Prieš 80 metų mirė lietuvių dailininkas, ekspresionistas Antanas Samulevičius-Samuolis. Jau esame taip įpratę, kad, minėdami bet kurį iš Samulevičių giminės, negalime neprisiminti kitų dviejų. Jonavos krašto muziejuje šiuo metu veikia trims menininkams Samulevičiams skirta paroda „Buvo mylimi – teliks neužmiršti...“ Ji pavadinta taip pat, kaip ir Stasės ir Raimundo Samulevičių draugės Danutės Marcinkevičienės knyga apie šiuos menininkus.
Į ką geriausia kreiptis, kad pasidalytų savo mintimis, turima medžiaga, jei ne į muziejininkę Giedrę NARBUTAITĘ-KONTRIMĘ? Kokie buvo jos pirmieji įspūdžiai? Į ką kviečia ar kvies muziejus šiemet?
Vos pradėjusi dirbti Jonavos krašto muziejuje, su kolegėmis nuvykau į Samulevičių sodybą. Jaukus geltonas namukas ir dar ryškesnė klėtelė-studija iš karto mane sužavėjo. Pirmą sykį ten lankydamasi pati nežinojau, kad, daugiau pasidomėjusi menininkų istoriją, patyrinėjusi jų darbus, pajutusi jų atsidavimą kūrybai ir atvirumą žmonėms, pajusiu begalinį norą kuo dažniau atrakinti Samulevičių sodybos duris lankytojams.
Ant klėtelės durų yra užrašyti tokie Raimundo Samulevičiaus žodžiai: „Išeidami paliekame raktus. Savų namų paliekame ateinantiems… Kas jie – nežinom mes, kas mes – jie nežinos, tačiau raktus paims“. Šie žodžiai dažnai man skamba galvoje. Muziejus tiesiogine ta žodžio prasme turi raktus nuo sodybos, kurioje jie gyveno, kūrė. Bet turime ir kitokius raktus: turime jų kūrybą, jų daiktus, laiškus, nuotraukas, kartais tokius asmeniškus.
Jonavos krašto muziejus turi didžiulę Genutės Malinauskaitės padovanotą kolekciją, kurioje – Raimundo Samulevičiaus rankraščiai, nuotraukos, laiškai, Stasės Samulevičienės sukurti žaisliukai, knygelės, Antano Samuolio paveikslas ir vienas iš paskutinių dailininko darbų – sūnėnui pagamintas žaisliukas. Nuo dokumentų iki vienetinių darbų – viskas liudija apie jų begalinį atsidavimą kūrybai.
Labiausiai mums atpažįstama yra Stasės Samulevičienės kūryba, tiesa, ne dabartiniams vaikams, o tiems, kurie prieš 30 metų buvo vaikai. Knygelės „Padaužiukai“, „Padaužiukų bičiuliai“, „Broliukai nykštukai“ buvo labai populiarios ir jas atrasti galėjai dažnuose namuose. Vesdama ekskursijas Samulevičių memorialinėje sodyboje, sutikau ne vieną žmogų, kuris – kaip gražiausią vaikystės prisiminimą – tas knygeles saugo iki šių dienų. Žinoma, tada vaikai svajodavo apie Samulevičienės kurtus žaisliukus, spalvingus šuniukus, išdykusias beždžionėles, žalius ir rožinius meškučius...
Smagu vartyti laiškus, kurių Samulevičiai gaudavo tiek, kad netilpdavo pašto dėžutėje, ir kaip nuoširdžiai buvo žavimasi pūkuotas žaislais, dažnai net prašoma padovanoti arba atsiųsti sergančiam vaikui. Kiek žinau, ne vienas ligoniukas ir buvo nudžiugintas.
Nors savo laiku Antanas Samuolis ir jo kūryba nebuvo sulaukusi tinkamo pripažinimo, tačiau dabar ji yra labai vertinama, dailininko paveikslai brangiai parduodami. Sulaukiame keliautojų, kuriuos domina būtent Antano Samuolio klėtelė. Jie žino apie jo kūrybą, keliauja dailininko takais. Žinoma vos apie 60 Antano Samuolio darbų, todėl didžiulis džiaugsmas yra turėti vieną jo paveikslą ir mūsų muziejaus fonduose. Dar studijų meno mokyklos laikais tapytas „Paraseinys“ turi paslaptį – ir antroji paveikslo pusė yra užtapyta. Paveikslas dabar eksponuojamas mūsų muziejuje veikiančioje parodoje.
