Skaitydama ar klausydamasi mūsų rajone išrinkto LR Seimo nario Eugenijaus Sabučio pasisakymų, komentarų, įžvalgų, dažnai pagalvodavau, kad būtų verta susitikti, pasikalbėti, tačiau sulaikydavo viena – laikas. Ar suras jo parlamentaras? Džiaugiuosi, kad ilgai tartis nereikėjo, Seimo narys mielai sutiko pasidalyti savo mintimis. Pokalbis buvo ilgas, Eugenijus Sabutis pasiūlė jį sutrumpinti. Tačiau, jau namuose klausydamasi įrašo, pagalvojau, kad taip darydama tiesiog atimsiu iš „Alio Jonavos“ skaitytojo galimybę išgirsti atvirą žodį ne tik apie politiką, visiems iki skausmo rūpimą „sveikatos reformą“, bet ir apie asmeninį gyvenimą.
Šiandien skaitykite pirmąją interviu su EUGENIJUMI SABUČIU dalį.
– Jau seniai kalbate apie PVM mažinimą maistui, energijos ištekliams, tačiau nebuvote išgirstas. Gal bent dabar gręžiamasi į žmogų?
Nuo pat kadencijos pradžios Seimą pasiekė trys mano iniciatyva parengtos pataisos, siūliusios reaguoti į augančias kainas. Daugiau nei prieš metus registruotas projektas dėl lengvatinio PVM taikymo būtiniausiems maisto produktams, liepos mėnesį pateiktos įstatymo pataisos, kurios būtų leidusios 9 proc. PVM taikyti dujoms ir elektrai, o šių metų sausį registruotas siūlymas taikyti nulinį PVM centriniam šildymui, bet visi šie projektai, švelniai tariant, buvo atmetami „buldozeriu“ ir tik, matyt, dėl to, kad siūlė opozicija, o ne valdantieji.
Tačiau labiausiai stebina ne tai, kad mano teiktiems įstatymų pakeitimams nebuvo pritarta, o tai, kad, sukritikavusi ir su žemėmis sumaišiusi opozicijos siūlymus, Vyriausybė staiga susiprato, persigalvojo ir netgi pripažino, kad PVM lengvata yra veiksmingas būdas mažinti gyventojų sąskaitas, todėl registravo savo variantą. Dabar jau matome, kad PVM mažinimas duoda rezultatus: gyventojai gauna mažesnes sąskaitas už centrinį šildymą.
Visgi matyti, kad Seimo sesijos programoje trūksta veiksmingų kovos su infliacija priemonių. Kad ir kaip valdžia nenorėtų peržiūrėti biudžeto, tai – neišvengiama. Reikia galvoti apie kasdien mažėjančią gyventojų perkamąją galią. Biudžetą teks tikslinti: keisti neapmokestinamųjų pajamų dydį, pridėtinės vertės mokestį, valstybės remiamų pajamų dydį. Norint palengvinti naštą namų ūkiams, būtina įvesti „lubas“ energetikos ištekliams, o tą dalį, kuria kainos viršytų nustatytas „lubas“, padengti iš biudžeto, todėl ir toliau siūlysime nustatyti lengvatinį tarifą būtiniausių maisto produktų krepšeliui.
– Savo socialiniame tinkle rašėte, kad yra įstrigusių jūsų teiktų įstatymų projektų. Išvardykite, kokie tai pasiūlymai?
Dar savo rinkiminėje programoje akcentavau, kad šalia socialinių klausimų turi atsirasti ir su savivaldos stiprinimu susiję įstatymų projektai. Tai itin svarbu, nes iki šiol Seime į savivaldos problemas buvo žiūrima gana aptakiai, nesiimant konkrečių įstatyminių pakeitimų. Pats buvau Jonavos savivaldybės meru, mero pavaduotoju ir gerai suprantu iššūkius, su kuriais susiduria savivalda, todėl pateikiau tris itin svarbius teisės aktų projektus, tiesiogiai susijusius su savivaldybių savarankiškumo didinimu ir investicinio potencialo skatinimu, tačiau jie užstrigo. Kalbu apie pataisas, kurios sudaro taip vadinamąjį „savivaldos stiprinimo paketą“. Praėjusių metų kovo mėnesį palaikymo sulaukė įstatyminiai pakeitimai, kuriais siekiama automobilių taršos mokestį pervesti į savivaldybių, o ne į valstybės biudžetą. Palaikymo taip pat sulaukė ir siūlymai dėl Pelno ir GPM mokesčių įskaitymo į savivaldybių biudžetus savivaldai palankesne tvarka, tačiau šių pataisų toliau negali svarstyti nei Seimo komitetai, nei pats Seimas plenarinių posėdžių metu. Priežastis labai paprasta – dėl projektų vis dar negaunamos Vyriausybės išvados.
