Birželio viduryje Dumsiškių kaime (Šveicarijos sen.) Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) Vilniaus krašto bajoro, dailininko, prof. Jono Butkevičiaus sodyboje-muziejuje šeimininko ir Šveicarijos kultūros centro vadovės Danutės Jurgickienės  iniciatyva buvo surengta sueiga „Bajoriška brydė lietuviškoje Šveicarijoje“.

 Renginyje dalyvavęs LBKS vadas Perlis Vaisieta papasakojo ne tik apie bajorijos ištakas, bet ir šiandienę jos veiklą, kraštietis, Žeimių krašto patriotas, daug metų vadovavęs Vilniaus technikos bibliotekai Kazys Mackevičius priminė Undinės Nasvytytės ir Konstantino Bogdano sąsajas su mūsų kraštu, „Taurostos“ redaktorius Vytautas Venckūnas supažindino su Šveicarijos seniūnijos istorija, Krašto muziejaus įkūrėja ir buvusi ilgametė jo direktorė Regina Karaliūnienė stabtelėjo ties Šveicarijos, Londono, Paryžiaus ir Venecijos vietovardžių kilme, o Mečislovas Sangavičius aptarė savo giminės bajorišką kelią.

Informacija ir pažintys

Tai jau antroji šventė jaukiame menininkų kieme, kviečianti prisiliesti prie praeities, pažvelgti į krašto istoriją, iš užmaršties prikelti buvusius dvarus, prisiminti tuos, kurie kūrė Lietuvą ir puoselėjo kultūrą. Į popietę atvykęs gausus būrys Vilniaus ir Kauno kraštų bajorų, kitų garbių svečių susipažino su Šveicarijos seniūnijos centru, aplankė Atminimo parką, kuriame 35 akmenys byloja apie išnykusius ir gyvuojančius kaimus, tyliam susikaupimui sustojo prie Savanorių paminklo, nuvyko į alpakų fermą, žavėjosi Barborlaukio dvaro pokyčiais.

Anot Šveicarijos bendruomenės pirmininko Juozo Jokimo, seniūnijos centras paliko gerą įspūdį atvykusiems svečiams. „Manau, kad po tokios „praktinės“ apžvalgos daugiau susirinkusieji sužinos apie mūsų kraštą Jono Butkevičiaus sodyboje, kuri antri metai iš eilės tampa mūsų bendruomenės dalimi. Tai ne tik informatyvi sueiga, bet ir naujos pažintys, susitikimai su garbiais žmonėmis. Viliuosi, kad Jono entuziazmas neblės, o ateityje pamatysime dar įdomesnių renginių šiame nuostabiame Dumsiškių kampelyje“, – mintijo J. Jokimas.

Parlamentaro Eugenijaus Sabučio manymu, „gamta nebūtų graži be gražių žmonių, nesugebančių jos įvertinti“. „Didžiuojuosi profesoriumi Jonu Butkevičiumi, kuris puoselėja šį grožį ir dovanoja jį tiems, kurie mielai čia atvyksta. Visa Šveicarija ir šios sodybos šeimininkas yra kaip šviesa. Tad tegul ji šviečia ir toliau, o jos šeimininkas būna tuo spinduliu, prie kurio visi norėtume burtis. Kiekvienas kuriantis žmogus vertas pagarbos“, – samprotavo Seimo narys.

Ateities lūkesčiai

„Kurgi pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų tėvų žemės, papročių ir kalbos“, – bajorišku pasisveikinimu „Lietuvos bajorai, Tiesa, Garbė, Orumas“ Mikalojaus Daukšos žodžiais pasisakymą pradėjo P. Vaisieta.

„Nepaisant to – esi bajoras ar ne, mylėk bajorystę savyje, o ne save bajorijoje. Tai yra svarbiausia“, – akcentavo LBKS vadas, primindamas, kad bajorų era prasidėjo Vyrauto Didžiojo laikais, kai XV a. pradžioje 47-iems bajorų giminių atstovams buvo suteiktos bajoriškos privilegijos, bajoriški herbai. Anot pranešėjo, kaip dabartinėje Lietuvoje, taip ir bajorų sąjungoje buvo visko – vieni statė, kiti griovė.  Bet visgi „bajoras yra tas, kuris myli laisvę ir laikosi statuto“. Tuo ir skiriasi bajoras nuo kilmingojo.

