Paskelbtas Aktualijos

Olimpo dievas Dzeusas begėdiškai grobia Europą

Antradienis, 29 March 2022 11:46 Parašė 

Dar kartą atsiverčiu Valentino Serovo paveikslą „Europos pagrobimas“. Tai įspūdingas antikinių siužetų epizodas: erotiškasis Olimpo dievas Dzeusas, pasivertęs baltu jaučiu, pasigrobė Viduržemio jūros pakrante vaikštinėjančią mergaitę Europą ir nešasi ją į tolius, kad paverstų dar viena savo meiluže, jau šeštąja, ir niekad nepaleistų iš savo egocentriškosios orbitos.

Kas tas nenaudėlis graikų Dzeusas (romėnų mitologijoje Jupiteris) ir kas toji neatsargioji Europa? Jis – tai galingiausias audrų ir visokių stichijų dievas, patikėjęs savo vardą vienai iš Saulės sistemos planetų, ji – tai Mėnulio dydžio šios planetos palydovė, turinti storą ledo plutą ir daug vandens, kuriame galėtų krebždėti net pirminės gyvybės formos ir kurioje galbūt galėtų įsikurti kokia nors ateities žmonių padermė. O gal tas Dzeusas ar Jupiteris – visai ne dievas, tik žmogumi pasivertęs Putinas, Vakarų civilizacijos vertybes paminantis Rytų imperatorius, svajojantis apie Čingischano ar Aleksandro Makedoniečio žygius? Apsimetėliška net jo pavardė: tik paklausykite, kone lietuviška, iš visagydančių vaiskrūmių šeimos, tad galima būtų nutuokti, kad jis – visai ne antikinių laikų herojus, o rusas, tikrų tikriausias rusas, trokštantis į savo valdas pasigrobti dar vieną gražuolę.

Ar gali sudužti Europos širdis, plakanti, tarkime, Briuselyje, ar gali pagrobtoji pagimdyti klastingam barzdočiui tris vaikus – Miną, Radamantą ir Sarpedoną? Kodėl gi ne? Išties galėtų. Šiais laikais tai būtų Ukraina, Moldova, Sakartvelas. Sakysite, ne, tai jau ne mitologija, o kažkokia kraupi mistika. Bet juk ir Serovas, ir Rubensas, ir Rembrantas, besidomėję šiais siužetais, buvo talentingi menininkai, o šie visada turi aiškiaregystės dovaną, tad gali meninėmis priemonėmis įžvelgti ateities įvykius. Istorija, anot istorikų, visada siejasi su priešistorija, tad ir dievai kartais pasiverčia žmonėmis, o šie, praradę žmogišką garbę ir orumą, tiek susireikšmina, kad pradeda manyti, jog jų genties ištakos – kur nors Krymo vynuogių soduose ar prie Mariupolio teatro fontanų. Žavi istorinė parabolė. Juk ne tik karingoji Jekaterina II kadaise buvo nusigavusi į pietų stepes mušti totorių, bet ir mūsų kunigaikščiai girdė žirgus Juodojoje jūroje. Pamėginkime nūnai tuos žirgus prikelti iš legendomis apipintų kapaviečių...

„Ar nori rusai karo?“,- klausiama populiarioje dainoje. Teisingo atsakymo siunčiama paklausti garbaus senolio, jis, girdi, tikrai žino. „Ne, nenori‘, - pasigirsta atsakymas. Tačiau, pasirodo, rusai turi tiek daug pabūklų, tankų, lėktuvų, viršgarsių raketų, tūkstančius kareivių, kurios gali pasiųsti į Vakarų frontus, pagaliau tūkstančius aikščių, skverų, piliakalnių, ant kurių gali statyti savo žuvusiems monumentus ir savo vadų sugalvotomis maldomis melstis. Tai jų valioje esą tvirtinti, kad Rusija kadaise prasidėjo nuo Kijevo, tad dabar metas šį kraštą denacionalizuoti, išvaduoti nuo kažkokių kraujo broliais apsimetančių išdavikų, įrodyti, kad pajūriu vaikštinėjanti Europa – tai viso labo savo jausmuose ir vizijose nesigaudanti panelė.

O gal vertėtų tam Putinui išrikiuoti kur nors „ant rubežiaus“ medinę šachmatų armiją ir pasiūlyti Zelenskiui sužaisti su juo lemiamą partiją? Anot pasakojimų, šitaip XIX a. Rusijos – Turkijos kare pasielgė rusų generolas majoras S. Urusovas, ketindamas nuo kulkų ir durtuvų išgelbėti tūkstančius gyvybių. Gaila, turkų karvedžiai šio originalaus pasiūlymo nepriėmė, matyt, nugirdę apie ruso žaidybinius sugebėjimus. Tada abi pusės patyrė didžiulius nuostolius, nors galutinai taip ir neišsiaiškino, kam priklauso Juodosios jūros sąsiauriai. Gal šie tolimi senolių prisiminimai ir įkvėpė sveiko proto ir tyrų jausmų nepraradusius kompozitorius sukurti dainą su klausimu, ar nori rusai karo.

Marius Glinskas