Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Palubėje – plazdantys protėvių paukščiukai

Trečiadienis, 06 April 2022 12:54 Parašė 

Per Lietuvą keliauja vestuviniai sodai su paukščiukais. Neseniai jie įsikūrė Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje, ką tik statybininkų prikeltoje archaiškos arklių pašto stoties dalyje, ir kviečia kiekvieną užsukti į vidų, stabtelėti šių nepaprastų šiaudinių dirbinių paunksmėje.

Ką išvysta, ką pajunta užsukusieji? Vienas lankytojas atviravo, kad pirmiausia jis išgirdo muziką. Tolimą, graudžią, tarsi piemenėlio skundą, gal rūpintojėlį, griežiantį mažyčiu smuikeliu, o gal viltingos maldelės žodžius, byrančius iš slaptingų šiaudinių ornamentų. Kitas pasakojo, kad įsižiūrėjo į visas šešias dešimtis palubėje išdygusių stebuklų, besisukančių net nuo priėjusio žmogaus kvėpavimo, ir išgirdo didingą simfoniją – gal jūros, gal miško bangavimą. Gal tai buvo net kažkokie burtai, suvedantys du jaunus žmones į porą. Ne veltui seni pynėjai dievagojasi žiną tų porų likimus, nes jei šiaudus rišantis siūlas painiojasi, mazgiojasi, gero nelauk iš tokių vedybų, o jei gražiai galiukus suduria, tai jau amžina santarvė, nesibaigianti daugiabalsė, tvirta kaip mūsų probabyčių sutartinė.

Paroda nors atvežtinė, bet nepaprasta. Sumanyta Vilniaus etninės kultūros centro ir pavadinta „Sodų sakmėmis“,  pirmiausia ji buvo iškabinta Perkūno namuose, Kaune, vėliau iškeliavo per šalies muziejus, tad ir mus pasiekė. Nors šiais neramiais laikais parodos žmonėms, atrodo, ne galvoje, kiekvienas čia užsukęs atranda nemažai dvasinės ramybės, kūnu ir siela sugrįžta iš keisto, modernaus ir paradoksais pribloškiančio pasaulio į savo protėvių būsenas, savo vidinį „aš“, išgirsta tautos mitologijos virpesius.

Šiaudai, atrodo, labai trapūs ir neilgaamžiai, bet tokius sodus mėgstame konstruoti visur, kur tik auga rugiai, avižos, miežiai, kvietrugiai, net nendrės. Mėgstame net pasivaržyti. Įsivaizduokite, vilnietis Raimondas Ratkevičius, matematikos mokytojas, 2016-aisiais buvo nupynęs net į pasaulio Gineso rekordų knygą patekusį sodą. Ne prasčiau pasirodė ir kitas vilnietis, Arvydas Baranauskas, su savo sodu pataikęs į tą pačią knygą. O štai žeimietis Arturas Narkevičius – mažiausio sodo autorius. Ne todėl, kad jam pristigo šiaudų ar laiko, o todėl, kad turi daug kūrybinės išmonės ir dar iš prosenelės perimtų vaizdinių. Šie trys vyrai – parodos eksponatų autoriai, o didžioji pynėjų banga – tai kruopštaus darbo nebojančios moterys, sertifikatus turinčios amato puoselėtojos, kaip ir mūsiškė Julija Šlajienė, žybtelėjusi tarp 32 autorių savo krašto patirtimi, savo asmeniniu stiliumi, iš kurio mokėsi ne vienas Jonavos „sodietis“.

„Tvirčiausi vestuviniai sodai iš rugių. Gal todėl, kad ruginė duona – mūsų kasdienybė, rugiai ištveria žiemos šalčius , o jų grūdai sulipdo į kepalėlį ir sėjėjus, ir augintojus, ir kepėjus“ – atskleidžia vestuvinių sodų auginimo paslaptis muziejaus edukatorė Rasa Kulytė – Libienė. Anot jos, ne vienas nūnai esame stiprūs, kad valgome ne vien pyragus ar bandeles, o kepame ruginę duoną. Tai suprato ir neseniai šią parodą aplankęs graikų bei portugalų jaunimas, atvykęs čia „Erasmus“ programos“ pėdsakais. Svečiai neblogai kalbėjo angliškai, bet, išgirdę palubėje sklindančią lietuvišką simfoniją ir išvydę šiaudinius paukštelius, visi tarsi prarado žadą ir suprato, kokie mes, atėjusieji iš protėvių, esame.

Marius Glinskas

Rasos Kulytės – Libienės nuotraukos

logo srtrf