Dulkėtu vieškeliu riedant nė nepamanytum, jog kažkur šalia tyvuliuoja ežeras. Aplink laukai, pievos, vienam šone miškėlis, į kurį veda siauras laukų kelelis. O pasirodo, ne veltui jis ten veda – tame nedidukiame miškeliuke ir slepiasi ežeras. Baltų vandens lelijų ežeras.
Žinoma, jis turi ir tikrą pavadinimą – Žeimelis - kilimo nuo šalia esančio kaimo tokiu pat vardu. O gal gi kaimas kilo nuo seno ežero žemais pelkėjančiais krantais? Kaip bebūtų, nors ir slapstosi Žeimelis laukų ir miško prieglobsty, tačiau dažnas jonavietis jį žino, nes gamtos mylėtojų, o ypatingai žvejų ten niekada nestinga. O man, vasaros pradžioje atpėdinus drėgnu miško takeliu link vandens ir išvydus gausybę žydinčių vandens lelijų, lyg akyse nušvito – baltų vandens lelijų ežeras. Taip jau kartais nutinka, jog nauja mintis šauna staiga ir netikėtai, žiūrint koks pirmas vaizdas kliudė akį. O vaizdas buvo toks, lyg baltos nuotakos braidžiotų po vandenį. Žinoma, ežerą puošia ir lūgnių žiedai. Tačiau geltoni jų burbulai visai ne tas kas lelijos. Ne toks karališkas grožis, ne tas taurumas ir elegancija. Pamenu vaikystėje, su tėveliais dažnai lankydavomės miesto pakrašty žaliuojančiam parke. Jo vidury ramiai sau snaudė tvenkinukas. Ir kasmet tame snauduly skleisdavosi balto švarumo lelijos žiedas. Žiūrėdavau aš į tą žiedą ir mąstydavau: kiek nedaug tereikia tobulumui pasiekti. Vienas žiedas tvenkinį paversdavo subtiliu meno kūriniu. O jei ten būtų buvę daugiau žiedų? Jei visas tvenkinukas skendėtų žieduose, o ne žiedai tvenkinyje?
Baltų lelijų ežero pakrantės nuostabiai pelkėtos. Prie pat vandens įtariai linguoja, tarsi svarstytų – laikyti ar nelaikyti svorį. Tačiau aš ir neleidžiu savimi abejoti, tegul žvejai ežero kantrybę bando. O tų žuvautojų čia apstu: tarp vandeningų pakrančių salelių susistatę mažutes kėdutes, tyliai knapsi. Iš toliau nė neįtartum juos čia esant. Knapsi, o akys budrios lyg miegančio zuikio. Kur jau nebus budrūs, jei žuvies ežerėlyje sočiai. Jauko laukia karosai, lynai, net lydekos savo aštriais dantimis grikši. Aš traukiu ežerėlio pakrante tolyn, norisi vienai, be svetimų akių viską apžiūrėti. Beeidama pasiskinu žydinčių gervuogių šakelių žiemos arbatai paįvairinti. Brydžių link vandens randu daug, tik žvejo jau nė vieno – visi jie anam gale susibūrę. Užtat radau puikią poilsio vietelę su gausia vandens augalijos įvairove. Čia ir skiauteriniai paparčiai, vilkdalgis geltonas žybsi, platūs lyg vėduoklės pelkinių žinginių lapai, dantytais lapeliais dilgėle apsimeta paprastoji vilkakojė. Krūvon susibūręs trilapių puplaiškių daržiukas, baliniai asiūkliai, karklavijas šakeles svarina. Geltonu žiedeliu kuklinasi puokštinė poraistė, o pelkinis lipikas kabinasi kur reikia ir nereikia. Per keletą metrų nuo vandens net švylių kupstas baltas galveles linguoja. Šalimais auga beržas, o tiksliau du beržai žaliavo, tačiau vieną ką tik nuvertė aštrūs bebro dantys ir dabar šviežias kelmelis apsipylęs sula aprauda savo liūdną dalią. Pats berželis vandenin nuvirtęs vis dar šakeles leidžia, kabinasi į gyvenimą. Prie beržo vandenin subrido ir pelkinis sūdras arba trindažolė, arba dar sidabražolė – kaip kam patinka. Man labiau patinka sūdras – rimta žolė, rimtus darbus atliekanti. Tamsiai raudoni pelkių kraujo lašai gilias paslaptis slepia, o tvirtos, ilgos šaknys pritraukia Žemės gelmių energiją, stiprina kūną ir pasiruošę pačias sunkiausias ligas iš žmogaus organizmo išvyti. Galinga jėga pelkiniam sūdre slypi, todėl ne taip paprasta jį pasiimti. Dumblingas, klampus pelkėto ežero dugnas ne vieną atkrato nuo augalo rinkimo. Gal tik tam, kuriam tikrai reikia sūdras pasiduoda.
