui netinka, o musės ant kojelių atnešusios žiedadulkių nuo kitos raflezijos, esančios už daugybės kilometrų, netikėtai padaro paslaugą žiedui – apdulkina jį. Po kurio  laiko žiedas sunokins didelį mėsingą vaisių, kimšte prikimštą lipnių sėklų. Tada vaisius laukia. Kantriai laukia, kol koks dramblys ar kitas stambus gyvūnas, eidamas taku, jį užmins, sutraiškys ir nors dalis sėklų prilips prie pėdos. Dramblys žingsniuodamas, žinoma, palikinės ant žemės sėklų, tačiau, deja, joms nelemta sudygti. Ir tik tuomet, jei dramblys užmins storos lianos  besirangančią ant žemės šaknį, tik tuomet, prilipusi prie jos raflezijos sėklelė išleis savo gyvybingą šaknelę. Šaknelė smigs vis gilyn į kietą lianos šaknies žievę, o toji paklusniai ilgus metus maitins nekviestą viešnią, atiduodama savo sultis didžiąjam žiedui. Ir beje, raflezijos sėkla sudygsta tik ant tam tikros rūšies lianos – lamsto šaknų, kadangi  siurbia tik jos vienos išskiriamas specifines  maisto medžiagas, kurių kiti augalai neturi.

Seniau Javos salos gyventojai kaskart skleidžiantis baisiniam žiedui, šokdavo aplink jį ritualinius šokius. Jie nuoširdžiai tikėjo, jog raflezija šventa. Gal ir nenuostabu, tokį gamtos reiškinį pamačius, kažin ar galima likti abejingam.

Beje, iš kur kilo toks žmogiškas augalo pavadinimas? Ogi britų botanikas Džozefas Arnoldas (Joseph Arnold), kadaise tyrinėjo raflezijas. Tad visa garbė jam ir priklauso. O 1993 m. Arnoldo raflezija paskelbta viena iš trijų Indonezijos nacionalinių gėlių.

Krūminis kūpolis

Nebūtina iš karto lėkti į tvankias džiungles ieškoti stebuklų. Net mūsų nedidelėje šalelėje pasitaiko mažų stebuklėlių. Štai krūminis kūpolis – dažnas Lietuvos, o ir visos Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostos gyventojas. Joninių išvakarėse, paparčio žiedo ieškodami, dažnai su spalvinguoju kūpoliu susiduriame. O jis ne toks jau ir gerutis, kaip atrodo. Atsargiai iškasus iš žemės, pamatysime, kad augalo šaknelė balta, maža ir trapi. Bet ji, kaip erkė įsisiurbusi į galingą dobilo šaknį, ir iš jos vidaus nepailsdama siurbia vandenį su ištirpusiomis mineralinėmis druskomis, dobilo paimtomis iš žemės. Taigi, augalas parazitas, maitinasi kito sąskaita. Tačiau ne vienas pievose jis toks gudrus:  kai kurie jo giminaičiai – barškutis, akišveitė ir glindė – elgiasi taip pat. Augalui šeimininkui, į kurio šaknis įsisiurbė veltėdis, tenka apsirūpinti vandeniu ne tiktai sau, bet ir neprašytam svečiui. Kadangi vandens neužtenka, žaliuose maitintojo lapuose susikaupia mažiau maisto medžiagų ir iš bado nespėjęs palikti palikuonių, šeimininkas žūva. Kartu nunyksta ir įsisiurbęs parazitas, bet jis iki tol jau išbarstė pavėjui savo sėkleles. Kitąmet gal ant kviečio, arba mėlynės šaknies įsitaisys nauja kūpolio šaknelė.

Amalas

Pro žaliuojančio beržo lapiją matyti kažkokie susipynusių šakų raizginiai, tartum didelių paukščių lizdai. Tačiau tai visai ne lizdai, o apvalūs amalo krūmeliai. Amalas prisitaikė siurbti didelių medžių šakų sultis. Jis įsikuria aukštai, medžių viršūnėse, kad nepasiektų joks žolėdis gyvūnas. Žiemos baltame rūbe šis nuolat žaliuojantis kamuolys atrodo itin įspūdingai. Tarp jo lapelių išsibarstę baltos blizgančios, lyg perlai uogelės, sunokstančios tik žiemą ir stipriai besilaikančios ant krūmo. Tas uogeles labai mėgsta strazdai ir svirbeliai. Uogos minkštos, saldžios ir lipnios, o jose slypi viena arba dvi sėklos. Paukštis palesė šių uogų, snapas pasidarė lipnus, todėl nutūpęs ant kito medžio sparnuotis pasivalė snapelį į ploną šakelę ir stipriai priklijavo prie jos amalo sėklą. Po kiek laiko, nuskridęs ant dar kito medžio paukštukas paliko išmatų ir per žarnyną sveika perėjusi sėklelė vėl įsitvirtino šakos įdubime. O pavasariop, saulei pakaitinus, toje vietoje sudygsta naujas amalo daigas ir savo plonomis bei aštriomis lyg adatos išaugomis – haustorijomis – išraizgo visą medžio šakos vidų. Ten, viduje slypėdamos, jos nuolat siurbia savo globėjo sultis ir išgyventi gali labai ilgai, kartais iki keturiasdešimt metų. Per tą laiką, amalas džiovina šakas iš kurių maitinasi, o pats sėkmingai persikelia ant sveikų šakų.

