Žeimių miestelis, prigludęs Jonavos pašonėje, garsėja turtinga, senus laikus menančia istorija, stebėtinai puikiai atrodančiu didingu XV a. pab. dvaro rūmų ansambliu, puošnia neogotikine aukštais bokštais dangų remiančia bažnyčia. Tačiau vien pastatai ir nebyli istorija negalėtų tiek garsinti miestelio, jei nebūtų žmogaus, kuris visas praeitį menančias žinias nuolat skleistų savo žodžiais ir darbais. Artūras Narkevičius – kraštotyrininkas, kryždirbys, tautinio paveldo liaudies amatų meistras, istorijos šaltinių liudytojas ir visos mūsų praeities žinovas – plačiai atveria savo svetingus vartus į nuostabų kasdienių stebuklų pasaulį.
Menininkų šeima
Tautodailininkas Artūras Narkevičius sakosi esąs drožėjas iš pašaukimo ir šio amato niekur nesimokęs. Tačiau įžengus į jo kiemą negali patikėti tokiu teiginiu, nes kiekvieną žingsnį čia lydintys unikalūs medžio darbai liudija esant didelio talento ir lengvos rankos meistrą. Medį paverčiantis kūrybiniais šedevrais tautodailininkas mėgsta ir iššūkius. Štai kieme stovi 1485 mm., etnografiniais motyvais drožinėta ilgiausia Lietuvos riešutų gliaudyklė. 2018 m. Artūras su šiuo išskirtiniu kūriniu pateko į Lietuvos rekordų knygą. Ir tai toli gražu ne paskutinis jo laimėjimas – rekordų knygą yra papildę jo mažiausias, 10 cm. ilgio kiaušinių ridenimo lovelis, įspūdingas medinis arkliukas, ant kurio vienu metu telpa net 100 žmonių ir kiti darbai. Iš viso 11 medinių rekordų pagaminta nagingojo A.Narkevičiaus rankomis ir tikėkimės, jog tai dar ne pabaiga.
Kiemą puošiantys lietuvių etniniai drožiniai, langų raityti apvadai, akmenų ir metalo detalės rodo visą tautodailininko šeimą esant senųjų amatų ir kultūros mylėtojais bei puoselėtojais. Artūro žmona Redita taip pat glosto ir skaptuoja medį. Vyresnioji dukra Skaistvilė – istorikė, tačiau turinti ir stiprią menininkės gyslelę. Jaunėlė Austėja – būsimoji juvelyrikė – pina gražiausius šiaudų sodus ir yra laimėjusi Sidabro vainikėlio konkurse. Ko gero, nėra nieko mieliau, kaip bendras visų šeimos narių žvilgsnis ta pačia kryptimi, domėjimasis tomis pačiomis gyvenimo vertybėmis ir jų dalijimasis su aplinkiniu pasauliu.
Medinių žaislų vaikystė
Didelį dėmesį A. Narkevičius skiria medinių žaislų gamybai, nes šiuolaikinis žmogus, nematęs anų laikų kasdienybės, sunkiai suvokia, jog seniau vaikai neturėję tokių gražių ir modernių žaislų kaip šiuolaik. Paprasto valstiečio vaikai žaislus patys gamindavosi iš medžio, ar susikonstruodavo lėles iš siūlų ir skiaučių atraižų. Net įprasto sviedinuko varguolių vaikai akyse nebuvo regėję, tad žaisdavo iš karvių plaukų suveltais kamuoliais.
„Mano senelis ganyti pradėjo būdamas ketverių metų, – prisimena A. Narkevičius. – Žąsys buvo aukštesnės už patį vaiką. Pirmą dieną išginus, tos pasileido kas sau ir nukūrė palikdamos verkiantį piemenuką. Kaimynė, ėjusi pro šalį ir išgirdusi mažojo vargus, paguodė, jog nėra ko baimintis, vakarop žasys pačios namo pareisiančios. O vėliau, įpratusios prie naujojo piemens, jau ir nebėgsiančios nuo jo. Tad vaikai patys turėjo prasimanyti žaislų, užsiėmimų, kad ganymo nuobodulį išvaikyti“.
