Šiandien baigiame spausdinti pokalbį su LR Seimo nariu Eugenijumi SABUČIU.
– Spaudoje pasitaikydavo kuriozų: tai slėptuvių pakanka, tai paaiškėja, kad yra tik vadinamosios „priedangos“ ir pan. Žodžiu, kilus kariniam konfliktui, ko gero, civiliokai turės patys suktis iš padėties kaip kas išmano. Kokia jūsų nuomonė apie civilinę saugą?
Prieš keletą savaičių šiuo klausimu Jonavoje lankėsi Vyriausybės kanclerė, pagyrė Jonavą, kad dirba gerai, tačiau manau, kad tai tik vienas iš kelių gerų pavyzdžių. Vyriausybė, vidaus reikalų ministrė ne kartą pripažino, kad valstybės požiūris į civilinę saugą, švelniai tariant, išlieka kaip į podukrą. Manyta, kad didelių grėsmių nėra, nebent cheminė avarija, galbūt potvynis ar sausra. Karo grėsmė bei grėsmė nacionaliniam saugumui vertinta iš esmės tik popieriuje, tačiau realybėje galvota, kad tai – nulis procentų tikimybės, tad kam švaistyti pinigus? Galima slėptis darželiuose, mokyklose, viešuosiuose pastatuose ar panašiai, o slėptuvių kaip ir nereikia. Rusijos agresija prieš Ukrainą labai akivaizdžiai parodė, kad minėtose vietose, kad ir mūsų Sporto arenoje, slėptis negalima, nes būtent į ten nukreipiami artilerijos ir aviacijos smūgiai. Atsimenate Mariupolio teatrą, Ukrainos ligonines, darželius? Tad tokias vietas įsivaizduoti kaip slėptuves yra didžiulė klaida. Nuo sovietinių laikų buvusios civilinės saugos slėptuvės, skirtos apsisaugoti nuo atominio karo, – dalis inventorizuotos, dalis privatizuotos, parduotos. Dabar reikia paruošti planą, objektyviai vertinti padėtį, skirti atitinkamas lėšas, o ne užsidėjus rožinius akinius skaičiuoti darželius, mokyklas, sporto arenas kaip galimas slėptuves.
Mano manymu, žiūrint į agresoriaus veiksmus, dar vienas esminis dalykas yra civilių evakuacija, jos galimybės. Turi būti autobusai, turi būti galvojama, kaip paimti kuo daugiau transporto priemonių ir evakuoti civilius, nes žiaurumai Ukrainoje akivaizdžiai parodo, kad karo zonoje civiliai negali likti, nes jie tampa įkaitais, kankinami ir žudomi. Esmė ne tiek slėpimesi, o būtent evakuacijoje.
Šiuo atveju Jonavos gyventojams labai svarbiu aspektu tampa aplinkkelis. Tą jau sakiau ir Susisiekimo ministerijai, kad blogai, jog neišvystytas kelių tinklas, nes būtų sunku žmones išvežti laiku bei išvengti spūsčių, o ir besievakuojančių ir stringančių spūstyse civilių kolonos taptų patogiu taikiniu agresoriui. Turime Ruklą, turime „Achemą“, du tiltus ir čia – kaip nacionalinio saugumo garantas – privalo būti aplinkkelis.
Tikrai žinau, kad per Europos Sąjungos karinio mobilumo fondą yra išskirti pinigai, deja, kitiems projektams. Daug dirbu, kad artimiausioje ateityje mūsų aplinkkeliui iš fondo būtų skirti pinigai. Nacionalinio saugumo prasme – tai vienas būtiniausių dalykų, ką turime padaryti. Šiuo klausimu artimiausiu metu kreipsiuosi į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, kartu su kolege Dovile Šakaliene būtinai šį klausimą viešinsime ir raginsime Vyriausybę kuo skubiau jį spręsti.
– Kas domisi jūsų veikla, pastebi, kad nepamirštate savo rinkėjų, dažnai dalyvaujate renginiuose, susitikimuose. Skeptikai sakys, kad norite save parodyti, kitaip mąstantys – kad pabendrautumėte su žmonėmis, išgirstumėte jų lūkesčius, išklausytumėte nuomones.
