Lietuvių etninėje kultūroje reikšmingą vietą užima sutartinės, dažniausiai skambančios šiaurės rytų Aukštaitijoje. Prieš gerą penkmetį Jonavos kultūros centras (JKC) ėmėsi iniciatyvos „prijaukinti“ šį žanrą ir mūsų krašte. Apie sutartinių prasmę, giedojimo ypatumus ir jonaviečių požiūrį į sutartines pasidalijo JKC etnokultūros specialistė Jovita Rutkauskaitė.
Ne mokslas, bet jausmas
Pašnekovė neabejoja, kad etninės kultūros puoselėjimas ir pagarba tautos praeičiai priklauso nuo žmogaus meilės jį supančiai aplinkai. Anot jos, to neįmanoma išmokti iš knygų, nes svarbiausia yra jausmas, išgyvenimas, kurį pajunti būdamas gamtoje, klausydamasis folkloro, praktikuodamas papročius. Jovita sako, kad kažkoks vidinis balsas kviečia bristi vis giliau į etninės kultūros klodus, juos kelti ir vesti į viešą gyvenimą, sudominant kuo daugiau žmonių.
„Meilė lietuvių etninei kultūrai manyje atsirado tarsi savaime, matant, kaip ji gyvuoja šių laikų kontekste, įgauna naujas formas. Man patinka viskas, kas yra lietuviška, kas neleidžia pamiršti baltų kultūros šaknų. Sakykime, išgirsti sutartinės gaidą ir pajunti, kaip širdį užlieja malonus jausmas, keistas gerumas ir šiluma. Tai pojūčio dalykas, ne mokslas, kurio taisykles būtina „iškalti“. Pavyzdžiui, ateini į estradinės dainos koncertą, paklausai muzikos, o paskui tas įspūdis tiesiog užsimiršta. Etninė kultūra – kitas dalykas: įsileidai į širdį ir nebegali gyventi be to jausmo. Tačiau svarbu pabandyti pačiam – giedoti sutartines ir tapti tolimos praeities dalimi. Sunku būtų mūsų kultūroje rasti kažką archajiškesnio už sutartines – tai pats seniausias mūsų tautos folkloras. Reikia pamėginti įeiti į jų pasaulį. Tai mes ir darome – giedame, buriamės, išgyvename“, – sakė J. Rutkauskaitė.
Aplinkos svarba
Sutartinių giedojimą ji prilygina tam tikrai meditacijos formai, nes šių giesmių skambesys, užkalbėjimus primenantys refrenai labiau panašūs į maldą nei šiuolaikinę dainą. Todėl šio žanro melodijoms reikalinga ramybė ir tyla.
„Mano pirmtakė, etnokultūros specialistė Judita Margevičienė, apsilankiusi ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio, visa esybe pajuto šios vietos sakralumą. Tad prieš kelerius metus ji sukvietė sutartinių giedotojus į pirmąjį sutartinių festivalį būtent šioje vietoje, kur galima atlikti įvairias apeigas, kur girdėti medžių ošimas ir Neries srovės čiurlenimas, atsiveria nuostabi upės šlaito atodanga. Nuo to laiko šioje vietoje kasmet organizuojamas respublikinis sutartinių festivalis „Sutarysma“, į kurį pakviečiamos sutartinių giedotojų grupės iš visos Lietuvos. Tiesa, kartą pamėginome perkelti renginį ant Lokėnėlių piliakalnio, tačiau sumanymas nepaliko didesnio įspūdžio, kadangi pristigo sakralumo, kurio reikia giedant sutartines: girdėjosi važiuojančių automobilių garsai, matėsi bendrovės „Achema“ kaminai. Tai kliudo įsijausti į sutartinių dvasią. Todėl šių metų liepos 16-ąją ir ateityje nusprendėme burtis ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio“, – patirtimi dalijosi J. Rutkauskaitė.
Pasak pašnekovės, pastaraisiais metais imta siekti, kad į sutartines atkreiptume dėmesį ne tik vieną dieną per festivalį, bet ir kituose projektiniuose renginiuose. Pavyzdžiui, pernai didžiulio gyventojų susidomėjimo sulaukė žygiai „Baltų takais“ po Jonavos apylinkes.
„Žygiui vadovavo žinomas archeologas ir baltų kultūros tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius. Keliauninkai ne tik susipažino su rajono geografija, bet ir aplankė nuošalius, jiems negirdėtus pilkapius, ragavo miškų šaltinių vandens, stiprybės sėmėsi apkabindami šimtamečius ąžuolus. Žygio metu nuošalyje neliko ir sutartinės – jų skambesį išgirdo turistų pamirštos baltų šventosios vietos. Toji patirtis paliko neišdildomus prisiminimus visų dalyvavusiųjų atmintyje“, – prisiminė Jovita.
Giedotojų grupė
Šiemet festivaliui ruošiamasi vėl kitokia forma – penkis mėnesius iki baigiamojo renginio „Sutarysma“, vyksiančio liepos 16-ąją, surengta dešimt sutartinių giedojimo ratų „Ratu ratujo“, kuriuos veda šio žanro mokytoja, etnomuzikologė Liuda Liaudanskaitė, vadovaujanti Ringaudų folkloro ansambliui „Ringauda“ ir sutartinių giedotojų grupei „Gaudė“.