Šį klausimą kėliau susitikime su Vyriausybės kanclere, kuri neseniai lankėsi Jonavoje. Nuoširdžiai suprantu, kad Vyriausybės darbo intensyvumas yra didelis, tačiau tai neturėtų būti priežastis specialiai vilkinti projektus, kurie svarbūs ne tik Jonavos rajonui, bet ir visiems likusiems Lietuvos regionams, todėl tikiuosi, kad išvados artimiausiu metu pasieks Seimą ir bus galima tęsti procedūrą.
– Kai šis interviu bus išspausdintas (kalbėjomės balandžio 22 d. – K. L.), galbūt bus įvykę pasikeitimų dėl tiesioginių merų rinkimų? Apie kokį Seimo Pirmininkės „patą“ kalba opozicija?
Tiesioginių merų rinkimų įteisinimas Konstitucijoje buvo vienas svarbiausių prioritetų mano politinėje darbotvarkėje, todėl džiaugiuosi, kad Seimas vieningai įteisino tiesioginius merų rinkimus. Nuo pat Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo aktyviai ir kryptingai siekėme, kad klausimas dėl tiesiogiai renkamų merų būtų kuo greičiau išspręstas ir įtvirtintas Konstitucijoje. Džiugu, kad galutinis balsavimas nepateikė jokių staigmenų, todėl galime toliau judėti į priekį.
O darbų dar apstu. Seime iš visų politinių frakcijų buvo suburta speciali darbo grupė, kurioje teko aktyviai dalyvauti. Ji savo darbą jau baigė ir yra pasiruošusi artimiausiu metu pateikti Seimui svarstyti visiškai naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymą ir jį lydinčius teisės aktus. Tikrai norisi pasidžiaugti, kad darbo grupėje buvo rastas kompromisas ir sutarta dėl pagrindinių nuostatų, kurių esmė – merui suteikiamos aiškios vykdomosios valdžios funkcijos ir nustatomas glaudus santykis su savivaldybės taryba. Reikia suprasti viena: tam, kad įgyvendintume konstitucinius pakeitimus, turime priimti šiuos įstatymus, todėl laukia gana intensyvus laikotarpis ir čia reikės didžiausio Seimo sutarimo, nes iki kitų savivaldos rinkimų lieka mažiau nei metai. Tikrai nesinorėtų atsidurti tokioje keistoje situacijoje, kai merų ir savivaldybių tarybų rinkimai tampa neteisėti, nes Seimas nesugebėjo priimti naujus įstatymus, todėl svarbu nesustoti, dirbti toliau ir rasti konsensusą. Tikrai galiu patvirtinti, kad, siekdami pateisinti žmonių lūkesčius dėl tiesioginių merų rinkimų, buvome ir liksime atviri kompromisui. To paties tikėsimės tiek iš Seimo Pirmininkės, tiek iš visos valdančiosios daugumos.
Beje, apie Seimo Pirmininkės „patą“. Tai yra pavyzdys, kaip valdantiesiems pasirodė, kad jie moka „sužaisti“. Kaip jau minėjau, KT skyrė Seimui užduotį dėl tiesioginių merų rinkimų įtvirtinimo Konstitucijoje. Politikai žino, kad vietos žmonės pasitiki tiesiogiai rinktais merais, dėl to padaugėjo ir ateinančių rinkimus, todėl nuspręsta judėti ta linkme.
Lietuvos savivaldybių asociacijai apklausus merus, visi jie pasisakė, kad dabartinis modelis tinka ir patenkina visus, parengiau paprastą, lakonišką Konstitucijos pataisą, kurią pasirašė opozicija. Esmė ta: jei Konstitucijoje bus parašyta, kad meras yra tarybos narys, tarybos pirmininkas ir savivaldybės vadovas, tada nereikės keisti įstatymo.