Drožinių meistras pakėlė medinę tarškynę ir kratydamas ją nurodė, jog tai universalus žaislas ir įrankis, lydintis žmogų nuo vaikystės iki žilos senatvės. Mat tarškynė buvusi skirta ne tik ilgai piemenukų dienai prablaškyti bei žvėris nuo gyvulių baidyti, bet ir suaugusiųjų priemonė vakarais slankiojantiems apie namus plėšrūnams atgrasyti, į susirinkimus kaimo žmones kviesti ar medžioklėse varovų balsus taupyti, o dar ir sporto sirgaliams garsiai pasireikšti. Rekežis – medinė dėlionė, kuomet reikia sunerti šešis pagaliukus net ir šiais proto bei žinių laikais ne kiekvienam lengvai pasiduoda, o kitam ir visai neįveikiami. Tai tarpukario piemenų „išmanusis“ žaislas, tarsi senovinis kubikas. Besisukantis medinukas vilkelis, be kurio, rodos, nepraėjo nė vieno mūsų vaikystė – naudotas nuo senų senovės ir visame pasaulyje. Ir net mechaninio vilkelio pirminis variantas buvo medinis, o tik vėliau tobulintas ir kopijuotas įvairiomis formomis. Artūras juokiasi girdėjęs traktorininkus šmaikštaujant, jog pirmiau buvęs medinis virve užtraukiamas vilkelis ir tik vėliau starteris atsiradęs.
Senų daiktų istorijos
Einame prie didžiulio, kone žmogaus ūgio, medinio šaukšto, atremto į sieną. „Su šiuo šaukštu mano dukra apkeliavo penkias Europos sostines. Buvo skelbtas konkursas lietuvybei parodyti, tai dukra apsirėdė tautiniais rūbais, ant galvos užsidėjo šiaudinę skrybėlę, į rankas pasiėmė didįjį šaukštą. Tada atsisėdo ant medinio mano išdrožto arkliuko ir nusiuntė tokią nuotaikingą nuotrauką konkurso rengėjams. Ir šit – smagi kelionė su kitais laimėjusiais vaikais Europos sostinėse pasižvalgyti, –- džiaugiasi A. Narkevičius. – O iš tiesų tas šaukštas yra skirtas matavimui – saitas. Tarkime, itin gausiai šeimynai kepant duoną, tuo šaukštu atmatuodavo reikiamą kiekį miltų, nes svarstykles retas teturėjo. Tuo šaukštu ir turguj matuodavo birius produktus, ir kainą pagal jį nustatydavo. Tokiais didžiuliais šaukštais-kaušais alaus daryklose maišydavo alutį. Padarius pasemdavo jo ir duodavo iš kaušo paragauti darbininkams, o gerokai padauginusius vadindavo įkaušusiais. Tad nuo šaukšto-kaušo ir kilęs toks gana smagus įvardijimas.“
Ant sienos kabo medinių vežimo ratų kolekcija. „Patys stipriausi ratai būdavo išpjauti ir išlenkti iš vieno pagalio. Vėliau jau darydavo iš dviejų dalių, o dar vėliau, tarybiniais metais, – iš smulkesnių gabaliukų. Žinoma, tai lengviausias variantas, tačiau ir nepatvariausias, nes perdžiūvę tokie ratai išsiskečia ir subyra, todėl reikėdavę nuolat juos mirkyti vandeny. O tie vientisi tarnaudavo ilgus metus“, – aiškina sodybos šeimininkas.
„Štai šaukštas. Regis, kasdienis dalykas, tačiau senovėj jis turėjo ypatingą prasmę, nes lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties. Tik gimus vaikui, iškart jam droždavo medinį šaukštą, aišku, mažiuką, pritinkantį burnelei. Vaikui augant, ir šaukštas „augdavo“. Tėvai, išleisdami vaiką piemenauti, visuomet įduodavo šaukštą. Svetimoj šeimynoj susėdus prie bendro stalo, niekas šaukštų nedalindavo, kiekvienas turėjo savo asmeninį. Net kareivis, eidamas į karą, šaukštą iš namų pasiimdavo. Ir į Sibirą tremiami žmonės su savimi turėdavo šį įrankį. Ubagai, eidami per kaimus, šaukštus terboj nešiojosi, o kareiviai mūšio metu už bato aulo užsikišdavo. Net eidami į šventes, vestuves visi nešdavosi savo šaukštus. Kadangi maistas seniau buvo labai gerbiamas, prie stalo niekam neleisdavo žaisti. Pamatys šeimininkas piemenėlį su šaukštu žaidžiant ir išmuša įrankį iš rankų – vadinasi, esi sotus, tai eik nuo stalo, – dėsto A. Narkevičius. – Kai žmogus mirdavo, sakydavo – padėjo šaukštą. Dažnai ir karstan prie šeimininko jį guldydavo. Kita istorija, mums dabar atrodanti kurioziška, yra su aliuminio šaukštais. Prieš kelis šimtus metų vos atsiradęs aliuminis buvo labai brangus metalas. Aprašomoj karaliaus dvare vykusioj puotoj, kai visi dvariškiai valgė su sidabriniais šaukštais, karalius labai išdidžiai demonstravo savo aliumininę retenybę. Dar kitas atvejis: esant itin svarbiems suvažiavimams, susirinkę bajorai, didikai pradžioj gaudavo po šaukštą, betgi jiems labai norėjos grįžus pasipuikuoti, kad karaliaus rūmuose viešėjo. Tad kaip suvenyrą tuos šaukštus vogčia nusisavindavo. Neapsikentęs karalius išleido įsakymą, kad svečiai atsineštų savo įrankius. Beje, šaukštas gali ir blogiems tikslams tarnauti. Štai kalėjime ar caro kariuomenėje, dar buvus mediniams šaukštams, seni kareiviai, norėdami pasijuokti iš naujokų, šaukšto vidury padarydavo skylę ir krizendavo, kai anie sriubą srėbdavo. Bet tieji irgi ne pėsti buvo: su duona skylę užlipdydavo – ir po juokų.“
„Senienų sandėlis“
Žinau, kad nagingasis meistras turi liaudies dirbinių muziejų, jo žodžiais tariant, „senienų sandėlį“. Ir pirma, ką pamatau ant sienų, yra kaukės. Labai daug medinių Užgavėnių kaukių. Yra didelių, bet yra ir visai miniatiūrinių, kurias drožėjas vadina dienos nuotaikų kaukėmis – emocijomis. Kiekvienai dienai – skirtinga emocija. Autoriaus teigimu, jų suskaičiuojama per du tūkstančius – plačiai nukabinėtos sienos ir lubos.
