Lietuvai pagražinti draugija (LPD), kurią 1921 m. įsteigė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, pernai paminėjo savo veiklos 100-metį. Ta proga XXVII knygos mėgėjų draugijos, LPD ir Pasaulio lietuvių centro iniciatyva neseniai išleista knyga „Tautos kuriama Lietuva“. Balandžio pradžioje naujo leidinio pristatymas buvo surengtas Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje.
Tautos vienybės atspindys
Knygos sudarytojas, LPD Garbės pirmininkas Juozas Dingelis, draugijai vadovavęs 1995–2019 m., pabrėžė leidinio svarbą visiems Lietuvos žmonėms. Knygoje publikuojami įvairių autorių straipsniai, kuriuose išdėstomas požiūris į mūsų šalies vystymąsi kultūros, istorijos, asmenybės formavimo aspektais per LPD veiklos prizmę. Jis nuoširdžiai padėkojo visiems, siuntusiems medžiagas, knygos sudarytojai Daliai Poškienei, vadovaujančiai XXVII knygos mėgėjų draugijai, ir leidinio redaktoriui Laimonui Iniui.
Atkurtosios draugijos veiklos tikslas ir uždaviniai nebuvo vien medžių sodinimas ar gamtos, istorinių vietovių ir piliaklanių tvarkymo darbai, nes rūpėjo tautos savimonės žadinimas, jaunimo patriotinis ugdymas, paveldosauga, aplinkos gražinimas, piliakalnių atgaivinimas ir t. t. Pasak J. Dingelio, iki šiol LPD savo garbinga veikla telkia visuomenę, talkina Lietuvos gerovės ir grožio kuriamajame darbe.
„Daugelis mūsų esame ant lemtingo savo amžiaus slenksčio, šiemet suvažiavimo metu tikimės pasitvirtinti naują draugijos valdybą, išsirinkti energingą vadovą, nes Alfui Pakėnui, šiuo metu laikančiam draugijos vairą, susidarė itin sudėtingos aplinkybės. Labai džiaugiuosi, kad Tautos vienijimo sąšauka „Piliakalnių šviesa“, vykdant Juozo Tumo-Vaižganto priesaką susirinkti ant piliakalnių kasmet liepos 6-ąją ir vienu metu giedoti „Tautišką giesmę“, tapo tradicija. Tai rodo lietuvių vienybę ir stiprybę ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Todėl labai malonu, kad šis leidinys supažindins su LPD veikla, jos rezultatais ir žmonėmis, kurie atsidavusiai dirbo ir dirba savo Tėvynės gerovei“, – jausmingai kalbėjo J. Dingelis.
Dokumentinė medžiaga
Geru žodžiu LPD Garbės pirmininkas atsiliepė apie Jonavos skyrių, kuriam vadovauja buvęs bendrovės „Achema“ generalinis direktorius, rajono Garbės pilietis, daugelio renginių ir paminklų mecenatas Jonas Sirvydis, J. Dingelis prisiminė šiltas ir nepamirštamas rajono poezijos klubo „Šaltinis“ šventes, kuriose ne kartą dalyvavo jis pats, A. Pakėnas ir aktorius Tomas Vaisieta.
J. Sirvydis pasidalijo prisiminimais apie karo ir pokario laikotarpį, primenančius dabartinę situaciją Ukrainoje. Skyriaus vadovo nuomone, itin sunkią valandą lietuvių tauta geba susivienyti, tai rodo Atgimimo ir Sausio 13-osios laikotarpis. „Gyvename neramiu metu, vildamiesi, kad nesugrįš tie baisūs laikai, kad nebeteks patirti karo žiaurumų. Svarbu žinoti LPD nuveiktus darbus, su kuriais ateinančias kartas supažindins ši knyga. Labai norėtųsi, jog draugijos veikla susidomėtų kuo daugiau jaunų žmonių. Tegul naujasis leidinys bus vertinga ir patraukli dokumentinė medžiaga, skatinanti gerais darbais puoselėti savo gimtąją Lietuvą. Stiprybės, sveikatos ir taikos”, – linkėjo J. Sirvydis.
Tautosakos slėpiniai
Knygos redaktorius L. Inis, atkreipdamas dėmesį į knygos viršelius, teigė, kad pirmajame matome J. Tumą-Vaižgantą, draugijos įkūrėją, o antrajame – šalia jo sėdinčius organizacijos vadovus – Alfą Pakėną ir J. Dingelį, pasiaukojamai tęsiančius pradėtą veiklą. „Juozas Dingelis – tai entuziastas, pasišventęs tam reikalui. Abejoju, ar kas nors kitas būtų atkūręs draugiją ir šitaip daug pasiekęs, jeigu ne šis šalies patriotas? Jo nuopelnas yra didžiausias“, – kalbėjo redaktorius.