Šioje vietoje Seimo Pirmininkė kartu su valdančiaisiais mus „apžaidė“. Nors pirmieji registravome savo variantą, kurį patvirtinus nebereikėtų keisti įstatymų ir liktų galioti dabartinė tvarka, tačiau, nenorėdami sutikti su opozicijos siūlymu, valdantieji parengė savo variantą, kad merai renkami tiesiogiai, tačiau neparašė, kas yra merai, ir tai dabar lemia, kad įstatyme turime nuspręsti, kas yra meras. Tokia „šachmatų partija“. Mano nuomone, sužaista labai grubiai, nes neoficialiai į akis buvo pasakyta, kad mūsų variantas bus priimtas svarstyti ir viskas bus gerai. Deja, balsuojant liko vienintelis Seimo Pirmininkės tekstas. Šioje vietoje galėjome konfrontuoti, atmesti tolimesnes diskusijas ir taip žlugdyti Konstitucijos pakeitimus, tačiau kartėlį prarijome, susitarėme, kad šiuo atveju mums svarbiau savivalda ir judėjimas į priekį.
– Skausminga tema – Sveikatos apsaugos ministerijos parengta gydymo įstaigų tinklo reforma. Bandai ieškoti informacijos – tarsi dūmų uždanga, sunku suprasti, kas su kuo kur ir ką daro. Gal galite pasidalyti savo įžvalgomis?
Šia tema galima kalbėti ne valandą ir ne dvi. Mano manymu, esminis dalykas, kad informacijos, kaip jūs teisingai sakote, yra minimaliai, o ta, kuri yra, – lentelės, grafikai, kažkokie skaičiai, iš kurių, mano giliu įsitikinimu, ministerija padaro netinkamas išvadas. Čia yra tikroji dūmų uždanga, ir nesvarbu, kiek Sveikatos apsaugos ministerija pateiks grafikų ar skaičių, ji per metus laiko nesugeba konkrečiai atsakyti į keliamus klausimus.
Ministerija sako: reformą darome tam, nes jai Europos Sąjunga skiria ne vieną šimtą milijonų eurų. Klausiame, kiek tų milijonų. Iš pradžių sako: 800. Kai pateikia įstatymą, 800 tampa 720-čia milijonų. Kai iš tribūnos įstatymą, kurį nori, kad Seimas patvirtintų, pristatinėja ministras, jau pasako, kad 800 mln., plius, vykdant reformą, bus sutaupytas milijardas 400 mln. ir jie kažkaip bus perskirstyti. Klausiam: kada, kam ir kaip perskirstomi pinigai – atsakymo nėra. Klausiame: ministre, pasakykite pagaliau, ar turite konkretų planą, kaip ir kokias gydymo įstaigas, kada ir kokia apimtimi ruošiatės pertvarkyti? Tiesaus atsakymo nėra. Jei nėra, vadinasi, nėra ir plano.
Tada prasideda išsisukinėjimai: iš ministerijos ateina žinios: ruoškitės, daug kas bus uždaroma; oficialiai sakoma (esu gavęs ir raštą) – nustokite nervintis, niekas nebus uždaryta ir iš karto pasakoma, kad pagrindinis reformos tikslas – sveikatos sistemos tinklo pertvarka. Kaip pertvarkoma? Atsakymo ir vėl nėra.
Ministras sako, kad Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė yra maža, mes matome, kad išvengiamų mirčių (įdomus ministro vartojamas terminas) rodiklis per žemas, tačiau iš to ministras padaro labai keistą išvadą. Jis sako, kad turime per daug ligoninių, jos „neapkrautos“, išleidžiame labai daug pinigų. Tačiau tuo pačiu jis tvirtina, kad žmonės per dažnai eina į ligonines. Ir vėl mes klausiame – tai kaip čia gaunasi: ligoninių per daug ir jos stovi nenaudojamos, tačiau gyventojai tuo pat metu jomis per daug naudojasi? Tada ministras „apsisuka“ ir teigia, kad per dažnai einame pas šeimos gydytojus, todėl didelės eilės. Žodžiu, labai keistos išvados iš dar keistesnių teiginių. Tikra dūmų uždanga, o ministro pasisakymus galėčiau prilyginti reklaminiam bukletui: pirkite katę maiše – štai Jums maišo nuotrauka.
Ne sykį neformaliai bendravau su ministru ir susidariau akivaizdžią nuomonę: jei ne tie Europos Sąjungos pinigai, jokios reformos ši valdančioji dauguma neinicijuotų ir nedarytų. O dabar – nukrito „pokovidiniai“ pinigai, iš kažkur atsirado 800 mln. sveikatos reformai, reikia kažką daryti. Ką daryti, gerbiamas ministre? Atsakymas tas pats: jei nedarysim nieko, Europa neduos pinigų.
