Geriausi mūsų krašto padavimai, sakmės yra susiję su piliakalniais. Jokie kiti senovės paminklai neatidengia tiek daug paslapčių kaip nūnai supilti kalnai. Dabartiniais laikais jie visi turi savo vardus, dažniausiai atitinkančius vietovės pavadinimą, tačiau vietiniai žmonės savo mėgstamas vietas dar vadina ir mitologinę prasmę turinčiais vardais arba tiesiog gynybiniais įvardijimais, kaip antai pilės, pilaitės, užpiliai, papiliai ir t.t. Pasižvalgykime po Jonavos rajone Šilų seniūnijoje esantį Milžinų kalną.
Herojinio epo nuotrupos
Piliakalniai – tai natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybiniais įtvirtinimais – stačiais šlaitais, pylimais, grioviais, terasomis – menantys dar žalvario amžių ( VII–V a. pr. m. e.). Juos mūsų protėviai įrengdavo sunkiau prieinamose vietose supylę paaukštinimus ir ant jų pastatę pilaites. Kilus pavojui, aplinkiniai gyventojai susirinkdavo tose tvirtovėse ar slėptuvėse ir gindavosi nuo užpuolikų. Vienus piliakalnius natūraliai supo pelkės, kiti iškildavo krantų iškyšuliuose, upių santakose. Jonavos rajone net keletas piliakalnių yra ant Šventosios ir Neries upių krantų, senųjų jų slėnių šlaituose. O arčiausiai miesto, Laukagalių kaime, bežadėm akim ilgesingai į Nerį žvelgia didvyrių milžinų kepurėm supiltas kalnas.
... Milžinai, pasak liaudies pasakojimų, buvę nepaprasto ūgio žmonės, jie gyvenę seniai, labai seniai, dar tada, kai Lietuvoje nebuvę nė vieno miesto, kada visi gyvenę giriose, ir tik vos kur ne kur tebuvę matyti pradedančių kurtis kaimelių ir pastovių sodybų. Milžinai, kurių vardus išlaikė mums liaudies padavimai, žymiausieji yra: Anžulis, Alcis, Vitolfas, Gelonas, Kalnpilys ir kiti. Ūgis jų buvęs toks didelis, jog į savo pirštinės vieną pirštą galėję susidėti dvidešimt žmonių. Milžinai kariavę su daugeliu šiaurės tautų, kurios dažnai plėšdavusios Lietuvą. Sunaikinę priešininkus, jie savo pergalės atminimui pildavę dideliausius kauburius, ir iš to atsiradę pas mus milžinų kalnai...
Šie bei kiti padavimai, jog piliakalniai buvę milžinų supilti, kad tie milžinai atlikę nepaprastus žygius, yra herojinio lietuvių liaudies epo nuotrupos. Padavimai apie šiuos milžinus – liaudies didvyrius, supylusius liaudžiai piliakalnius ir kovojusius su visais liaudies priešais bei visomis tamsiosiomis jėgomis, kurios atėmė iš liaudies laisvę bei turtus, yra sukurti dar tais laikais, kai liaudis kovojo prieš feodalizmo įsigalėjimą. Galbūt yra net istoriškai tikri ir vardai minimų liaudies vadų, kurie vadovavo tai liaudies kovai. O tie kovotojai už liaudies laisvę buvo vadinami milžinais- didvyriais.
Daugelis piliakalnių naikintojų ir gadintojų tiki pasakose minimais piliakalniuose užkastais lobiais irmėgsta slapčiomis juose raustis. Laukagalių – Milžinų piliakalnis taip pat žinomas kaip prancūzų užkastų pinigų lobynas. Kiti pasakoja, kad tie paslėpti turtai kartais net ugnimi degą ar kuriuo kitu būdu pasirodą. Seniau įvairiomis priemonėmis žmonės stengdavęsi paimti tuos turtus. Kartais net bažnytines pamaldas ant šių piliakalnių surengdavę, bet nei bažnytinės pamaldos, nei kokie nors būrimai nepadėję tų užburtų turtų iškasti todėl, kad jokių pinigų ten nėra. Tokiomis pasakomis itin tikėjo feodaliniais ir kapitalistiniais laikais vargų, nepritekliaus spaudžiama mūsų liaudis.