„Šį projektą pradėjome paskaita apie baltų kultūrą, kurią skaitė lietuvių etninės kultūros globos narys, garsus etnokosmotologas, „Romuvos“ bendruomenės vaidila Jonas Vaiškūnas. Į pirmąjį ratą susirinko labai daug žmonių. Kaip žinia, nuo senovės sutartines dažniausiai giedodavo moterys. Todėl ir mūsų giedotojų būryje dominuoja šios lyties atstovės, susidomėjo ir keli vyrai. Tai įvairaus amžiaus žmonės – jauno, vidutinio ir pensijinio. Dabar lankytojų grupė išsigrynino – giedoti sutartinių ateina vis tie patys žmonės, kurie atskleidžia, jog vien dėl to laukia penktadienių“, – pasidžiaugė pašnekovė.
Pasak Jovitos, šio meno mokosi keli folkloro kolektyvuose dalyvaujantys asmenys, chorų dainininkai, pedagogai.
„Džiugina tai, kad senovinio dainavimo mokytis nori mokytojai. Tai yra toji žmonių grupė, kuri šį itin svarbų mūsų tautos paveldą gali perduoti jaunajai kartai. Kaip kitaip prisibelsti į vaikų širdis? Tik per entuziastus, visa siela mylinčius folklorą. Džiaugiuosi, kad mūsų rajone yra pedagogų, siekiančių atgaivinti senąją tautos kultūrą. Malonu, jog Jonavoje jau susidarė solidi grupė žmonių, norinčių giedoti sutartines. Tikiu, kad jie atsiliepė į sielos šauksmą. Tai suteikia vilties, kad mūsų krašte suklestės sutartinių žanras“,– prisipažino pašnekovė.
„Sutarysma“ projektu siekiama sutartinių giedojimo tradiciją pateikti ne tik kaip statišką nematerialiojo paveldo vertybę, bet ir kaip bendruomeniškumą skatinančią gyvąją tradiciją, per sutartines norima supažindinti visuomenę su baltų kultūra, įtvirtinti ją kaip Jonavos tapatybės dalį.
„Viliuosi, kad naujai susibūrusi giedotojų grupė turės galimybes savo veiklą tęsti ir ateityje, džiuginti jonaviečius įvairiuose renginiuose. Visai tikėtina, kad sutartinėmis susidomės jaunieji ugdymo įstaigų lankytojai“,– sakė J. Rutkauskaitė.
Planai ateičiai
Etnokultūros specialistė prisipažįsta kurianti įvairius planus ir ieškanti galimybių Jonavoje įprasminti stipraus folkloro festivalio tradiciją. Jonavos krašto bendruomenė gausiai rinkdavosi į kadaise vykusias tarptautines folklorui skirtas šventes, turėjusias savitą pavadinimą „Trys ratilėliu“. Tada į Jonavą atvykę užsienio kolektyvai mokydavosi mūsų tautos senovinių šokių, o lietuviai išmėgindavo svečių dainų ar šokio žingsnelių derinius. Bet atsitiko taip, kad „Trys ratilėliu“ liko tik gražus prisiminimas.
J. Rutkauskaitė pabrėžė, kad lietuvių etninė kultūra yra ne tik plati, bet ir paslaptinga bei įdomi. „Norisi prisiliesti prie tautodailės, papročių, mitologijos, senovinių švenčių, neišbandytų apeigų ir ritualų. Kol kas nepavyksta surengti tokio festivalio, kuris suvienytų įvairių žanrų mylėtojus ir turėtų pažintinę vertę. Rašome projektus, dėliojame planus, tačiau kiekvienas renginys reikalauja nemenkų lėšų. Tikiuosi, kad ateis diena, kai galėsime įgyvendinti savo sumanymus ir kviesti jonaviečius į folkloro muzikos festivalius“, – samprotavo etnokultūros specialistė, dažnai įninkanti į senąją lietuvių kultūrą pristatančias literatūros knygas, turinti savitą požiūrį į etninę kultūrą.
Proga naujiems potyriams
Pašnekovė pabrėžė, kad sutartinės, priešingai nei šiuolaikinė muzika, visų pirma skirtos ne pasilinksminimams ir pramogai, tačiau jas giedoti ne ką mažiau malonu. Panirus į sutartinių sukeliamą meditatyvią būseną, galima pajusti jų rituališkumą, jose atsispindinčią protėvių pasaulėžiūrą, pagarbą gamtai, dievams.
Sutartinės yra labai universalios. Jas galima giedoti ir mažoje moterų grupelėje, ir dideliame bendruomenės rate, galima giedoti ir vienam namuose ar būnant sode. „Tai pati geriausia lopšinė mūsų mažiesiems, – mintijo J. Rutkauskaitė. – Todėl visus kviečiu atkeliauti į „Sutarysma“ festivalį ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio Kulvos seniūnijoje pasiklausyti giedotojų, atvyksiančių iš įvairių šalies vietų, o gal ir patiems pamėginti įsilieti į bendrą giesmę. Juolab kad į respublikinį renginį, organizuojamą šeštą kartą, atvyks ir giedoti sutartines mokys nuostabi mokytoja Laurita Peleniūtė. Raginčiau nepraleisti šios progos, nes, nė kiek neabejoju, tai bus dar neišjaustas potyris, o sutartinės, palietusios kiekvieno širdį, atskleis tikrąją savo prasmę. Tai ir sakau – iki susitikimo nuostabiame gamtos kampelyje skambėsiančiame sutartinių festivalyje „Sutarysma.“
Irena BŪTĖNAITĖ