Ministrui ne kartą siūliau pagalvoti apie kitokią reformą: plėsti ligų prevencijos sistemą, pirkti ir diegti daugiau medicinos įrangos regionuose tam, kad gyventojai laiku ir kuo daugiau galėtų būti tiriami, kad valstybė daugiau rūpintųsi žmogumi ir jo sveikatos išsaugojimu. Ir nustokime pagaliau galvoti, kur vien sutaupyti. Juk būsimus europinius pinigus galima investuoti į šeimos gydytojų rengimą, jų komandos (padėjėjų) padidinimą, kad gydytojas galėtų visą dėmesį skirti pacientui, o ne galvos nepakeldamas kažką rašytų, pacientui skirdamas vos keliolika minučių. Pirkime medicinos įrangą, kad pacientas būtų greitai ištiriamas, reikalui esant gydomas.
Bet – kai neturi plano – belieka kalbėti kaip iš reklamos: viskas bus gerai, viską padarysime, viską numatysime, jūs tik balsuokite ir mažiau klausinėkite, mažiau kabinėkitės. Bus, bus, bus... Paklauskime savęs, o kas mums svarbiau? Pinigai ir gražus biudžetas ar žmonių gyvybės?
Jei sveikata ir gyvybė svarbiau tik ant popieriaus, tai nemeluokite žmonėms, kokie jie jums svarbūs, kai svarbiausia suskaičiuoti pinigus ir kad biudžetas gražiai atrodytų. Jeigu sveikata ir gyvybė svarbiau, tada nemeluokite žmonėms, kad jiems bus patogiau važiuoti iš savo miestų į didmiesčius, juose stovėti eilėse prie gydytojų kabinetų. Tai bus geriau tik ministerijai ir mažinant biudžeto išlaidas. Kas gražu ant popieriaus, nebūtinai gražu realybėje.
Tiesa, buvau labai nemaloniai nustebintas, kai dabartinis Sveikatos komiteto pirmininkas Antanas Matulas, viešai paklaustas, kodėl „neateina“ su visa reforma, atsakė, kad tokiai reformai, kokią yra sugalvoję, mes Seime niekada gyvenime nepritartume. Ką tai reiškia? Kad kažkas nėra gerai, nes jei būtų gerai, visi balsuotų UŽ.
Sveikatos apsaugos ministras (kas mane tuo pat metu labai liūdina, stebina ir šokiruoja) iš esamų faktų daro labai klaidingas išvadas. Sako, kad iš mažųjų miestų ir taip važiuojama į didžiuosius gydytis, tirtis, žodžiu, žmonės „balsuoja kojomis“. Seime ministrui viešai pasakiau, kad yra visai kitaip: jis mini „blogas įstaigas“ ne todėl, kad jos yra „blogos“, o todėl, kad valstybė nesugeba užtikrinti tinkamo finansavimo. Štai Jonavos rajono savivaldybė jau senai norėjo nupirkti tomografą, kurio mūsų krašto gyventojams labai trūksta ir dėl kurio trūkumo esame priversti važiuoti į tuos miestus, kur tomografai yra. Tuomet Valstybinė ligonių kasa atsakė: galite pirkti už savo pinigus, tačiau mes nekompensuosime tyrimų. Tai reiškia, kad Jonavos žmonės, turėdami tomografą, ligoninėje privalėtų susimokėti. Ką į tai gyventojai atsakytų Jonavos valdžiai? Išprotėjote? Už mūsų pinigus nupirkote prabangią medicinos įrangą ir dar papildomai „darote“ pinigus?! Ir paaiškink žmogui, kad ne mes išprotėjom, o valstybė neleidžia jūsų tirti nemokamai Jonavoje, valstybė verčia jus važiuoti kitur. Valstybės pozicija, deja, nesikeičia.
Tad kodėl žmonės balsuoja kojomis? Todėl, kad valstybė iš centro nusispjauna ir nenori daugiau išleisti pinigų, nes įsivaizduoja, kad bus per brangu, neefektyvu ir pan. Žmogų gydyti ir jį gelbėti per brangu ir neefektyvu? Man trūksta žodžių. Opozicija, kai kalbu apie tai, girdi ir supranta, o į valdančiuosius atsitrenki kaip į sieną. Šito suprasti tiesiog nesugebu, nes čia nėra politikos, nėra valdančiųjų ir opozicijos politinių nesutarimų – čia yra kiekvieno Lietuvos žmogaus sveikatos ir gyvybės klausimas, o rūpintis tuo – kiekvieno Lietuvos politiko pareiga, nesvarbu, kokios jo politinės pažiūros.
(Pirmosios interviu dalies pabaiga)
Kristina LUKOŠEVIČIŪTĖ
