Žiniasklaida mirga nuo pranešimų apie Rusijos agresiją prieš taikią Ukrainą. Video medžiaga ir visa informacija apie įvykius kaimyninėje valstybėje jaudina Lietuvos gyventojus, nerimą išgyvena ir jonaviečiai. Vieni mūsų krašto žmonės piktinasi vietos spaudoje spausdinamais straipsniais apie pasirengimą karo pavojams, kiti priešingai – prašo kuo daugiau rašyti apie kylančias labai realias grėsmes, dalijasi savo pastebėjimais.
Po aštuonių dešimtmečių
Beveik aštuonioms dešimtims metų praėjus po karo, šiandien gyvename ne tik šios galimos tragedijos nuojauta, bet ir matome košmarus Ukrainoje. Sunku patikėti, kad agresorius, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, neturi žmogiškumo genų – jame slypi sulaukėjusio plėšrūno, žudiko ir aukščiausio laipsnio melagio dvasia. Širma nukrito – pasaulis pamatė tikrąjį diktatoriaus veidą.
Dažnas klausia savęs: kuo galiu padėti kenčiančiai ukrainiečių tautai? Ne mūsų galioje sustabdyti tragediją, bet vis tiek naršome internetą, skambiname telefonais, skirdami savo lėšų, dėliojame ryšulėlius su drabužiais, avalyne ir t. t. Plūstelėjus iš karo zonos bėgančių žmonių srautui, jonaviečiai ieško galimybės laikinai priimti nelaimėlius savo būstuose. Ne visi pajėgūs tai padaryti, tačiau mintimis ir širdimi esame kartu su kenčiančiais ukrainiečiais.
Alsuoja artėjančio karo mūsų šalyje nuojauta, todėl šeimose tvyro įtampa ir nerimas – kas mūsų laukia rytoj? Apšaudyta Zaporožės atominė elektrinė tik parodo agresoriaus troškimą įbauginti Vakarų valstybes, vadinasi, ir Lietuvą. Tereikia labai nedaug, kad pasaulis nugarmėtų į prarają. Černobylio sprogimo pasekmes jaučiame dar iki šiol. Kas atsitiks, jei Ukrainos žemę ir žmones niokojantys priešai susprogdins mirtį nešančius reaktorius, kurių kaimyninėje valstybėje yra 15? O jonaviečiai, suprasdami pavojų, baugiai dairosi į bendrovės „Achema“ pusę.
Pernai Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį, Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete buvo numatyta siūlyti Vyriausybei užtikrinti nacionaliniam saugumui svarbių įmonių, įrenginių ir turto, taip pat valstybinės reikšmės bei rizikos objektų sustiprintą apsaugą.
Pasak Jonavos savivaldybės patarėjo civilinei mobilizacijai Vytauto Kaminsko, mūsų krašte yra trys tokie objektai, tai: akcinės bendrovės „Jonavos grūdai“, „Achema“ ir „Jonavos vandenų“ įmonė.
„Visi šie objektai turi savo apsaugą, o dėl jų sustiprinimo savo sprendimus priima patys vadovai. Iki šiol kitų sprendimų dėl apsaugos sustiprinimo nėra gauta“, – sako V. Kaminskas.
Svarbi informacija
Patarėjas civilinei mobilizacijai aktualiausiu klausimu įvardija pasirengimą karinei situacijai, nes gyventojai turėtų žinoti, kaip tokiu atveju elgtis, kur slėptis ir pan. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad visa išsami informacija pateikiama tinklalapyje www.lt72.lt . V. Kaminskas pataria susipažinti su rekomendacijomis, galbūt jas pasižymėti užrašuose ir, reikalui esant, tais patarimais naudotis.
Gyventojų nuomone, matyt saugiausia vieta būtų slėptuvės. Tačiau šios vietos sąvokos apibrėžimas teigia, kad „slėptuvės – specialiosios paskirties statiniai arba specialiai įrengtos patalpos apsaugoti nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių valstybės tarnautojus ir darbuotojus, vykdančius valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms nustatytus uždavinius ir funkcijas bei užtikrinančius valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklą ekstremaliųjų situacijų ar karo metu“.
„Kaip matome, čia nekalbama apie gyventojų apsaugą, todėl dažniausiai klystama, kad slėptuvėse bus saugomi gyventojai, – komentuoja V. Kaminskas. – Antra vertus, ir pačių slėptuvių paskirtis labiau orientuota į galimo branduolinio karo atvejį. Tačiau kyla abejonių, ar jos apsaugotų žmones nuo šio pavojaus. Beje, ir tokių slėptuvių mes neturime. Kadaise „Achemos“ bendrovė turėjo, bet apie jos funkcionavimą dabar nieko negaliu pasakyti.“
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad pavojaus atveju derėtų koncentruotis į kolektyvinės apsaugos statinius, įvairias kitas priedangas, pvz., rūsius, požeminius tunelius, požemines perėjas, požeminius garažus ar net melioracijos griovius, daubas.
