Paskelbtas Renginiai

Tikri laiškai – ne vien stalčiuose gulintys sentimentai

Pirmadienis, 14 March 2022 09:56 Parašė 

„Kada paskutinį kartą gavote laišką?“ – tokiu klausimu į „Polėkio“ klubo narius kreipėsi klubo vadovė Regina Lukoševičienė. Ką ji turėjo galvoje? Įvairių pranešimų, sveikinimų, paveiksliukų gauname vos ne kasdien. Bet ar galime juos vadinti laiškais? Ne, kompiuterio monitorius – ne laiškanešys, kuris su pašto krepšiu žingsniuodavo į atkampiausias sodybas, dalindamas kam geras, kam liūdnokas žinias, o klaviatūra – ne parkeris, kuris išsaugodavo pirštų kvapą ir rašysenos žaismą. Nieko keisto, kad mokslininkai nūnai teigia, jog nemažai ir internetas kaltas, kad atbunkame, susvetimėjame, nors tas žinutes, vadinamas irgi laiškais, gauname akimoju.

„Kai buvau mokinukė, verkdavau perskaičiusi Čechovo apsakymą „Vanka“, kuriame rašoma, kaip vargais negalais batsiuvio amato pramokęs berniukas rašė laišką seneliui. Tik nežinojo, ką rašyti ant voko, tai užrašė paprastai: „Seneliui, į kaimą“ – prisiminė Milda. Kitai, Angelei, gyvenusiai Amerikoje, anūkė iš Lietuvos siuntė laiškus, atvirukus. Viename prisipažino: „Močiute, aš tave labai myliu“. O štai Liuda itin brangina vyro laiškus, rašytus iš Černobylio, kur šiam teko likviduoti avarijos padarinius.

Čia pat paskaityti ir keli intymesnio turinio laiškai. Vienas iš jų – 1953 m. siųstas Mildai. O jame ir toks sakinys: „Daug nerašysiu, laiko neturiu, o tik parašysiu, kad tave myliu". Mokytoja Anelė nustebino kadaise surimuotu laišku – eilėraščiu mamai. Kiti, ne paslaptis, prisipažino, kad mokyklose buvo itin populiarūs „laiškučiai“, siuntinėjami per pamokas iš vieno suolo į kitą, taip pat perduodami „laiškanešių“ rankomis pirmosioms meilėms.

Vilus – kadaise išbandęs fotografijos meną senjoras. Jaunystėje „prispragsėjo“ gal 500 kadrų. Nieko keisto, kad vyras vis dar išlaikė kone šimtmečio senumo fotografijų, o viena – turbūt  brangiausia, jos antroje pusėje užrašyta: „ Atminčiai mylimam Viliukui nuo Zosės“. Atvira buvo ir Aušra, pasididžiavusi lig šiol išlaikytu savo pirmosios meilės sveikinimu, atsiųstu iš užjūrio. Apie 70 brolio ir dukters laiškų, siųstų iš Ukrainos, tebesaugo Bronislava. Ten vienoje šachtoje kadaise jos brolis žuvo, ten jonavietė jau turbūt nenuvažiuosianti, nes neįmanoma nusigauti į karo niokojamą šalį.

„Kur dabar padėti tuos meilės laiškus? Gal sunaikinti, sudeginti?“- nuolat kirba senjorų galvose. Juk, pasak jų, nei vaikams, nei anūkams tie „dokumentai“ nebus įdomūs. Tačiau šitaip mąstantys turbūt ne visada teisūs. Laiškai – ne vien senuose stalčiuose užsigulėję sentimentai, bet ir nueito kelio liudininkai. Ne vienas kraštotyrininkas, žiūrėk, juose įžvelgtų net istorinę vertę. Akivaizdus pavyzdys – 96 metų senjoro tremtinio Donato Kvedaro rašytinis palikimas. Žmogus, išsaugojęs 245 laiškus, rašytus iš Vorkutos lagerio savo būsimai žmonai, jau dabar gali juos įvardinti eksponatais. Daugelis jų išvedžiotų ant rūkomojo popieriaus, o vienas, datuojamas 1946 m. balandžio 24d., buvo išraižytas ant beržo tošies. Tokia buvo  bekraštė tremtinio meilė, toks beribis tėvynės ilgesys. Tad sakykite, ar galima šiuos prisipažinimus išmesti, sudeginti? Jokias būdais. Laiškai – dalelė tautos gyvasties.

Klubo narius, sumaniusius pasidalinti brangiais laiškais, vadovė R. Lukoševičienė pakvietė čia pat, skaitykloje, brūkštelėti dar vieną laišką. Galima sau, galima artimam žmogui, net mirusiam. Priminė ir tradicines pastraipas, kuriomis pradėdavome kažką pasakoti. Tai „Šiandien aš“, „Džiaugiuosi“, „Aš tikiu“, „Noriu“, „Linkiu“. Galbūt ši atgijusi tradicija grąžintų mus į tuos laikus, kada mokėjome lietuvišką gramatiką, vengėme svetimybių, o pačius brangiausius laiškus, atvirlaiškius išvingiuodavome pirmiausia juodraštyje , tik po to ant pasirinkto lapo – švariai, apgalvotai, širdingai...

Marius Glinskas