Paskelbtas Laisvalaikis

Knygoje „Neįtikėtina tiesa“ – gydytojo Rano šeimos likimas

Trečiadienis, 27 July 2022 16:14 Parašė 
Grigorijus Ranas su vaikais Grigorijus Ranas su vaikais

Ne visos knygos apie Jonavos žydų gyvenimus ir likimus pasiekia mūsų krašto skaitytojus. Dalis tokių leidinių būna žinomi tik siauram skaitytojų ratui. Turbūt nedaugelis  skaitė ir tarpukariu Jonavoje dirbusio gydytojo Grigorijaus Rano dukters Žanos Ranaitės-Čarnienės knygą „Neįtikėtina tiesa“, nors ši knyga išleista dar 1994 m. ir išversta į lietuvių, rusų, italų ir anglų kalbas. Tai pasakojimas apie Ranų šeimos gyvenimą, kurio dalis prabėgo Jonavoje.

G. Ranas gimė 1893 m. Kaune. Baigęs gimnaziją, jis išvyko studijuoti medicinos į Leipcigo universitetą. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Grigorijus studijas tęsė Charkove, kur apsigynė daktaro diplomą. Jauną gydytoją likimas suvedė su Vera Kavunovskaja, kuri buvo ką tik baigusi fortepijono studijas Prancūzijoje. Jaunuoliai susituokė Veros gimtinėje Jelizovetgrade, vėliau pavadintu Kirovogradu. Šiame mieste jiems gimė dukra Žana. Daktaras kurį laiką buvo mobilizuotas į karinę tarnybą, bet vėliau buvo paleistas į atsargą.

1921 m. šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą ir trumpam apsistojo Kaune pas seserį Sonią, kuri dirbo dantų gydytoja. G. Ranas norėjo atidaryti savo kabinetą, kur galėtų priiminėti ligonius, bet  nerado tam tinkamos vietos. Tuo metu pas seserį atvykęs pacientas pasakė, kad jo mieste, Jonavoje, mirė gydytojas Jeronimas Ralys ir dabar ieškoma mediko, galinčio užimti jo vietą. Taip Ranų šeima persikėlė gyventi į Jonavą, kur tikėjosi pagyventi laikinai, bet „viešnagė“ užtruko 20 metų.

Ž. Ranaitė-Čarnienė prisimena, kad tėvai išsinuomojo butą Vilniaus gatvėje, priešais bažnyčią, raudonų plytų name, pažymėtame 32 numeriu. Gyvenamas plotas užėmė pusę antro aukšto – trys kambariai ir virtuvė. Kitoje pusėje gyveno namo šeimininkas su dviem vaikais. Pirmame aukšte veikė šeimininko parduotuvė-bakalėja ir Šapiroms priklausanti kepykla, kurioje darbas nenutrūkdavo net naktį, nes savininkai norėjo, kad ryte pirkėjai galėtų įsigyti karštų kepinių.

Per buto langą šeima stebėdavo miesto gyvenimą. Savaitgaliais gyventojai skubėjo į čia pat, už kampo, esantį turgų. O tikrą spektaklį su vis kitais aktoriais priminė bažnyčioje vykstančios vestuvių ceremonijos, laidotuvių procesijos. Namo šeimininkams išvykus gyventi į Kauną, gydytojo šeimai atsirado galimybė įsikurti visame antrame aukšte.

Šeima didelį dėmesį skyrė vaikų auklėjimui. Tėvai pasamdė guvernantę, kuri prižiūrėjo penkiametę mergaitę ir ruošė ją į mokyklą. Moteris mokė naujų žaidimų, gimnastikos, rankdarbių, skaityti, skaičiuoti, o mama vedė muzikos pamokas. 1927 m. gimė sūnus Šurikas,  1928 m. Žana įstojo į Kauno vokiečių gimnaziją. Ten veikė keturios paruošiamosios ir aštuonios gimnazijos klasės, taigi mokslas trukdavo dvylika metų. Guvernantė taip gerai paruošė mergaitę, kad šią priėmė į trečią klasę.

Nuo 1933 m., susiklosčius nepalankiai politinei situacijai, žydų tautybės vaikai negalėjo mokslų tęsti šioje mokykloje, todėl Ranai savo dukrą perkėlė į Jonavos progimnaziją. Namuose buvo dažniausiai kalbama rusiškai, o mokykloje mergaitė mokėsi vokiškai. Lietuviškai pasišnekučiuoti tekdavo tik retkarčiais su kiemo draugais, todėl tęsti mokslus lietuvių kalba Žanai virto nauju iššūkiu. Gamtos mokytojas J. Vaičiūnas kartu dėstė ir vokiečių kalbą, dėl to  nepykdavo, jei mergaitė pamokoje atsakinėjo vokiškai. Lietuvių kalbos mokytoja Julija Žukauskaitė nenuolaidžiavo ir dažnai parašydavo neigiamą pažymį, bet tokiu būdu pasiekė gerų rezultatų – išmokė taisyklingai lietuviškai šnekėti.