Pasak P. Vasietos, dabartinė LBKS Lietuvoje yra tiesioginė bajorijos draugijos, gyvavusios tarpukariu, tradicijų perėmėja. „Galime išdidžiai pakėlę galvas atvirai į akis visiems sakyti, kad darome gerus darbus, įgyvendiname daug įvairių projektų. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Žalgirio lauke pastatėme 14 tonų sveriantį paminklinį akmenį, kuriame išskaptuotas Vyčio simbolis su užrašu „Nuo lietuvių tautos už bendrą pergalę“, įrašytu dviem kalbomis. Paminklo atidarymo iškilmėse dalyvavo dviejų respublikų prezidentinės delegacijos. Esame išleidę knygas „Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios signatarai“, du tomus enciklopedijos „Lietuvos bajorai“, Juzefo Ignaco Kraševskio leidinio  „Lietuva, istorija, padavimai, dainos“ du tomus, po 175 metų pirmą kartą išverstus į lietuvių kalbą. Tai tik dalelė veiklos, neminint atstatytų bažnyčių, kitokių darbų“, – vardijo svečias.

P. Vaisieta pasidalijo lūkesčiais, kuriuos ateityje norėtų įgyvendinti. Anot jo, norėtųsi, kad bajorų organizacija, skaičiuojanti per 4 tūkst. legitimuotų narių iš daugiau kaip 600 giminių, „dar labiau suleistų šaknis į savo žemę, dar labiau mylėtų savo istoriją, kad vaikai būtų pratinami prie tos tęstinės istorijos, tradicijos, elegancijos, meilės menui, kultūrai, mokslui“.

Jis pasidžiaugė, kad į šventę Dumsiškiuose atvyko tokie šviesuoliai, kaip keliolika knygų išleidęs profesorius, akademikas Jurgis Vanagas, tądien sueigoje pristatęs   savo leidinį apie vieną iš 1863 m. sukilimo vadų, legendinę bajorę Emiliją Pliaterytę ir jos giminę, žilagalvė dailininkė Irena Suveizdienė, lakūnas ir rašytojas Edmundas Ganusauskas, supažindinęs su savo knyga „Ekscelencija monsinjoras...“, pasakojančia apie 15 garbingų Lietuvos žmonių, daug kitų asmenybių.

Už Lietuvos bajorijos tradicijų puoselėjimą Vilniaus krašto bajorui, Dumsiškių sodybos šeimininkui prof. J. Butkevičiui P. Vaisieta įteikė LBKS padėką. „Už Šveicariją ir už visą Lietuvą“, – pasisakymą baigė aktoriaus Tomo Vaisietos, kelis kartus dalyvavusio rajono poezijos klubo „Šaltinis“ surengtose poezijos šventėse, sūnus Perlis, vadovaujantis tūkstantinei Bajorų karališkajai sąjungai.

Pėdos Jonavos žemėje

Buvęs technikos direktorius K. Mackevičius, pasidalijo prisiminimais apie U. Nasvytytę ir K. Bogdaną, su kuriais mūsų kraštiečiui teko daug metų bendrauti.

Bajorų sąjungai vadovavusi  ilgametė radijo diktorė, aktorė Undinė Nasvytytė   Jonavos kraštą laikė savo gyvenimo dalimi. Ji nepraleisdavo nė vienos šventės „Barborlaukio godos“, organizuotos Barborlaukio dvare, buvo rajono poetų draugė, mielai dalyvaudavo šaltiniečių poezijos šventėse, su jonaviečiais susitikdavo Jonavos krašto muziejuje, kur šmaikščiai pristatydavo savo biografines knygas. K. Mackevičius trumpai priminė U. Nasvytytės biografiją, gebėjimą nuslėpti liūdesį ar susierzinimą, jos meilę savo vyrui Jonui Mašanauskui, kuris dėl sveikatos į šventę negalėjo atvykti.

Kalbėdamas apie K. Bogdaną, žeimietis akcentavo šio menininko kūrybingumą, didžiulį profesionalumą, aktyvią visuomeninę veiklą. „Jis buvo „bogdaniškai“ nuoširdus ir šmaikštus, rašė straipsnius apie hieraldiką. Kurdamas Abraomo Kulviečio skulptūrą, kuri dabar puošia Santarvės aikštę Jonavoje, jis ilgai ieškojo, koks galvos apdangalas tiktų šiam prieš kelis šimtmečius gyvenusiam šviesuoliui. Jam sutempiau daugybę knygų su to laikotarpio atributika, kol pagaliau jis vieną iš jų išsirinko“, – prisiminė K. Mackevičius.

Žeimių miestelyje veikia K. Bogdano muziejus, kur galima pamatyti nemažai jo asmeninių daiktų. Tame miestelyje stovi šio garbaus skulptoriaus sukurtas biustas architektui V. Michnevičiui, paminklas partizanams. O apie  K. Bogdano ir jo brolio Aleksandro gyvenimą  Žeimių dvare liudija K. Mackevičiaus iniciatyva atidengta atminimo lenta.