Patalpų sienų lentynos nukrautos įvairiom puodynėm, ąsotėliais, molio keramikos dirbiniais. Šonus išpūtę kėpso gražuoliai samovarai, vienas kadaise netgi oriai priklausęs kunigo virtuvei. Tačiau Artūrui pats brangiausias – senelio, matęs carinės kariuomenės laikus, visas patamsėjęs ir nublukęs, tačiau dėl to tik dar labiau mielesnis. Šalia pūstais sijonais puikuojasi karštą samovarų vandenį saugančios medžiaginės lėlės – itin populiarios rusų kultūroje. Palubėj kabo gražiausios verpstės, kultuvės žlugtui velėti, rankšluostinės – viskas įmantriais drožinių raštais puošta. Mediniai arkliukai, išsirikiavusi raudonkojų gandrų armija, seni tarybiniai dviračiai ir dar tiek visko daug, jog net akys neaprėpia. Kampe riogso medinis arpas – grūdų valykla, šalia – verpimo rateliai ir begalė kitų liaudyje kasdien naudojamų rakandų. Savo eilės prigulę laukia drožiami dideli mediniai kareivėliai-kaukės, kurie pritiks Užgavėnių metui.
Kolekcijos, parodos, renginiai
Iš tolo šviečia dailios dėželės – druskinės, pagamintos iš šviesios medienos. Artūras pasakoja, jog druska seniau buvo labai brangi ir ypatingai gerbiama bei vertinama. Dėl to ir pačią druskinę žmonės raižydavo įvairiais raštais, ornamentais, kad būtų graži ir maloni akiai. Liaudies meistras greitu laiku ruošiasi pristatyti jas savo personalinei parodai. Nuo balandžio 20 d. Kėdainiuose, Tradicinių amatų centre Arnetų name, bus galima pasigėrėti mūsų kraštiečio rankų darbo talentu.
Be daugelio kitų kolekcijų, A. Narkevičius turi surinkęs per 500 degtukų dėžučių – pačių įvairiausių, atkeliavusių iš daugybės pasaulio šalių, net iš Japonijos ar Meksikos, paprastų ir dekoratyvinių, nūdienos ir senų laikų ir net caro palikuonių. Šią kolekciją Artūras taip pat ruošiasi ateity pristatyti visuomenei.
Raktai – nuo pačių seniausių durų ir kraičio skrynių iki šių dienų nuobodžiai standartinių kopijų. Tie senieji laiko dulkėm apsisiautę, rūdžių sluoksniu dabinasi. Ir skimbčioja paliesti lyg anuomet rūstaus prievaizdo nešiojami.
Itin svarbią vietą kraštotyrininko muziejuje užima žydų istorija. Didžiulė sukaupta ir vis dar pildoma kolekcija neleidžia mums pamiršti kadaise gausiai Jonavoje gyvenusios tautos.
Tautodailininkas Artūras nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose, parodose ar amatų edukacijose. Dažnai net nereikia niekur pačiam vykti – besidomintieji patys aplanko, filmuotus reportažus susuka ir pasisemia didžiulį lobyną neįkainojamų žinių.
Jei dar nematėte A. Narkevičiaus išdrožtų ar surinktų eksponatų, būtinai užsukite į jo sodybą Žeimiuose, aplankykite muziejų, o šeimininko pasakojimas leis susidaryti vaizdą apie senovės lietuvių buitį ir tautos tradicijas.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