Apsauginė funkcija
Laukagalių piliakalnis praėjusio šimtmečio žmonių kalbose turėjęs dar kitokį pavadinimą – Kryžiakalnis. Apie jį užsimena Balys Buračas, XX a. pradžioje ir vidury lankęs Lietuvos piliakalnius, fotografavęs juos bei užrašęs išgirstus padavimus ir legendas. Štai kaip jis aprašo 1961 m. lankytą Laukagalių piliakalnį:
„Piliakalnis sudarytas iš Neries upės dešiniojo kranto kalvų grandinės, pritaikant senovės laikų gynybos reikalui. Nuo Neries upės iki piliakalnio yra apie 100 m. Pietinis piliakalnio galas sunkiausiai priešui prieinamas, nes jį saugo plati Neries upė, o be to ir aukščiausias piliakalnio šlaitas. Šiauriniame piliakalnio gale yra bokštinė aukštuma laužavietėms ir stebėjimams priešo puolimų. Rytinį piliakalnio šoną saugo netoli jo supilti du vienas šalia kito aukšti pylimai. Status rytinis piliakalnio šonas šiek tiek apaugęs alksnių krūmais. Didesnė piliakalnio dalis yra plika, be medžių. Sausuma piliakalnis prieinamas tik iš šiaurės. Iš rytų plačiai tęsiasi šlapios pievos.”
Iš tiesų šis piliakalnis priklauso vadinamųjų miniatiūrinių piliakalnių, kuriems būdingos nedidelės aikštelės ir palyginti stiprūs įtvirtinimai, grupei. Manoma, kad tokiuose piliakalniuose nebuvo nuolatos gyvenama. Juose įrengtose pilyse –slėptuvėse, iškilus pavojui, slėpdavosi aplinkiniai gyventojai. Kadangi vien tik gamtinės kliūtys negalėjo pilnai apsaugoti piliakalnio nuo įsiveržimų, todėl jis dar buvo sustiprintas įvairiais žemės įtvirtinimais bei fortifikaciniais įrengimais. Tam reikalui senovės lietuviai padarydavo atitinkamo plano piliakalnio aikštelę, ją išlygindavo ir stačiai nukasdavo piliakalnio šlaitus bei sustiprindavo jį grioviais ir pylimais. Piliakalnis datuojamas I–II tūkst. pradžia.
Laukinių augalų įvairovė
Ilgą laiką Lietuvos piliakalniai buvo labai apleisti. Ne išimtis ir mūsų Milžinų kalnas. Smarkiai apardytas arimų, apkasų, rytinis šonas nuplautas gurgančio bevardžio upelio. Laikui bėgant, kalnas apaugo krūmais ir medeliais, vakarinėje pusėje esančioje pievoje aplinkiniai gyventojai ganė savo gyvulius.
Tačiau tvarkant piliakalnius, pasirūpinta ir Milžinų kalnu: užlygintos pylime esančios duobės, pašalinti menkaverčiai krūmai. Nustojus ganytis gyvuliams, vakarinio šlaito natūralioje pievoje iki šiol auga laukinių augalų įvairovė: keturbriauniai čiobreliai, rasakilos, geltonieji bobramuniai, jonažolės, valerijonai, gyduolė miškinė sidabražolė, nedažnai sutinkamos dvilapės blandys, netgi saugomos ir į Lietuvos Raudonąją knygą įtrauktos dėmėtosios gegūnės bei melsvieji gencijonai. Tiesa, žmogaus neliesta pieva ne visuomet turi pranašumų – nešienaujama ir neganoma ji apauga krūmais, kaip šiuo atveju gudobelėmis ir karklais, todėl dažnai užgožtiems retiesiems augalams nebelieka vietos po saule.
Objektą verta aplankyti
Pastaruoju metu kalnas atidengtas visiškai – iškirsti aikštelės viršūnėje augę baltalksniai, visi krūmynai, įrengti patogūs mediniai laiptai, o piliakalnio papėdėje pastatytas valstybės saugomo paminklo ženklas.
Laukagalių piliakalnį, vadinamą Milžinų kalnu, esantį Šilų seniūnijoje, galima pasiekti pavažiavus Neries dešiniuoju krantu, slėnyje, už geležinkelio į šiaurės rytus einančia Laukagalių asfaltuota gatve, 150 m praėjus elektros aukštos įtampos liniją ir paėjus per pievą 120 m į kairę šiaurės rytų kryptimi. Tako pradžioje yra informacinis stendas su piliakalnio aprašymu ir nuotraukomis.
Užlipus laiptais ir pasiekus pačią piliakalnio viršūnę, mus pasitinka ovali 7x6 m dydžio apžvalgos aikštelė. Jos šiauriniame krašte supiltas 1,5 m aukščio, 10,5 m pločio pylimas 3 m aukščio išoriniu šlaitu. Šlaitų statumas siekia iki 16 m aukščio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu.
Paminklo plotas 8000 m². Tačiau piliakalnio vertingųjų savybių pobūdis dar ir archeologinis, kraštovaizdžio bei mitologinis. O taip pat gali būti priskiriamas ir gamtos saugotiniems paminklams.
Laukagalių piliakalnis – tai dar vienas objektas, supažindinantis su mūsų krašto gamtos, kultūros ir istorijos vertybėmis.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