Keletą valandėlių parymojus, vėjo ir paukščių balsų lydima, palieku baltąsias lelijas. Einu pamiške link vieškelio ir ūmai nustėrstu. Dvilapės blandies sąžalynas! Nėra tai itin retas augalas, ne. Tačiau vienoj vietoj tokios gausybės šių grakščių miniatiūrinių orchidėjų dar nesu mačiusi. Stypso stiebeliai baltais varpeliais aplipę ir visai jiems nė motais, kad gal ne vietoj išaugę. O gal čia tik mums, žmonėms, atrodo, kad ne vietoj, iš tiesų gi visi augalai ir gyvūnai auga ir gyvena sau skirtoje vietoje. Ten, kur jų Žemė, jų gamtos namai.
Atskiras vandens augalų pasaulis
Atėję prie ežero, upės, ar sraunaus upeliūkščio, jau iš pirmo žvilgsnio galime įsitikinti, jog vandens augalų pasaulis yra visiškai skirtingas nuo sausumos. Veši, bujoja drėgmės persisunkę lapai, plaikstosi lanksčiais stiebais į visas puses, šaknų atžalom susiraizgė, susipynę, kartais net neatskirsi, kokia dalis kam priklauso. O iš tiesų, tik atrodo, kad ten augalai auga be jokios tvarkos, bet geriau patyrinėjus galima įžvelgti, kad įvairios vandens augalų rūšys įsikuria tik tam tikrame gylyje. Vandens augalai susigrupuoja vadinamosiomis juostomis. Pirmą juostą sudaro drėgnamėgiai augalai, įsikuriantys pakrantėse. Tai pelkinės raudoklės, kalpokės, vikšriai, ar vandeniui palankūs vėdrynai, na ir žinoma, įvairios viksvos. Antrą juostą sudaro augalai, nardinantys savo šaknis po vandeniu – hidrofitai, galintys augti ir sausumoje, ir vandeny: ajerai, pelkinės poraistės ir kt. Trečioji juosta skirta augalams iki pusės panirusiems po vandeniu – meldų-nendrių juosta. O štai vandens lelijos, lūgnės, plūdės jau yra tikrieji vandens augalai – hidratofitai. Šie ketvirtos juostos vandens augalai, auga po vandeniu, į paviršių iškeldami tik plūduriuojančius lapus, bei žiedus. Penktos juostos augalai į paviršių iškelia tik žiedus ( plačialapė plūdė ), o šeštos, paskutinės juostos augalai yra visiški slapukai : elodėjos, vandens samanos. Kartais į atskirą grupę išskiriami neprisitvirtinę prie dugno augalai – smulkutės plūdenos, paprastieji skendeniai, alijošiniai aštriai.
Dažniausiai vandens telkiniuose įvairių juostų augalai susimaišo. Tik retais atvejais jos ryškiai išsiskiria. Tačiau susidomėjus savitomis vandens augmenijos taisyklėmis, galima atrasti ir patirti įdomių netikėtumų.