Į panašaus pobūdžio klausimus visada noriu atsakyti kaip galima tiesiau ir aiškiau (šypsosi). Politikas – ne šou elementas, o politika – visų pirma darbas. O darbe yra įvairių aspektų. Jei, išvažiavęs į Vilnių, Seime sėdėčiau nuo 8 iki 17 valandos kasdien ir Jonavoje nepasirodyčiau, po mėnesio kito išgirsčiau priekaištų: nebendrauji, nebūni ir pan. Jeigu atvirkščiai – dienas leisčiau tik Jonavoje – tada sulaukčiau priekaištų, kad nedirbu savo darbo Seime. Kaip bepažiūrėsi – reikia atitinkamo balanso, tačiau bet kuriuo atveju priekaištų sulaukiu. Kaip politikas, visus priekaištus priimu racionaliai, esu viešas asmuo, nors, žinoma, kaip žmogui maloniau išgirsti gerą žodį (šypsosi).
Su visais gyventojais stengiuosi pagal galimybes bendrauti ir nejaučiu, kad tą daryčiau dėl reklamos. Mielai lankausi šventėse, renginiuose, kurių metu (ar prieš, ar po renginio) galiu pasikalbėti žmones dominančiais klausimais. Pašnekovams dažniau rūpi būti išklausytiems, išgirstiems, nei piktintis ar skųstis. Kartais pasitaiko, kad pašnekovas tiesiog „numeta“ savo problemą, tarsi štai pasakiau tau, o tu dabar spręsk. Bet būna tokių dalykų, kuriuos išspręsti gali pats žmogus, gali padėti vietos valdžia, ir tokius klausimus bandau spręsti kartu su savivaldybe. Reikia suprasti, kad Seime priimame įstatymus, nutarimus ir rezoliucijas. Įstatymu spręsti lokalias problemas būtų keista: jis negali būti skirtas Jonavai ar jos seniūnijai, tuo labiau atskiram žmogui. Jei matai, kad tokia problema yra ne vien mūsų krašte, bet ir kitur, gali gimti ir susiformuoti įvairūs įstatymo projektai.
Susitikimuose su žmonėmis pastebiu, kad juos taip pat labai domina pati veikla Seime ir patikėkite, man patinka apie tai papasakoti. Džiaugiuosi, kad Jonavos krašto žmonės kartais aplanko mane ir Seime.
– Vokiečių filosofas, rašytojas Johanas Gotfrydas Herderis yra pasakęs: „Geros vyriausybės požymis – kaip ji elgiasi su vaikais, seniais, ligoniais ir neturtingaisiais“. Ar atjaučia sotus alkaną?
Mano manymu, ši Vyriausybė duotuoju klausimu daro neblogus žingsnius: didinamos pensijos, išmokos, neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), socialinės apsaugos ir darbo ministrė akcentuoja, kad ministerijos akiratyje visada yra socialiniai darbuotojai ir jų darbo užmokesčio didinimas. Tačiau mes, opozicijai atstovaujantys politikai, palaikydami šias iniciatyvas, vis tik siūlome pažiūrėti plačiau, nes nors pensijos kyla, išmokos didėja, tačiau kylant energijos išteklių kainoms, kylant visoms kainoms, reikėtų vis tik pradėti galvoti ir apie visus kitus Lietuvos žmones.
Mes siūlėme mažinti PVM, pradėti diskusijas apie mokestinės bazės peržiūrėjimą. Jau prieš metus matėme, kad drastiškai brangs energetiniai ištekliai, jau tada daužėme galvas į negirdinčią Vyriausybę: pamatykite, tikrai bus blogai. Atsakymas – mes pakėlėme pensijas, atlyginimus, minimalią algą, padidinome NPD tiek, kad pakaks padengti išaugusias išlaidas. Tačiau ar žmogus pasijaus geriau, jeigu šiandien gaus padidintą pensiją, bet visą padidėjimą „suvalgys“ pabrangę mokesčiai, maistas ir paslaugos?
Dar vienas aspektas, apie ką kalbėjau ne kartą. Vyriausybės rūpestis neturi baigtis biurokratizmu ir vertimu žmogų vaikščioti po įstaigas ištiesta ranka pildant prašymus toms paslaugoms, kurioms įstatymu tau priklauso lengvata. Pavyzdžiui, pensininkas, kuriam prieš keletą metų nepriklausė papildoma kompensacija. Dabar Vyriausybė inicijavo, Seimas pritarė, kad nuo šiol kompensacija priklauso. Tačiau tau, gerbiamasis, reikia nueiti, pildyti popierius, laukti ir pan. Tai sakoma žmogui, kuris prieš keletą metų buvo savarankiškas, susimokėdavo mokesčius pats ir niekur nėjo su ištiesta ranka. Iš TV ekrano ministrė ar kas nors iš Vyriausybės pasako: mes suprantame, kad dėl padidėjusių kainų dabar tapai „vargšesnis“, bet mes tau praradimus kompensuosim, nieko iš esmės nepajusi, tik tu nueik į savivaldybę, dar kažkur, užpildyk prašymą, pateik dokumentus.
