Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Motinos dienai

Trečiadienis, 04 May 2022 09:15 Parašė 

Kažkur toli, beraščiuose laukų toliuose, kiek akys mato ieškojau ženklų, stovėdama ant prosenelio žemės. Nėra miško, malūno, tik likę tilto akmeninės atramos griuvėsiai prie Mūšos. Vietoj pastatų, likę tik keli akmenys vidury lauko, moliu drėbtas svirnas įaugęs į žemę, pakely trys kelrodžiai ąžuolai, melioracijos griovys ir už jo labai senos kapinaitės. 

Prisiminiau, kaip mes su mama eidavome padėti lauko gėlių puokštės prie seno akmeninio kryžiaus ir melsdavomės. „Mama! Prašau, paglostyk savo nematoma ranka man galvą, pečius. Nuramink raudančią širdį, nubrauk riedančią ašarą. Aš vis dar čia... Be tavęs... Kiek daug tau nepapasakojau...“ 

Mano akys nukrypsta į saulę ir aš pajuntu ženklus. Atėjo pavasaris. Šiandien - graži ir saulėta diena. Sužaliavo laukai, grįžę paukščiai savo giesmėmis nugina vargus, atslūgęs upės vanduo atleidžia išgyvenimus, o pavasario vėjas žiluose plaukuose primena žaidžiančią meilę. 

Nežinau kiek laiko praleidau prie kapo, darėsi šalta. Vakarop saulė jau leidosi, pralysdama pro debesis ir tyliai su manim atsisveikindama. Mano širdis buvo pilna vilties, gerumo, meilės. Motinos diena- prisiminimų saulė, kuri nubučiuoja tave, palaimina tave, pakylėja tave. O maža deganti žvakutė, kurios liepsna – ženklas jungiantis gyvuosius ir mirusius. 

Kai ėjau keliu pro ąžuolus, mintimis parašiau laišką visoms mamoms, močiutėms, dukroms ir paprašiau ąžuolo šakų, linguojančių sprogstančiais pumpurais išsaugot jį, bet vėjas niekadėjas išsiuntė tą mano nematomą raštą dangaus žydrynėn...

Eitvydė Pranevičienė