Svajonės išsipildė

Įžanga į prisiminimų apžvalgą tapo pažintis su dailininko, skulptoriaus, Prano Butkevičiaus ir jo sūnaus prof. Jono darbų paroda, įrengta gyvenamajame name. Čia akį traukia paveikslai, kuriuose įvairiomis spalvomis vaizduojami peizažai, natiurmortai, miestai, kur įgyvendinti abiejų menininkų sumanymai.

Šeimininkas J. Butkevičius prisipažino pažadėjęs rūpintis sodyba dar tėčiui gyvam esant. „Tada man atrodė, kad mirtis dar kažkur labai toli, gal už 1000 metų. Bet ji atsėlino slaptai ir netikėtai daug anksčiau. Saugodamas abiejų tėvelių atminimą, pažadą tęsiu. Atsikūrusios bajorų sąjungos dvidešimtmečio proga Skinderiškio dendrologiniame parke, šalia tėčio gimtojo Angirių kaimo, netoli Šušvės upelio, pasodinau dešimt ąžuolų, kurių sodinukus iškasiau iš šios bajoriškos sodybos laukų. Prieš vienuolika metų restauravau šį namą, stengiausi palikti kuo daugiau autentikos. Ir ėmiau galvoti, kad čia, šiame kieme, kuriame sklando meno aura, galėtų rinktis gražūs ir kultūringi žmonės. Dabar matau – mano svajonės pildosi. Antri metai ant šios žalios vejos buriasi daug svečių, su kuriais malonu bendrauti. Drauge su Jonavos kultūros centro ir mūsų Šveicarijos kultūros darbuotojais, vietos seniūnija bei bendruomene kasmet praturtiname pažintį su Šveicarijos kraštu. Džiaugiuosi tokiu gausiu bendraminčių būriu“, – jaudindamasis kalbėjo prof. J. Butkevičius.

Prisiminimų popietė

 Atvykusiuosius į atokiau gyvenvietės esančią sodybą pasitiko ošiantys šimtamečiai medžiai, plevėsuojančios bajorų ir Šveicarijos seniūnijos vėliavos, cilindrais ir skrybėlėmis pasipuošę šio luomo atstovai. Profesoriai ir mokslų daktarai, žurnalistai, politikai, rašytojai, aktoriai, pedagogai, senjorai ir moksleiviško amžiaus jaunimas maloniai bendravo, rasdami visiems bendrų temų.

Renginio vedėja D. Jurgickienė pabrėžė, kad Šveicarija – unikalus, turintis turtingą, iki šiol dar neišsemtą istorinį palikimą. Todėl, anot jos,  reikia prisiminti bajorus ir jų nuopelnus, palikusius ryškius veiklos  pėdsakus savo veikloje.

Gyvendami informacinių technologijų pasaulyje, retai kada susimąstome apie Lietuvos karališkąją bajoriją, mažai domimės jos pasiekimais ir indėliu į visos šalies pokyčius. Kai šį pasaulį palieka žinomas žmogus, lieka jo parašytos knygos, sukurta muzika, dailės kūriniai, vaidmenys kino ar teatro scenoje, kitokie pėdsakai, žymintys atliktus visuomenei naudingus darbus. Tądien surengta popietė tikslą pasiekė – bent akimirkai sustabdytas skubantis gyvenimas, pabūta toje stotelėje, kuri sujungia praeities ir dabarties puslapius.

Erdvė ateičiai

Kitose publikacijose perteiksime V. Venckūno mintis apie kadaise gyvavusį Bartonių dvarą, buvusį Šveicarijos seniūnijos teritorijoje, prisiminsime R. Karaliūnienės pasakojimą apie užsienio valstybių ir miestų vardais pavadintus kaimus. Įgyti išsamesnių žinių apie LBKS, bajoriškus herbus, kuriuos pristatė pats sodybos šeimininkas, galima kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ pirmajame numeryje (2015 m.). O apie bajorų Sangavičių giminės kelią pasakoja M. Sangavičiaus publikacija „Po savo giminės medžiu...“, išspausdinta šių metų birželio mėnesio „Taurostoje“.

Prof. J. Butkevičiaus tikslas suburti veiklius, meniškos sielos žmones virto įspūdingomis šventėmis. Šį kartą sodyboje-muziejuje koncertavo ne tik Šveicarijos KC „Varpenos“ ansamblis bei profesionali klasikinės muzikos grupė (vadovė Dalia Toločkienė), bet bajorišką aplinką priminė ir Telšių Žemaitės dramos teatro istorinio šokio kolektyvas „Alemanda“ ir  jiems vadovaujanti Ina Levickienė.

O visą renginį vainikavo kamerinės muzikos atlikėja Judita Leitaitė ir smuikininkė Paulina Daukšytė, sueigos dalyviams pateikusios gražiausių melodijų pynę.

Irena BŪTĖNAITĖ