Pasak jo, dalytis įspūdžiais apie knygą visada yra malonu, juolab kad prie jos tekę prisiliesti, nemažai laiko praleisti – pajausti ir džiaugsmo, ir rūpesčio. „Bet kai išleidžiama knyga, norisi ją pabučiuoti, prie jos prisiglausti ir pajusti prasmę, kad tavo darbas nenuėjo veltui”, – pasisakymą tęsė L. Inis, primindamas tautosakos ir mitologijos svarbą.
Anot jo, liaudies dainos, patarlės, priežodžiai, sakmės, legendos yra tokios savos, kad, apčiuopus naują dalyką, pajunti troškimą tai perteikti per save, įprasminti ir pažiūrėti mūsų dienų žmogaus akimis. Senoji istorija, papročiai, tradicijos, senieji dievai, L. Inio vertinimu, – tai paslaptis, į kurią norisi atverti savo širdies duris ir priartinti prie nūdienos.
„Tai didis turtas, kurį reikia puoselėti, kaupti ir palikti ateičiai. Malonu, kad lietuvių kalbos ir tautosakos institutas yra sukaupęs ir susisteminęs apie milijoną vienetų lietuvių tautosakos dalykų. Gal šiais laikais nedaug kas varto, žiūri ir skaito, bet, tikiu, ateis laikas, kai mes prie to vėl priglusime ir su džiaugsmu žiūrėsime, ką jie paliko, norėsime suprasti, kokie tai buvo žmonės, kokia jų gyvenimo samprata, jų gyvenimo filosofija ir kaip jie tai perleido per save. Juk kiekvienas žmogus yra kūrėjas“, – samprotavo L. Inis.
Tokia, anot jo, ir yra ši knyga, pasakojanti apie praeitį ir dabartį, apie veiklas, kurios kitam negirdėtos ir nežinomos, bet visuomenės gyvenime yra itin prasmingos.
Tarytum legenda
Susirinkusiesiems jis papasakojo legendą apie Žemaitijoje augusį didingą ąžuolą, vadinamą Šventaragiu, kuris grožėjosi gamta, džiaugdavosi tekančia saule, atlekiančiu vėju ir giedančiais paukščiais. Jo vardas buvo neatsitiktinis – mat netoliese degdavo šventoji ugnis, ten susirinkdavo vaidilutės ir aplinkinių kaimų gyventojai pasimelsti, pabūti kartu, pasidžiaugti. O netoli, už upelio, gyveno kitas ąžuolas – mažesnis, kuklesnis, išsikerojusiomis šakomis, pavydžiai žvelgęs į Šventaragį.
Bet po kelių šimtmečių pavyduolis nebeišgirdo didžiojo ąžuolo ošimo – aplink spengė tyla. Išplėšęs šaknis iš molžemio, medis nusprendė nueiti pasižiūrėti, kas atsitiko tam didžiūnui? Nustėro, savo bičiulio vietoje pamatęs tik kelmą ir smėlio kauburėlius, aptvertus tvorele. Suprato, kad jo draugas mirė ten, kur gyveno, o jis pats išėjo į pasaulį, palikęs savo gimtąją vietą. Suskaudo medžiui širdį, kad pavydėjo Šventaragiui stiprybės, galios ir meilės jį supusiam pasauliui. Nuo šiol pats panoro gyventi didingo bičiulio dvasia.
Kaip tai susieti su naujuoju leidiniu? LPD dvasinis palikimas yra labai brangus. Ir Lietuvai pagražinti draugija per savo 100 metų gyvavimą yra nuveikusi didžiulių darbų, kurie kaip tas Šventaragis džiugino visuomenę, puoselėjo piliakalnius, lankė šimtamečius ąžuolus ir džiaugėsi gražiais pasiekimais. Kitaip tariant, atgaivino į praeitį nueinančias idėjas ir telkė visuomenę naujiems žygiams.
Prasmingiausi darbai
Redaktorius atkreipė dėmesį, kad knygoje nėra analizės, joje dėmesys kreipiamas į faktus – pasodinta ąžuolų giraitė, surengtas konkursas, suorganizuotas dviračių žygis ir t. t. „Tai panašu į ataskaitą, tačiau ji labai reikalinga, nes lieka istorijai. Po dešimt ar penkiolikos metų niekas neprisimins, kaip to senojo ąžuolo, savo vietoje palikusio tik kelmą. O knygoje rasime ir istoriją, ir žymiausius veikėjus, veiklos laikotarpius – prieškarį, tylą, atgimimą ir draugijos atkūrimą. Tai greičiau draugijos metraštis, kurį skaitys visa Lietuva“, – mintijo jis.