Gydytojo šeima artimai bendravo su Jonavoje gerai žinomais ir pripažintais vaistininkais Kaganais ir Nasvyčiais. Kaganai buvo artimiausi kaimynai, o Nasvyčių dukrą Birutę gydytojo žmona mokė groti fortepijonu, todėl Ranai dažnus savaitgalius praleisdavo svečiuose pas Nasvyčius Barborlaukio dvare.

Baigusi mokslus Jonavoje, Žana įstojo į privačią Kauno žydų gimnaziją, o vėliau studijavo Prancūzijoje, Paryžiaus mieste. 1939 m. dėl Europoje prasidėjusio karo studijas teko  nutraukti ir grįžti į Lietuvą. Gydytojas G. Ranas, nors ir planavęs Jonavoje apsistoti tik trumpam, daug metų ėjo Jonavos ligoninės vedėjo pareigas ir, tęsdamas pirmtako J. Ralio tradicijas, dažniausiai  nepasiturinčius pacientus gydydavo veltui, net vaistų iš savo atlyginimo jiems nupirkdavo.

1940 m. atgavus Vilniaus kraštą, G. Ranui buvo pasiūlyta dirbti Vilniaus respublikinės Raudonojo kryžiaus ligoninės terapijos skyriaus vedėju. Taip po 20 metų šeima iš Jonavos persikėlė gyventi į sostinę.

Deja, 1941 m. visi atsidūrė Vilniaus gete. Žanai pavyko įsidarbinti valytoja vokiečių štabe, tad ji su kitais dirbančiaisiais galėjo išeiti už geto vartų. Tai jai leido suieškoti maisto, kad pamaitintų kitus šeimos narius. Šiukšlių dėžėje surasta sudžiūvusios duonos riekelė ar koks nesuvalgytas produktas buvo kruopščiai paslepiamas ir atnešamas artimiesiems. Nors gete daktaras gaudavo maisto kortelę, o sūnus dirbo elektriku, bet gauto maisto užtekdavo vos kelioms dienoms. Tokiomis sunkiomis sąlygomis šeima gyveno visą karo laikotarpį, bet džiaugėsi galėdami būti drauge.

1943 m. daug kaimynų ir pažįstamų buvo nužudyti. Gavusi padarytą pasą su svetima Margaritos Rutkovskos pavarde, Žana pabėgo iš geto ir išvyko į Minską. Ten prisistačiusi kaip Lietuvos vokietė įsidarbino vertėja.

Tėvams taip pat pavyko įsigyti pasus kitomis pavardėmis. Dukra Žana surado Minske darbus šeimos nariams, sutarė laiką, kada jie atvyks. Tačiau planus sugriovė mamos sušaudymas. G. Ranas su sūnumi atsisakė bėgti iš Lietuvos. Gydytojas nusprendė iki paskutinės minutės dirbti geto ligoninėje ir gelbėti kraštiečių gyvybes. Sūnus pasiliko drauge su tėvu.

Naikinant getą, G. Ranas buvo išvežtas į Estijos mirties stovyklą Eradą ir ten nužudytas, sūnus  Šurikas žuvo kažkur Vokietijoje.

Kilus įtarimui, kad mergina, dirbanti vertėja. gali būti ne vokietė, Žana pasitraukė į mišką pas partizanus. Po kurio laiko jų būrys buvo nusiųstas į Maskvą. Ten merginai pareikštas kaltinimas už tai, kad dirbo vokiečių štabe. Ji buvo įvardyta tėvynės išdavike, nuteista ištremta i Sibirą.

1950 m. Žana, paleista iš įkalinimo vietos be teisės grįžti į Lietuvą, apsigyveno Ukrainoje. Tik po Stalino mirties, pasinaudojusi amnestija, pagaliau grįžo i Lietuvą. Susiradusi draugų, kuriems pavyko išgyventi karo negandas, mergina apsistojo Vilniuje. Galiausiai gavo darbą „Eltos“ redakcijoje mašiniste ir ten sėkmingai dirbo.

1956 m. Ž. Ranaitė ištekėjo už panašaus likimo jaunuolio Makso Čarno.

Sovietmečiu savo išgyvenimais moteris su niekuo nesidalino. Tik atgimimo laikotarpiu nusprendė atsiskleisti ir savo šeimos istoriją papasakoti knygoje „Neįtikėtina tiesa“.

1995 m. knygos autorė išvyko gyventi į Izraelį.

Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas

logo srtrf