Jei Antanas Samuolis ir jo kūryba bent po mirties sulaukė pripažinimo, tai Raimundo Samulevičiaus kūryba vis dar laukia, kol ją atvers reikiamas žmogus. Tragiška rašytojo žūtis nutraukė kūrybinį kelią. Tiek pjesių liko nepastatyta, tiek rankraščių neišspausdinta. Gaila, kad vis pritrūksta laiko perskaityti daugiau rašytojo kūrinių. Mane labai sužavėjo trumpa filosofinė pjesė „Sofoklis ir ji“. Skaitydama Raimundo Samulevičiaus „Laukimo“ rankraštį, tiek jame jutau paties autoriaus, o pagrindinis veikėjas kalba rašytojo žodžiais, kuriuos pats mėgdavo kartoti. Pavyzdžiui, apie savo kūrybą jis sakė: „Noriu, kad mano kūriniai būtų trapūs, lyg išausti iš rūko ir drauge turėtų plieninio tilto konstrukcijos patvarumą“. Kokie prasmingi žodžiai, o ir skaitydama jo lyrikos kupiną kūrybą suprantu, kad tai buvo tikras ir labai nuoširdus siekis.
Mane dar žavi tas labai gražus jų visų tarpusavio ryšys, didžiulė įtaka vienas kito kūrybai. Štai garsiajame Antano Samuolio paveiksle „Geltonoji moteris“ nutapyta ne kas kitas, o būsima brolio žmona Stasė. Pirmuosius savo žaislus iš avikailio, beždžionėlę ir meškutę, Stasė Samulevičienė gamino būtent pagal Antano Samuolio paruoštus brėžinius. Samulevičių šeima labai rūpinosi sergančiu dailininku, rėmė finansiškai. O vos per miglą dėdės veidą atsiminęs Raimundas Samulevičius daugybę metų rinko informaciją apie dailininką Antaną Samuolį, kalbino jo bendramokslius, ieškojo žmonių, kurie bent kartą bendravo su dailininku.
Gaila, pats Raimundas nespėjo išleisti knygos apie dėdę, apybraiža „Baltoji obelis“ pasirodė jau po jo mirties. Pirmąja ir bene didžiausia jaunojo rašytojo kritike buvo būtent mama Stasė Samulevičienė, o jos vaikiškos knygelės gal ir nebūtų išleistos, jei ne meniškos sūnaus darytos žaislų nuotraukos. Viskas taip persipynę, bet galbūt ir negali būti kitaip...
Samulevičių memorialinis muziejus priklauso Jonavos krašto muziejui, ir mes mielai atrakiname sodybos duris kiekvienam lankytojui ar keliautojų grupei, kurie iš anksto susitaria dėl sodybos lankymo.
2021 m., vykdant muziejaus projektą „Medžio kultūra“, Samulevičių sodyboje buvo pastatytos trys medinės skulptūros, skirtos Stasės Samulevičienės, Raimundo Samulevičius ir Antano Samuolio atminimui. Rudenį kvietėme į kitą projektą „Šypsenos vaikams: menininkų Samulevičių palikimo įkvėpti“, kurio tikslas buvo sukviesti vaikus į menininkų sodybą, priminti apie jų darbus bei suorganizuoti kūrybines dirbtuves, kurių metu vaikai prisiliestų prie teatro, dailės, kūrybos.
Kasmet sodyboje organizuojama stovykla vaikams ir jaunimui „Amatų pynė“, kurios metu muziejaus edukatorė Rasa Kulytė-Libienė kviečia prisiliesti prie tradicinės kultūros, išbandyti senuosius amatus, pašokti, padainuoti, pažaisti. Samulevičių vienkiemis šalia pušyno tam labai tinka.
Šiemet vėl atversime duris kiekvienam norinčiam prisiminti arba susipažinti su menininkų Samulevičių istorija ir kūryba, kviesime į ekskursijas, edukacijas ir stovyklas. Kaip jau sakiau, šiuo metu muziejuje veikia Samulevičiams skirta paroda „Buvo mylimi – teliks neužmiršti....“, kurioje galite pamatyti Samulevičių šeimos nuotraukas, jų asmeninius daiktus, darbus, dailininko Antano Samuolio paveikslą „Paraseinys“ su paslaptimi, Stasės Samulevičienės kurtus žaislus ir knygeles bei už juos pelnytą tarptautinį apdovanojimą – Šypsenos ordiną, Raimundo Samulevičiaus rankraščius.
Jonavos krašto muziejaus ir Samulevičių sodybos lankymas yra nemokamas.
***
Prieš apsilankant parodoje, turbūt visai neblogai atlikti „namų darbus“, todėl skaitytojams trumpai pristatome mūsų garsiuosius kraštiečius.
