Paskelbtas Laisvalaikis

Velykos Jonavos krašte

Trečiadienis, 13 April 2022 12:14 Parašė 

Senoliai sakydavo, kad Velykų sekmadienis yra tokia šventa diena, jog ir šiaudo nuo žemės negalima pakelti. Šventinių  valgių valgymas prasidėdavo nuo kiaušinio, kurį pats šeimininkas nulupdavo, supjaustydavo į tiek dalių, kiek namuose yra žmonių, ir padalindavo visiems. Archajiškas Velykų stalo patiekalas – kiaulės galva. Sukdavo ir slėgdavo kiaulės karkas, virdavo šaltieną. Paplitęs ir keptas kugelis su kiaulės kojomis. „Velykoms būtinai kepama mielinė pynė, pabarstyta riešutais ar aguonomis. Pyragų tik per Velykas ir pavalgydavom iki soties ”, - prisimena Jonavos krašto pateikėjai.

Velykų stalas

Velykų stalas visoje Lietuvoje puoštas avižų, kviečių ar miežių želmenimis, „kačiukais", išsprogdintomis beržų šakelėmis. „Jei jau būdavo pražydusių žibučių, jų puokštelė stovėdavo garbingoje vietoje netoli margučių. Kartais papuošimui moterys pririnkdavo pernykščių, bet žalumos dar nepraradusių žemuogių lapelių, sprogdintų agrastų ar juodųjų serbentų viršūnėlių. Stalo centre kryžius, velykinis avinėlis su vėliavėle. Pašventinti margučiai sudėti į pintą vazelę, lėkštę, krepšelį, papuošti žaluma. Verbų sekmadienio puokštę paprastai laikydavo iki Velykų, Atvelykio, paskui susukdavo į laikraštį ir užkišdavo už šventinto paveikslo“. („Velykų rytą lelija pražydo“. 2006 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centras).

Velykų stalo atributas Jonavos krašte – kiaušinykas (eglutė) su šešiolika vielinių lizdelių margučiams sudėti, apipintas žalumynais, smulkialapiais bruknienojais. Velykinės eglutės viršūnėje puikavosi gražiausias margutis. Vakarų Aukštaitijoje kiaušinykas buvo puošiamas žalumynais, figūriniais kepinukais, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis, tampomu popieriumi.

Pedagogės Feliksos Žentelienės 2012 metais pasirodžiusiame leidinyje „Buvome ir esame didelė šeima“ įamžinti itin vertingi ir vaizdingi velykiniai pasakojimai: „O būdavo taip! Grįžę iš bažnyčios sėsdavome prie šventinio stalo. Visa šeima. Tėtis būdavo pakelia krepšelį su dažytais kiaušiniais. Kiekvienas iš jo ima po margutį, varto jį, pažiūri, kalena į dantis. Kuris blizga, skamba ar gražiau nudažytas, deda atgal – tokius reik palaikyti, nevalia jų tuoj pat suvalgyti. Valgymui pasirenka tuos, kurie ne tokie gražūs, įskilę. Tada vienas su kitu muša kiaušinius“.

„Vieną kiaušinį močiutė padalindavo į tiek dalių, kiek žmonių. Būtinai mėsos valgiai – šaltiena, kumpis keptas arba virtas, per naktį laikytas skystyme, kad būtų minkštas. Sviesto, sūrio dėjo, pyrago. Šeimininkei garbės reikalas, kad velykinis pyragas būtų gerai iškilęs. Į želmenis dažytų kiaušinių dėdavo ir avinėlį. Avinėlis iš sviesto, tešlos, medinis. Ilgą laiką naudojom smetoninę, špižinę avinėlio formą, Vėliau giminaitis iš Lenkijos atvežė vokišką. Kiekviena šeimininkė atididuoda visą širdį, kad stalas būtų gražus ir gardus“, - pasakoja jonaviškė Sofija Basčiulienė.

„Kai visi pavalgo, pasišneka, pajuokauja ir padainuoja, tėtis vėl ima pintinėlę su kiaušiniais, apžiūrinėja kiekvieną margutį, bando nuo rankos paridenti ant stalo, įsukti, dar žiūri, kuris kiaušinis apvalus kaip kamuoliukas; dar jam reikia kiaušinio, kuris per vidurį būtų storesnis, o į abu galus smailėjantis. Paskui labai apsidžiaugia radęs, anot jo, kažkokį kampuotą – tas žaidime galįs būti naudingas. Taip išsirenka aštuonis kiaušinius – žaidėjus. Tėtis žino ar bent numato, kaip jie „bėgios“ ridinėjimo lauke“, - prisimena Feliksa Žentelienė.