Nereikia būti psichiatru ar psichologu suprasti tam, kad yra daugybė žmonių, kuriems labai nejauku suvokti, kad kažką gautum papildomai ar tau būtų kompensuojamos padidėjusios išlaidos, – turi ištiesti ranką ir prašyti. Gal jis sutaupys 10-30 eurų, bet perėjimas į prašytojo vaidmenį žlugdo jo orumą, ir žmogus dažnu atveju tiesiog niekur neis, pasirinks geriau pakentėti. O tada Vyriausybė po 2-3 mėnesių su neslepiamu džiugesiu sakys: vietoje 300 000 žmonių atėjo tik 100 000, vadinasi, ne taip blogai ir gyvena. Žodžiu, paims šį faktą ir padarys klaidingas išvadas, kad nesikreipę dėl papildomų išmokų ar kompensacijų gyvena gerai ir jiems to nereikia. Jau teko matyti, kaip ministrė džiaugiasi būtent dėl to. Tačiau turime suprasti, kad tie likę 200 000 taip pat turėtų gauti kompensaciją, bet tiesiog nenori eiti ir žemintis. Mes siūlome neversti jų to daryti, nes viską įmanoma pakeisti per mokestinę sistemą, per PVM.
Iš karto girdžiu argumentus, kad mažinant PVM turtingi taps dar turtingesni, nes ir jiems reikės tada mažiau mokėti. Nepykit, bet turtingas žmogus neina pirkti pigiausio aliejaus ar kruopų, o komunaliniai mokesčiai jo išlaidų krepšelyje buvo ir bus tik nepastebima dalelė visų išlaidų. Tačiau dabar rūpinamasi, kad, neduok Dieve, 10 ar 20 tūkstančių turtingų Lietuvos žmonių pradės mokėti mažiau. Bet juk likę du milijonai mokės daugiau! Tai gal rūpinkimės tais dviem milijonais?
Nors ši Vyriausybė deklaruoja, kad rūpinasi žmogumi, tačiau jai labiau, kaip visada, rūpi buhalterija: gražiai sudėlioti skaičius, gauti tiek ir tiek pinigų bei kaip juos išdalyti. Ar žmogus „peržengs“ savo orumą, nusižemins, tas Vyriausybei nė motais. Kiekvienas neperžengiantis padaro Vyriausybei paslaugą, nes tada Vyriausybė klaidingai įsivaizduoja, kad pavyko sutaupyti biudžeto pinigus. O man atrodo, kad labiausiai turi rūpėti ne biudžete gražiai atrodančios eilutės ar kaip sekasi jį vykdyti, bet žmogaus orumas ir pasitenkinimas savo valstybe.
– Esate santūrus, „išlaikytas“ politikas. Ar lengva išlikti ramiam, kai Seime prasideda tikros „batalijos“?
(Išgirdęs šį klausimą, parlamentaras šypsosi) Tikrai esu santūrus, nors kartais įvairios mintys siaučia galvoje, visko būna, tačiau tuo pat metu esu racionalus žmogus, žinau, kad pasakyti kažką blogo tikrai nesudėtinga, tačiau blogas žodis, netinkama frazė įsimenama labai ilgam ir lygiai taip pat labai ilgam gadina santykius. Reikia gerai pagalvoti prieš leptelint ką nors ar pakeliant balsą. Visada sakiau, kad gyvenimas nesibaigia šia diena, mums visiems teks kartu dirbti, bet jei tęsime tuos pykčius, tai koks bus rezultatas? Akivaizdu – pykčiai, nesutarimai ir nesantaika. Yra politikų, su kuriais noriu bendrauti, iš jų mokytis, bet yra ir tokių, su kuriais geriau būčiau nesusitikęs.