Brantas

Kūpolis ir amalas vis tik turi lapus, kurie siurbia maisto medžiagas kaip eiliniai  medžiai bei žolės, todėl jie abu vadinami pusparazičiais. Tačiau yra pas mus ir tikrų parazitų, kaip toji džiunglių Arnoldo raflezija. Kadaise netyčiomis į Europą iš Amerikos ir Afrikos ątogražų, kartu su kultūrinių augalų sėklomis, buvo atvežtas brantas. Šis parazitas neturi net lapų ir yra visai nereiklus. Jis greit įsiveisė didžiuliuose plotuose ir tapo vienu pačių  pavojingiausių kenkėjų. Brantą pamatyti sunku, nes jis itin mažas ir vyniojasi ant laukinių ir kultūrinių žolių stiebų savo plonyčiais rausvais siūleliais. Jų galuose turi smulkučius rožinius žiedų rutulėlius. Branto stiebelio apatinis galas kybo ore, nes neturi šaknų ir jam visai jų nereikia, kadangi ploni stiebeliai padengti nematomais danteliais - siurbtukais, kuriais įsikibęs į savo aukos stiebą, parazitas ištraukia viską ko jam reikia. O vėliau, rudenį, sunokinęs tūkstančius sėklelių, brantas jas paleidžia likimo valiai: vienas suėda gyvuliai ir sveikas palieka kitoje vietoje kartu su mėšlu, kitos keliauja su traktoriaus ratais, ar žmonių apavu ir taip laukia sau tinkamos sudygimui valandos. Sudygęs, susiras kaimyninį augalo stiebą ir sparčiai vyniosis marindamas jį badu.

Be to, kad atima iš naudingų augalų maisto medžiagas, brantas dar ir perneša nuo vieno augalo kitam užkrečiamas ligas, pvz., runkeliams – lapų garbanės virusą. Be to, brante yra nuodų, pavojingų gyvuliams. Ilgai maitindamiesi šienu su šiuo parazitu, gyvuliai sunkiai suserga ir netgi nunyksta.

Džioveklė

Brantui prilygsta kitas bjaurus žemės ūkio parazitas – džioveklė. Augalas, kaip ir pavadinimas, ne iš gražiųjų:  neaukštas stiebas storas, riebus, žvilgantis. Apačia išsipūtusi lyg bulvė ir padengta rudais žvynais. Stiebas baigiasi tankia stambių vamzdiškų žiedų keke. Šis augalas visiškai neturi žaliojo chlorofilo ir maitinasi tik savo maitintojo sąskaita, o dar ir išrankus be galo. Kiekvienos rūšies džioveklė prisisiurbia savo siurbtukais – haustorijomis – tik prie tam tikro augalo jaunų šaknelių: prie saulėgrąžų viena rūšis, prie arbūzų - kita, prie pomidorų – trečia.

Džioveklių sėklos smulkios kaip dulkės. Nuneštos vėjo, ant žemės gali gulėti netgi dešimt metų neprarasdamos daigumo, kol sulaukia tinkamo maitintojo. Ir tik tada, kai ant sėklos patenka augalo maitintojo šaknų išskyrų, džioveklė sudygsta. Augant parazitui, jo kūne susikaupia nuodų, kurie pro siurbtukus prasiskverbia į augalo maitintojo šaknis ir nuodija jį, kol vargšas suserga ir nunyksta.

Gegužinė žvynašaknė

Anksti pavasarį lapuočių miškas dar nesužaliavęs, todėl šviesus ir saulėtas, o šalia gumbuotos liepos jau skverbiasi į viršų sulinkęs kaip kabliukas, mėsingas rausvai baltas stiebelis, panašus į riebų kirminą. Tai žvynašaknė. Praeis kelios dienos ir ji visa nuo pat žemės pasidengs tankia keke išsiskleidusių smulkių vamzdiškų avietinės spalvos žiedų. Stiebo žvynašaknė neturi, tik viršutinę žiedyno dalį, o apatinė dalis su neryškiais murzinais žiedais slypi žemėje. Tiems murziams šviesos ir nereikia – jie apsidulkina po žeme. Pasisekimo lydimos subrendusios sėklelės pateks ant liepos ar kito medžio šaknies. Ten ir sudygs. Daigo šaknelė savo apvaliais siurbtukais siurbs medžio šaknies sultis ir per vasarą po žeme augins ilgas palaipas, tankiai apaugusias žvynais. Palaipos – tai parazito stiebas, o žvynai – jo lapai.

Ištisus metus gegužinė žvynašaknė gyvena po žeme ir tik trumpam laikui iškiša į paviršių viršutinę žiedyno dalį, kad galėtų išbarstyti sėklas toliau nuo motininio augalo. Išsibarstęs žiedynas žūva, bet vietoj nunykusio kitąmet būtinai pasirodys naujas žiedynas.

Toks tad paslaptingas parazitinių augalų gyvenimas. Ir visus juos sieja sugebėjimas įsisiurbti į kitus augalus ir čiulpti jų sultis, patiems dėl savo išgyvenimo nededant jokių pastangų.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