Vieną popietę į „Alio Jonavos“ redakciją pasiramsčiuodama lazdele įžengė garbaus amžiaus močiutė Ona. Ji su ašaromis akyse pasakojo apie savo kaimynų gerumą ir prašė žurnalistų parašyti apie ja besirūpinančią kaimynę Živilę Kuprienę. Žinoma, visada kur kas maloniau kalbėti apie pozityvius dalykus, o giedrios Onutės akys ir maloni šypsena bylojo, kad ši močiutėlė gyvenime mato tik gėrį, pykčio ar nuoskaudos ilgai savyje nelaiko. Susitarėm susitikti prie jos daugiabučio Parko gatvėje, o į kompaniją pasikviesti ir rūpestingąją Živilę.

Sutartu laiku iš tolo pamačiau trapią figūrėlę: į šimtąjį dešimtmetį neseniai įžengusi moteris atrodė bent 10-čia metų jaunesnė. Prie mūsų prisijungė Živilė ir, susėdusios ant suolelio, ėmėme verpti pokalbį...

Pusę amžiaus šiame name gyvenanti Ona Vaškevičienė prieš dvejus metus liko našle. Gražiai dviese su vyru gyveno, Romanas buvo linksmas, nuotaikingas, šituos namuos vyravo santarvė.

Likusi viena Onutė vieniša nesijaučia: aplink – rūpestingi kaimynai, vienas, žiūrėk, šaltibarščiais pavaišina, kitas šaltienos paragauti pasiūlo.

– Ar nešu krepšelį iš parduotuvės, ar šiukšles į konteinerį, kaimynai visada pasisiūlo padėti, prašyti nereikia, – susigraudina Ona Vaškevičienė.

Živilė Kuprienė pritaria močiutei: išties kaimynai vienas kitam labai draugiški, rūpestingi. Onutė retai ko prašanti, pati namus susitvarko, už butą susimoka ir labai mėgsta spręsti kryžiažodžius, puikios atminties, turi gerą humoro jausmą, tad smagu klausytis ir jos anekdotų.

Ona Vaškevičienė apsikabina Živilę („Dieve, kokie visi geri žmonės!“), dėkoja kaimynėms Indrei, Rūtai, kirpėjai Daivai, vaistininkėms, pardavėjoms, kurios labai maloniai su ja bendrauja.

Živilė tarsteli lyg sau: „Geram žmogui visi geri, piktam – blogi“. Moteris teisi. Kai į tave žvelgia besišypsanti senutėlė, kai jos akys – sielos veidrodis – spindi meile šalia esančiam, nejučia pagalvoji, kad ir gyvenimo vakaras turi savo šviesą, savo grožį ir stiprybę.

Kristina LUKOŠEVIČIŪTĖ