Anot L. Inio, Lietuvoje veikia per 60 draugijos skyrių, bet leidinyje pristatoma tik dešimt jų. „Kur kiti? Ar jie tik statistiniai vienetai, ar neatsirado žmogaus, kuris papasakotų apie savo veiklą?” – retoriškai klausė redaktorius, siūlydamas susidariusią terpę užpildyti ir jau dabar rengti tekstus kitai knygai.
Jis akcentavo, kad penktoji knygos dalis – tai žvilgsnis į perspektyvą, todėl ir vadinasi „Mintys kuriant Lietuvos ateitį“. „Mūsų laikų problema yra ta, kad žmogaus teisės vis dažniau atsiejamos nuo žmogaus prigimties ir suvokiamos kaip individų interesų tenkinimui skirti reikalavimai”, – tokiais kardinolo Sigito Tamkevičiaus žodžiais nusakomas paskutiniame skyriuje publikuojamų straipsnių turinys.
Leidinio pabaigoje, redaktoriaus manymu, kalbama apie labai įdomius dalykus, kurių negalima pamiršti. „Manau, kad Lietuvai pagražinti draugija galėtų aktyviai dalyvauti sprendžiant aktualias visuomenės problemas, kurios paliestos šioje knygos dalyje”, – skatino redaktorius.
Pagrindiniais ir svarbiausiais LPD darbais L. Inis įvardijo Karaliaus Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimą, nuaidėjusį netradiciniais renginiais per Lietuvą, paminklais miesteliuose ir miestuose, įvairiomis sueigomis. Redaktoriaus žodžiais tariant, „tai buvo žygis, į vieną būrį sujungęs daug pažangių Lietuvos žmonių”.
„Iš atkurtos LPD veiklos labiausiai išsiskiria Tautos vienijimo sąšauka „PIliakalnių šviesa“. Iš užmaršties buvo prikelti piliakalniai, turintys savo istoriją. Liepos 6 d. 21 valandą žmonės kopia ant kalnų su atvira širdimi, joje nešdami meilę Tėvynei, gieda „Tautišką giesmę“. Ji skamba ne tik Lietuvoje, mūsų tautos himnas girdimas visame pasaulyje. Šie abu mano minėti LPD darbai privalo įeiti ne tik į knygą, bet ir visos mūsų tautos istoriją. Naują knygą vertinu kaip gražų mūsų – leidėjų ir autorių – bendrą darbą“, – entuziastingai kalbėjo leidinio redaktorius L. Inis.
Pasigedo jaunimo
Renginyje kalbėjęs prof., habil. dr. Alfonsas Vaišvila knygos pasirodymą pavadino „ženklu, mokančiu ne tik padaryt gerus darbus, bet ir gebančius juos išsaugoti ateičiai”. Anot jo, šis leidinys esąs 100 metų trunkančio žmonių triūso inventorizavimas ir įvertinimas. Kalbėtojas aptarė knygos struktūrą, daug dėmesio skyrė „Piliakalnių šviesai“, akcentavo, kad pilyse ir prie jų lietuviai ne tik gynėsi, bet ir gyveno.
„Ten atsirado laukininkai, iš jų kilo privatūs ūkiai, gimė kultūros ištakos ir taip toliau. Ant piliakialnių giedamas himnas – tai mūsų tautos didybės ir vilities skelbimas, aidintis per visą pasaulį. O knyga – tai rašytinio žodžio paminklas draugijos iniciatoriams ir vsam sambūriui, – džiaugėsi ilgametis LPD valdybos narys. – Manau, kad tai puikus pavyzdys, mokantis, kaip įsįsąmoninti jauniems žmonėms ne tik teisės sampratą, bet ir suvokti pareigą. Ir mes, LPD nariai, šiandien susirinkome ne teisių sau reikalauti, bet vykdyti pareigas ir dirbti Lietuvos labui.“
LPD pirmininko pavaduotojas Ramutis Oleka, dėkodamas už vertingą knygą, kvietė ieškoti jaunų žmonių, kurie galėtų papildyti, o gal ir pakeisti senbuvius. „Mes esame bočiai. O kur jaunimas? Nejaugi po mūsų neliks draugijos? Liepos 6-ąją, eidami į sąšauką „Piliakalnių šviesa“, pasiimkime drauge ir anūkus. Tegul mato, girdi ir supranta, kokia svarbi yra Tėvynė. Gal jie su savo draugais ateityje pakeis mus”, – kvietė R. Oleka.
Renginio dalyviai akcentavo kalbos, kaip pagrindinio tautos ir valstybės išlikimo ginklo, svarbą, piliečių patriotinį sąmoningumą, branginant ir ginant savo tautos tradicijas.
Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotraukos.