Esu dirbęs personalo vadovu ir žinau paprastą taisyklę: dauguma žmonių gerai dirba ten, kur jie tinka dirbti. Jei atrandi žmogui tokį veiklos barą, baigiasi didžioji dalis nesutarimų, konfliktų ir pan. Tai akivaizdžiai matyti ir politikoje. Tarkime, žmogus gerai dirba savo vietoje ir staiga jam, kaip geram pareigūnui, geram specialistui ir savo srities žinovui, pasiūloma tapti ministru, nes toks geras specialistas, reiškia, bus ir geras ministras. Praeina pusmetis ir matyti, kad netinkamas, negali vadovauti, vadovavimas tiesiog ne jo sritis, neturi tam kompetencijų. Ar tai jo kaltė? Ne. Tai – bendra kaltė: tas, kuris pasiūlo tapti ministru, turi matyti ir suprasti, o ir pats žmogus pasakyti – ačiū labai, tai didžiulė garbė, bet negaliu būti ministru, valdyti žmonių, nes tai – ne man.
– Kaip pavyksta suplanuoti laiką, kad jo daugiau liktų šeimai? Ar ji kartu su jumis Vilniuje? Ar liksite ištikimas šeimos tradicijai – kelionėms?
Prieš tapdamas Seimo nariu ir dabar niekada neslėpiau pagrindinio dalyko: aš noriu būti su savo šeima. Yra kolegų, kurie tarsi „laiko“ šeimas apygardose, o patys gyvena viešbutyje ar važinėja į namus. Politikoje laisvo laiko nedaug: posėdžiai, pasitarimai, pasiruošimai, bendravimas, dar dažnai reikia važiuoti į Jonavą, tai mano pasirinkimas buvo: noriu su žmona ir sūnumi kiek įmanoma būti ilgiau. Žmona labai greitai Vilniuje susirado darbą, kadangi yra kvalifikuota chemijos specialistė, o tokia profesija ir darbinė patirtis labai paklausi. Sūnus, Jonavoje baigęs savo pirmąją gimnazijos klasę, dabar mokosi vienoje Vilniaus gimnazijų. Man tinka ir patinka būti su šeima, gal skamba sentimentaliai, bet kartu pusryčiaujam, kartu vakare išeinam pasivaikščioti, tai nėra labai daug, bet nors tiek laiko galime būti kartu. Todėl kiekvieną tokią akimirką džiaugiuosi, kad šalia yra artimi ir mylimi žmonės. Savaitgaliai – Jonavoje su draugais, mama ir uošviais, aplankau ne vieną mūsų krašto renginį ar šventę, o Vilnius – kaip darbinė komandiruotė (šypsosi).
Kelionės? Kai buvo kovidas, niekur nekeliavom, tik buvom praeitais metais vienam savaitgaliui nuvažiavę į Nidą. O šią vasarą, jei leis tarptautinė padėtis, manau, aplankysime vieną iš Europos Sąjungos šalių. Pasiilgau kelionių, su šeima jų labai laukiame, nes visas atostogas ne vienerius metus skirdavome kelionėms. Netaupome pinigų nežinia kam, juos investuojame į kitų šalių pažinimą, geras emocijas ir nuostabius prisiminimus (šypsosi).
– Jei neklystu, viena jūsų aistrų – knygos. Ar dažnai paimate ją į rankas? Ne pakiloti ir vėl padėti, o skaityti?
Jūs teisi iš dalies, nes kai prasidėjo karas Ukrainoje, knygą tik pakiloju ir padedu atgal. Pradedu skaityti, susikaupti negaliu. Mintys tenai, Ukrainoje: kaip sekasi, prieš akis – karo baisybės. Be to, ima graužti sąžinė: tenai žūsta, kankinami nekalti žmonės, o tu skaitai knygą! Pats save gėdinu. Turiu nusipirkęs daug įdomių knygų, ne tik grožinių, labai norėčiau perskaityti, bet – niekaip.
Žinote, iki prasidedant karui tiek dalykų atrodė svarbūs, o dabar viską pradedu suprasti kitaip. Anksčiau galvodavau, ai, gal per seni drabužiai, reikia dažniau keisti, pirkti naujus. O dabar – koks skirtumas? Jie nesuplyšę, švarūs, nieko daugiau nereikia. Spalvos nesuderintos? Dieve, Dieve, visa tai – tuštybių mugė. Nežinau, kiek esu teisus, bet prioritetai keičiasi. Senas laikrodis? Na ir kas, svarbu, laiką rodo, tad ko daugiau iš jo reikia?
– Ačiū jums už skirtą laiką.
Kalbėjosi Kristina LUKOŠEVIČIŪTĖ