Vaidmuo gamtai ir žmogui
Kaip ir visi, taip ir vandens augalai gamtoje vaidina svarbų vaidmenį. Jais minta įvairūs vandens gyvūnai: bebrai, ondatros, vandens paukščiai, vabzdžiai, kai kurios žuvų rūšys. O konkrečiai vandens lelijos lapai netgi kontroliuoja dumblių augimą ir apsaugo žuvis nuo išorinių plėšrūnų.
Vandens augalija silpnina bangų ardomąją galią stiprina vandens telkinių krantus. Jie valo vandenį, išskiria deguonį, tačiau žiemą, jeigu ežerus užkloja storas sniego sluoksnis, jie, pūdami ir kvėpuodami, atvirkščiai, suvartoja deguonį ir gali būti žuvų dusimo priežastimi. Kartais dėl pernelyg vešlios vandens augalijos užpelkėja seklūs vandens telkiniai.
Žmogaus gyvenime vandens augalai taip pat gana svarbūs. Paežerių gyventojai nuo seno nendrėmis dengė savo pastatų stogus. Badmečiais žmonės maistui vartojo krakmolingus lūgnių, vandens lelijų, nendrių ir švendrų šakniastiebius. Sudžiovinę ir sumalę juos maišydavo su javų miltais ir kepdavo duoną. Kai kurie vandens augalai buvo vartojami gyvulių pašarui. Dauguma jų – ajerai, puplaiškiai, sūdrai – ir anuomet, ir dabar išliko svarbios vaistažolės. Tačiau senovės lietuviai visada mokėjo atskirti ir nuodingąsias nuokanas, drėgmenes, vandenines išnes ir saugojo nuo jų gyvulius, bei patys save.
Vandens karalienė – lelija
...Seniai seniai gyveno ežere undinė, vandenų mergelė, mėgusi praustis tekančios Saulės spinduliuose. Buvo ji nuostabaus grožio, bet šaltokos širdies: visus, kas tik ją besiprausiančią pamatydavo, ramiausiai paskandindavo. Tačiau sykį ežero pakrantėje undinė išvydo jaunuolį, skaistų lyg ryto aušra. Meilė sušildė undinės širdį. Nenutempė jo į ežero gelmes, o pati pasiliko paviršiuje ir pražydo vandens lelija.
Štai tokia legenda apie gražuolę vandens augalų karalienę.
Vandens lelija yra kilusi iš Afrikos atogrąžų vandenų ir Pietų Amerikos. Ji auga ežeruose ar tvenkiniuose, kuriuose yra labai ramus ar sustingęs vanduo. Be paprastosios vandens lelijos, kuri įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, mūsų ežeruose dar auga mažažiedė vandens lelija, kuri irgi saugotina. Na, o dekoratyviniuose tvenkinukuose auginama mažoji vandens lelija. Šios gražuolės gali būti įvairių atspalvių, tokių kaip balta, rožinė, tamsiai raudona arba geltona, todėl jos būna labai efektingos. Be to sakoma, kad pirmąją lelijos žydėjimo dieną iš jos žiedo sklinda labai panašus į brendį aromatas.
Azijoje vandens lelija tapatinama su įspūdinguoju lotosu, kuris yra indų ir budistų nušvitimo simbolis. O ir pas mus balti lelijos žiedai – tyrumo, paslaptingumo, nuostabaus grožio simbolis. Ji išsiskleidžia ryte, o vakarop susikleidžia ir panyra į vandenį. Vandens lelijos žiedai visuomet spindinčiai švarūs, purvas prie jų nelimpa. Ji simbolizuoja pasąmonės gylį ir skatina dvasinį augimą, neatitrūkstant nuo stabilaus pagrindo.
Iš dumblo išaugusios vandens lelijos, ežero paviršiuje išskleidžia tyro grožio žiedą.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