Pirmosios Velykų dienos papročiai

Margučių ridenimas - pirmasis pavasarinis lauko žaidimas kaime. Lovelis buvo pastatomas lygioje vietoje, kieme arba klojime. Žaidimų aikštelė dažnai buvo supilama iš smėlio. Jei margutis kliudydavo kitą, tai jį pasiimdavo kaip laimėtą. Ypač margučius ridenti mėgo aukštaičiai: susirinkdavo jauni ir seni, viengungiai ir vedę, berniukai ir mergaitės. Vieni ateidavo pažaisti, kiti pažiūrėti.

Sofija Basčiulienė prisimena: „Ridendavom pirmąją Velykų dieną. Aštuonios šeimos gyveno mūsų name,  vaikų buvo daug. Ridenimo aikštelę darydavom namo rūsyje, labai didelis buvo rūsys. Iš paupio parsinešam smėlio, supilam daugmaž 1 m ant 1 m, suformuojam tokį apskritimą. Sutupiam aplink kaip viščiukai. Turim po 5 – 6 kiaušinius, visiems vienodas skaičius. Jei sudaužai kito kiaušinį, gauni baudą – praleidi ėjimą. Kito kiaušinį turi tik priliesti. Žaisdavom iki aštuntos klasės“.

 „Per Velykas sunku būdavo į trobą nosį įkišti, kiek prisirinkdavo žiūrovų stebėti kiaušinių ridinėjimo. Mums vaikams ir jaunuoliams, tai būdavo tikras spektaklis. Kaimo vyrai, šio labai įdomaus, sakyčiau, net azartiško žaidimo dalyviai, žinojo, kur eiti ridinėti. Tam iš anksto buvo ruošiamasi, kalbama, susitarta, kur ir kas įrengs ridinėjimo aikštelę. Tradiciškai buvo žaidžiama Stasio Užkurio dviejų galų troboje. Šių namų durys visada ir visiems būdavo atviros.“, - skaitome jonaviškės Feliksos Žentelienės užrašytus prisiminimus.

Artūras Narkevičius prisimena savo senelio pasakojimus: „Ridenant kiaušinius, susirinkdavo visi kaimo vyrai ir net parą lošdavo. Specialią aikštelę iš smėlio buvo pasidarę“.

Jonavos krašto šviesuolė Veronika Gabužienė prisimena, „kad jos tėtis išeidavo ridenti kiaušinių į kaimą, nes jie gyveno vienkiemy, užsibūdavo jis ilgai. Mama siųsdavo mane nunešti tėčiui maisto“.

„Visų akys įsmeigtos į riedantį kiaušinį. Paleistą kiaušinį žiūrovai ir žaidėjai palydi garsais, pasakinėjimais, kur bėgti, ką daryti, ką numušti. Vieni išlošę džiaugiasi, „nugalėtojus“ glosto rankose, patenkinti deda į savo krepšius, kiti šluostosi prakaitą. Apima azartas, norisi lošti dar ir dar. Įsižaidžiama iki išnaktų. Paryčiais tėtis pareina, pašeria gyvulius, pamiega ir vėl, prisirinkęs kiaušinių, išeina“, - pasakoja Feliksa Žentelienė.

Velykos Sibire

Veronikos Gabužienės prisiminimai 1949 m.: „Kai mus trėmė į Buriatiją (Irkutsko sr., Bajandajaus r.), po 20 dienų kelionės atsidūrėme toje vietoje prieš pat Velykas. Visi nutarė susirinkt pas mus, nes mūsų jurtoj buvo didžiausias stalas. Tuoj suskaičiuosiu: su mažais vaikais buvo dvidešimt devyni. Kolūkio pirmininką pakvietė ir jo pavaduotoją. Atjojo abu ant arklių – vienas toks obuolmušis, šviesus, kitas juodas. Aš, žalia panelė, ant narų sėdėjau kojas nuleidusi ir viską stebėjau. Ant stalo kažkas padėjo suniurkytos duonos šmotelį, viena moteris atnešė mažą dubenėlį šaltienos (iš kažkur buvo gavusi kiaulės koją). Tremtinė iš Krekenavos padėjo aptrintų sausainiukų dubenėlį. Visi susėdo, vietos buvo ne per daugiausia. Amo netekau, matydama kaip jis, pirmininkas viską suvalgė.  Pavalgė ir išėjo, mums liko tik trupiniai. Pasėdėjom, pasimeldėm ir visi išsiskirstėm.

Kai nebelieka nieko, lieka tiktai tikėjimas“, - sako Veronika.

Rasa Kulytė-Libienė

Jonavos r. savivaldybės kultūros centro Krašto muziejaus edukatorė

logo srtrf