Stasė Samulevičienė (1906 02 22 – 1988 07 25)
Gimė Kaukaze, kur jos tėvas buvo gavęs pašto tarnautojo darbą. Būtent Kaukaze šeima išmoko išdirbti odą. Grįžusi į Lietuvą, šeima vertėsi sunkiai, dirbo giminaičių ūkyje. O mirus tėvui, verstis tapo dar sunkiau. Bet tuo metu Stasei į rankas pateko knyga apie kailių išdirbimą, ir šis amatas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. Greitai jos darbai buvo pastebėti, Stasė su savo dirbiniais (kailinėmis apykaklėmis, pirštinėmis, kilimėliais, kailiniais) dalyvavo parodose.
Vienos parodos metu tautodailininkė pastebėjo, kad kito kūrėjo eksponuojamas žaislas sulaukia labai daug žiūrovų dėmesio, ir pati nusprendė gaminti žaislus. Stasės vyro brolis, dailininkas Antanas Samuolis pagamino beždžionėlės ir meškutės iškarpas, pagal kurias ir buvo pasiūti pirmieji žaislai iš kailio. 1935 m. už kailinius dirbinius menininkė buvo apdovanota aukso medaliu.
1936 m. Samulevičiai nusipirko sodybą Praulių kaime, visai netoli Jonavos. Šeima norėjo padėti dailininkui Antanui Samuoliui, kuris susirgo tuo metu retai pagydoma liga – džiova. Sodyboje buvo pradėta statyti klėtelė-studija, kurioje planavo gyventi ir kurti atvira džiovos forma sirgęs menininkas. Šeima rūpinosi, kad sergantis dailininkas galėtų gydytis sanatorijose, padėjo jam išvykti į Šveicariją, Leisino sanatorijas, kur dailininkas ir mirė. Pušyne pastatyta klėtelė-studija taip ir liko nebaigta. Ji buvo išardyta ir tik Stasės Samulevičienės iniciatyva atstatyta, bet jau pačiame sodybos kieme.
Stasės Samulevičienės rankose kailis tapdavo įspūdingais kūriniais ir džiugindavo žmones, ypač vaikus. Gamindama žaislus, S. Samulevičienė pati žaidė kaip vaikas, su jais kalbėdavosi, juokaudavo. Būdama labai kūrybinga, visus žaislus stengėsi kurti vis kitokius – kiekvienas vis kito charakterio, visi šuneliai nepanašūs vienas į kitą, visi šlamučiai – skirtingo žvilgsnio.
Supratusi, kad iš avikailio pagaminti žaislai nėra ilgaamžiai, Stasė Samulevičienė sumanė rašyti vaikiškas knygeles, kurios herojais tapo jos kurti meškučiai, šuniukai, beždžionėlės, nykštukai, šlamučiai... Pagal tekstą Stasės Samulevičienės sūnus Raimundas Samulevičius fotografuodavo žaislus įvairiose vietose: ant stogų, medžiuose, balose, daržuose, pamiškėse, pusnynuose... Knygelės „Beždžionėlė Čavi“, „Padaužiukai“, „Broliukai nykštukai“, „Padaužiukų bičiuliai“ išleistos lietuvių, rusų, lenkų ir čekų kalbomis.
Stasės Samulevičienės parodos buvo surengtos Prancūzijoje, Japonijoje, Kanadoje, Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje. 1978 m. S. Samulevičienei įteiktas Lenkijos vaikų sumanytas tarptautinis „Šypsenos“ ordinas. Šis ordinas įteikiamas žmonėms, kurio darbai paskatina žmogų nusišypsoti, pasijusti laimingu. Šiuo ordinu apdovanoti garsūs vaikų gydytojai, rašytojai, aktoriai, menininkai, valstybių vadovai. Laureatui įsegamas medalio formos ženkliukas su besišypsančia saule, o priesaikos metu jis turi išgerti stiklinę citrinos sulčių ir nusišypsoti bei prisiekti, kad visada bus geros nuotaikos ir neš džiaugsmą vaikams.
Antanas Samulevičius-Samuolis (1899 06 03 – 1942 02 09)
Paprastoje darbininkų šeimoje užaugęs Antanas Samulevičius-Samuolis šiandien žinomas kaip garsus lietuvių dailininkas, ekspresionistas. Tačiau savo laiku jis nebuvo vertinimas, jo kūryba nesuprasta.