Kaip teigia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) direktoriaus pavaduotojuas Mindaugas Kanapickas, kolektyvinės apsaugos statiniais laikomos masinio susibūrimo žmonių vietos, kurios naudojamos įprastame gyvenime kaip koncertų, parodų arenos, sporto salės, mokyklos, darželiai ir panašiai. „Jos skirtos gyventojams sulaukti pagalbos, palikus savo įprastą gyvenamąją aplinką, laikinai sulaukti pagalbos tenkinant savo būtinuosius poreikius, sulaukti higienos paketo, būti pamaitintam, aprengtam ir panašiai“, – pabrėžia jis.
Būtina išlaikyti ramybę
Pasak V. Kaminsko, informacija apie slėptuves, pavojaus akimirkai paruošiamus krepšius su būtinais daiktais, kitokie patarimai kai kuriuos gyventojus veikia neigiamai, kelia paniką ar net „psichozinę baimę“. Tačiau šiuo neramiu laikotarpiu, kai galima susidurti su netikėtai iškilusiais iššūkiais, derėtų būti iš anksto pasiruošusiems ir žinoti, kaip teisingiau elgtis.
„Nors dabar gyvenimas neramus, viešojoje erdvėje gausu tragiškų vaizdų iš Ukrainos, kiekvienam piliečiui patariu nepanikuoti, bet toliau dirbti savo darbą tam, kad valstybė ir jos funkcionavimas nesustotų. Juk nėra karo padėties, nekaukia sirenos, jokio oro pavojaus nėra. Todėl svarbu tiesiog paprasčiausiai gyventi ramiai ir nepanikuoti“, – ramina patarėjas civilinei mobilizacijai.
PAGD pareigūnai primena, kad, kilus pavojui, visa informacija būtų pateikiama specialiais įspėjamaisiais pranešimais į mobiliuosius telefonus, per LRT radiją bei televiziją, veiktų perspėjimo sirenos. Tam tikrais atvejais, jei kiltų grėsmė, jie taip pat pataria likti savo gyvenamosiose vietose bei ieškoti prieglobsčio kolektyvinės apsaugos statiniuose.
Kalba gyventojai
Žinia apie Rusijos sukeltą karo baubą` Ukrainoje pasiekė kiekvieną Lietuvos ir Jonavos žmogų – situacija aptariama namuose, gatvėje, parduotuvėje, turguje. Kiti gyventojai prisipažįsta nelaukiantys paskutinės akimirkos ir jau turintys pasiruošę krepšius su būtiniausiais daiktais.
„Duok Dieve, kad neprireiktų to lagaminėlio. Bet, kaip sakoma, „atsarga gėdos nedaro“. Dabar jame laikau kai kuriuos drabužius, šiltą antklodę, kelias skardines konservų, nunešiau į rūsį – tebūnie, juk valgyt neprašo. Prireikus įsimesčiau maisto, vaistų maišelį ir ieškočiau priedangos“, – mintimis dalijosi jonavietis Mindaugas.
Kitas kraštietis sakė net kritiniu atveju niekur iš namų nebėgsiąs, bet apsistosiąs savo rūsyje. „Vietos nedaug, bet jį išsivaliau, nunešiau fotelį, jei ką – laikinai ten ir slėpsiuosi. Esu garbaus amžiaus žmogus, kur aš belakstysiu. Kaip bus – taip“, – palingavo galva senolis, plūsdamas agresijos sumanytojus.
Ne vienas kalbintas sodietis prisipažino ketinantis įsirengti slėptuvę savo sodo teritorijoje. „Negalvoju, kad prireiks, bet jei karas pasiektų ir mus, turėtume savo požeminę būstinę, kelias dienas ten ir lindėtume. Ateina pavasaris, vis tiek reikės į daržą eiti – sėti, sodinti, ravėti, kur iš namų? Tai jei sirenos kauks ar kokie lėktuvai ims gąsdinti, turėsime kur apsisaugoti“, – samprotavo Povilas.
„Iki šiol gyvenome ramiai, o dabar atėįo metas, kai nežinome, koks rytas išauš. Bet aš vis galvoju, kad atsiras jėga, kuri suvaldys tą agresorių. Tiesiog neprarandu vilties, meldžiuosi ir laukiu. Aukščiausiasis viską mato“, – savo nuomonę išsakė jonavietė Regina.
Irena BŪTĖNAITĖ
