Jonavos krašto moterų asociacija „Jonavietė“ turi naują vadovę – šių metų vasario mėnesį oficialia šio sambūrio pirmininke tapo Renata Mikalauskienė. Asociacijos veikloje dalyvaujančios moterys, pastebėjusios Renatos aktyvumą, jos pasiūlymus bei įžvalgas ateities darbams, išreiškė pasitikėjimą ir suteikė mandatą vadovauti „Jonavietei“. Šiandien „Alio Jonavos“ viešnia – R. Mikalauskienė.
Apsispręsti padėjo patirtis
Vadovauti moterų asociacijai – nelengva užduotis, nes kiekviena asmenybė turi skirtingą charakterį, galbūt norėtų būti vertinama labiau nei jos kolegė. Vadinasi, siekiant bendrų tikslų, reikia ieškoti kompromisų, kitąsyk užgesinti kylančius „gaisrus“ ir rasti tinkamiausią išeitį.
R. Mikalauskienė sako, kad apie „Jonavietę“ buvo daug girdėjusi, tačiau į sambūrio veiklą įsijungė tik prieš penkerius metus.
„Į šią išskirtinę moterų bendruomenę atėjau Marijonos Širvelienės dėka. Ji man pasakė, kad „ten yra mano vieta“. Tapusi asociacijos nare, išgirdau pasiūlymą vadovauti jai. Tuo laiku pirmininke dirbusi Jadvyga Rusilienė jau „kėlė sparnus“, pabrėždama, jog reikia jaunos energingos vadovės. Bet aš norėjau gerai susipažinti su asociacijos tikslais, uždaviniais, pajusti jos prasmingumą pati dalyvaudama veikloje – organizuojant renginius, lydint vaikus į ekskursijas, renkant lėšas gabiems, sunkias materialines sąlygas turintiems vaikams, vaikų globos namų auklėtiniams, Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos talentingiems ugdytiniams. Privalėjau pati tai patirti ir išgyventi, todėl neskubėjau stoti prie asociacijos vairo“, – sakė R. Mikalauskienė.
Ateities planai
Būdama iniciatyvi ir aktyviai dalyvaujanti rajono visuomeninėje veikloje, pagaliau teigiamai priėmė pasiūlymą vadovauti asociacijai ir jau dėlioja veiklą ateičiai.
„Planų turiu daug, bet nežinau, ar pavyks juos įgyvendinti? Norėčiau plėsti labdaringą „Jonavietės“ veiklą ne tik renkant lėšas minėtiems moksleiviams, bet ir organizuojant įvairias veiklas, nereikalaujančias finansų. Būkime atviri – dažniausiai labdarą suprantame kaip piniginę paramą, bet pamirštame didžiausią turtą, kuris nieko nekainuoja. Tai gali būti pabuvimas su vienišu, palūžusiu, viltį praradusiu žmogumi, kuriam dėmesys tampa neįkainojamu turtu. Tai gali būti užimtumo stovyklėlės sunkiai besiverčiančioms šeimoms, jų vaikams, vienišiems senoliams. Deja, šiandien dar yra šeimų, negaunančių jokių išmokų iš valstybės, kadangi dirbantys abu tėvai gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Nemažai yra tokių šeimų, kurios net atostogų metu dėl pinigų stygiaus niekur negali išvažiuoti ar išleisti savo atžalą į stovyklą arba net išvyką. Manau, kad asociacija jiems galėtų padėti. Šiuo metu vykstantis nuožmus karas Ukrainoje neleidžia pamiršti ir Jonavoje apsistojusių ukrainiečių šeimų bei negandos ištiktų jų vaikų. Ar pavyks įgyvendinti šiuos ir neišvardytus sumanymus, sunku pasakyti. Bet, tikiuosi, vieningai dirbdama asociacija gali nuveikti daug gerų darbų“, – planais pasidalijo naujoji asociacijos vadovė.
Pirmieji potyriai
Anot Renatos, visas gyvenimas panašus į ilgą pamoką. Kiekvienas žingsnis, veiksmas ar nuveiktas darbas palieka pėdsaką jeigu ne visuomenės, tai bent paties žmogaus atmintyje. Šit ir ji pati, niekada neplanavusi gyventi kaime, tapo jo dalimi ir įleido šaknis šimtamečiame savo vyro Valero Mikalausko tėvų name Batėgalos kaime.
„Pakeisti gyvenamą vietą ir persikelti į sodžiaus sodybą man buvo nemenkas iššūkis. Teko išmokti ir pečių užkurti, ir valgį ant krosnies gaminti, ir šiltnamius įsirengti. Atvirai sakant, mane paveikė keista ir paslaptinga kaimo dvasia: sodyboje suradau daug senovinių rakandų, ėmiau tempti juos iš rūsio, kluono, kabindavau ant namo ir kambario sienų, kitose matomose vietose. Iš tiesų susirgau senovinių daiktų liga – pakvipo praeitimi, atsivėrė kaimiečių buitis, mėginau įsivaizduoti savo senolių gyvenimą...“, – tęsė pasakojimą R. Mikalauskienė.
Praeities pėdsakai
Apsigyvenusi kaime, Renata norėjo, kad kuo daugiau žmonių aplankytų praeitimi kvepiančią sodybą, tai kviesdavo ne tik draugus, bet ir vaikų darželių grupes, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Jonavos viltis“ lankytojus, Kulvos bendruomeninių vaikų globos namų auklėtinius. Tai būdavo tarsi vartai į pažintį su Lietuvos kaimo istorija, sąlytis su protėvių, senelių ir Amžinojoje ramybėje besiilsinčių tėvų gyvenimu.