Antanas Samuolis gyveno Kaune, Žaliakalnyje, tuometiniame darbininkų rajone. 1922-1928 m. mokėsi Kauno meno mokykloje pas Justiną Vienožinskį. Bet vos pabaigus meno mokyklą, 1929 m. pasireiškė pirmieji džiovos požymiai. Vertėsi dailininkas atsitiktiniais darbais, dekoravo bažnyčias, pagal užsakymus tapė iš nuotraukų, dalyvavo Ars grupės ir Lietuvos dailininkų sąjungos veiklose. Jo darbai buvo eksponuojami parodose, tačiau mažai kas juos pirko. Antano Samuolio kompozicijos – išraiškingos, dramatiškų nuotaikų, drąsių potėpių, sodrių spalvų, tuo metu, XX a. trečiame-ketvirtame dešimtmetyje, buvo per daug novatoriškos.
Vis blogėjant sveikatai, Antanas Samuolis ilgai gydėsi sanatorijose, gyveno vienkiemyje prie pušyno Prauliuose, nes dailininkui patarta gyventi ne mieste, o gamtos apsuptyje. 1939 m. artimi bičiuliai ir šeima išrūpino galimybę gydytis Šveicarijoje. Dėl Antrojo pasaulinio karo Antanas Samuolis atskirtas nuo šeimos, nutrūko susirašinėjimas ir pinigų perlaidos. 1941 m. smarkiai pablogėjo sveikata, mirė 1942 m. vasario 9 d., palaidotas Leisino, kur gydėsi, kapinėse. Kapas sunaikintas, nes nebuvo išpirktas.
Šiandien dailininko kūryba labai vertinama. Bet trumpas gyvenimas, varginanti liga ir skurdžios gyvenimo sąlygos lėmė, kad išliko tik apie 60 menininko darbų. Didžiąją dalį dailininko darbų saugo Nacionalinis M. K. Čiurliono dailės muziejus ir Lietuvos dailės muziejus. Dalis A. Samuolio darbų yra privačių asmenų, kolekcininkų rinkiniuose. Jonavos krašto muziejaus fonduose saugomas apie 1926 m. tapytas paveikslas „Paraseinys“. Šį paveikslą muziejui padovanojo Genutė Malinauskaitė, daug metų dirbusi ir gyvenusi su Samulevičiais, kurie rūpinosi dailininko A. Samuolio atminimo išsaugojimu.
Žymiausi dailininko darbai: „Baltoji obelis“ (obelis augo Samulevičių namų Kaune kieme); „Geltona moteris“; autoportretai, natiurmortai. Šiandien jo kūryba sulaukia vis didesnio dėmesio ir įvertinimo. 2019 m. A. Samuolio paveikslas „Liga“ Vilniaus aukcione parduotas už rekordinę 39 000 eurų sumą.
Raimundas Samulevičius (1937 09 25 – 1981 02 02)
Tragiško likimo rašytojas, dramaturgas, visuomenės veikėjas Raimundas Samulevičius užaugo Praulių kaime, vienkiemyje, kur gyveno abi jo močiutės. Lankė Jonavos geležinkelio stoties pradinę mokyklą, vėliau – Jonavos vidurinę mokyklą. Įstojo į Veterinarijos akademiją, bet jos nebaigė. 1955-1962 m. dirbo bitininku. Vienu metu Samulevičių sodyba prižiūrėjo net 100 avilių.
1954 m. buvo atspausdinta pirmoji Raimundo Samulevičiaus pjesė „Studentiška novelė“. Apsakymus pradėjo spausdinti 1958 m., vėliau atsidėjo dramaturgijai. 1962 m. pavasarį Dubultuose vykusiame dramaturgų seminare buvo paragintas stoti į Literatūros institutą.
R. Samulevičiaus dramaturginis debiutas įvyko Kauno dramos teatre 1964 m. vasario 23 d. 1973 m. rašytojas baigė Maksimo Gorkio literatūros institutą. 1981 m. vasario 2 d. dramaturgas nušautas Vilniuje, saugumiečio Ričardo Vaigausko bute. Iki šiol dramaturgo mirtis lieka neįminta mįsle: saugumo užsakymas ar netyčinė žmogžudystė?
Po sūnaus mirties Stasė Samulevičienė bandė įrodyti, kad tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, bet, deja, to padaryti nepavyko. Po vienintelio sūnaus mirties Stasė Samulevičienė rūpinosi sūnaus palikimo išsaugojimu. Su pagalbininkais, literatūros kritikais ji išleido sūnaus kūrybos tomus: 1985 m. apibraižą apie dailininką Antaną Samuolį „Baltoji obelis“, 1985 m. – pjesių rinktinę „Erškėtrožės rudenį“, 1987 m. – prozos, kritikos ir eseistikos rinkinį „Kanaleto pokštas“.
Parengė Kristina LUKOŠEVIČIŪTĖ