„Džiaugiuosi, galėdama supažindinti lankytojus su sodybos likimu, parodyti tuos daiktus, kurių šiandien retuose namuose rastume. Manau, kad bičiulystė su Kulvos bendruomeniniais vaikų globos namais globotiniams padeda suvokti Lietuvos praeitį, o rajono kaimų bendruomenėms tampa stimulu ir savame krašte kažką surasti ir kurti“, – mintimis dalijosi asociacijos pirmininkė.
„Nepilnamečiai, apgyvendinti vaikų globos namuose, mūsų kieme pajunta šilumą ir artumą – kartu geriame arbatą, dalijamės prisiminimais, jų įstaigoje švenčiame gimtadienius, keliaujame į pėsčiųjų žygius. Esame nuoširdūs ir vieni kitus suprantantys draugai“, – nusišypsojo Batėgaloje gyvenanti Renata.
Būtina pridurti, kad Renata, tapusi sodybos šeimininke, įniko į kulinarijos paveldą – pradėjo kepti nepaprasto skonio duoną. Už tai buvo nominuota „Metų išradimo“ apdovanojimu. Pradžia nebuvo lengva – teko eksperimentuoti. Bet, žmogus, norintis pasiekti savo tikslą, visada dirbs tol, kol pasieks rezultatą. Dabar R. Mikalauskienė džiaugiasi – jos iškepta duona tampa tikru gardumynu visiems lankytojams.
Charakterį atskleidžia pomėgiai
To dar negana. Tiek Renata, tiek jos vyras Valeras, einantis Šilų seniūno pareigas, mėgsta keliones. „Dažniausiai iš anksto pasirenkame norimą aplankyti šalį, tačiau buvo nemažai atvejų, kai išvykome ekspromtu – vyras duria pirštu į Lietuvos žemėlapį, ir viskas paaiškėja: vykstame ten, apsieisime be užsienių. Lietuvoje yra daug gražių ir istorijai svarbių vietų, manau, būsiu teisi, sakydama, kad nėra gražesnės gamtos už mūsų šalies peizažus“, – mintijo pašnekovė.
Renata ne vieną kartą buvo įvairių renginių vedėja. Ir čia nieko keista – jai patinka rašyti scenarijus, vesti renginius. Žodžio kišenėje nereikia ieškoti, nes neretai jai talkina vyras Valeras, pasižymintis šmaikštumu ir komunikabilumu.
„Mes abu esame krepšinio fanai, daug metų palaikantys Kauno „Žalgirį“. Bet Jonavos CBET komandai patekus į LKL, neprakleidžiame nė vienų varžybų, kuriose žaidžia Jonavos komanda. Esame „kultūrininkai“ – stengiamės nepraleisti Jonavoje organizuojamų renginių, koncertų, teatrų. Kitaip sakant, dalyvaujame visur, kur tik galima. Kultūra yra mūsų gyvenimo dalis“, – teigė pašnekovė.
Vidinio pasaulio erdvė
Renata prisipažįsta, kad, lankydama vaikų darželį, suprato norinti būti mažylių auklėtoja. Nuomonė nepasikeitė ir vėliau – studijavo Vilniaus pedagoginėje mokykloje. To nepakako – sėkmingai įstojo ir baigė Vilniaus pedagoginį universitetą. O 2014-aisiais įsigijo Kauno kolegijos socialinės darbuotojos diplomą.
„Nežinau, kodėl mane paveikė bendravimas su socialiai pažeidžiamų grupių žmonėmis. Vidinis balsas šaukė kuo daugiau sužinoti apie jų gyvenimą, pažinti psichologiją, įsibrauti į vidinį pasaulį, išanalizuoti priežastis, nulėmusias jų pokyčius – praradimus, paslydimus, kryčius. Mėginau suprasti ir ieškoti kelių, galinčių suteikti jiems pagalbą ir pakilti iš nuopuolių. Šie ieškojimai mane žavi ir skatina – gal ir moterų asociacijos veikloje jie pravers?“ – retoriškai savęs paklausė R. Mikalauskienė.
Ieškojimų pilną vidinį pasaulį kasmet papildo besikeičiantys gamtos peizažai. Pašnekovės teigimu, visi metų laikai yra savotiškai patrauklūs ir gražūs. Tarkime, pavasaris pažadina gyvybę, sodybos aplinka atgimsta, pradeda sprogti pumpurai, paskui išsiskleidžia žiedai – pakvimpa kiemas. Vasara pakviečia į keliones po dar neaplankytas vietas. Rudenį sušiurena krintantys margaspalviai lapai. O žiema padovanoja Šv. Kalėdų laukimą.
„Visi metų laikai kažkuo ypatingi ir gražūs. Kaip ir kiekvienas žmogus. O gal aš tiesiog labai myliu gyvenimą?“ – nusišypsojo asociacijos vadovė Renata, gegužės 27 dieną kviesdama į „Jonavietės“ labdaros renginį Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje. Susitikimas su rajono verslininkais, politikais, bendramintėmis iš Panevėžio, Kėdainių, Ukmergės, kitų rajonų bus pirmu naujos sambūrio pirmininkės žingsniu į ateities darbus.
Irena BŪTĖNAITĖ
