Paskelbtas Renginiai

J. Žitkauskas: tarmę atsinešame su motinos pienu

Trečiadienis, 09 March 2022 11:32 Parašė 

Kovo pradžioje Viešosios bibliotekos skaitykloje surengtas vakaras su asociacijos „Slinktys“ vadovu, skaitymo skatinimo projektų organizatoriumi, dainuojamosios poezijos festivalių sumanytoju, vaikų literatūros premijos laureatu, poetu Juozu Žitkausku paliko labai malonių įspūdžių. Renginio svečias, kilęs iš Kapčiamiesčio (Lazdijų r.), gyvenantis Vilniuje, visą savo esybę atiduodantis kultūros puoselėjimui, ne tik kalba, bet ir kuria eiles dzūkų tarme.

Tapatybės suvokimas

Svečias įsitikinęs – tarmės yra lietuvių kalbos pagrindas, todėl apmaudu, kad  buvusios santvarkos lituanistai, siekdami švarios kalbos,  jas išstūmė iš vartojimo. Anot jo,  jei išnyks tarmės, išnyks ir lietuvių kalba. „Manau, kad kol kas lietuvių kalbai grėsmės nėra. Viskas yra žmogaus sąmonėje ir sąžinėje. Jeigu mes patys atsisakysime savo šnektos, jos nebenorėsime, tada iškils pavojus ir lietuvių kalbai. Lietuvių kalbą išmokstame mokykloje, žiūrėdami televizijos laidas, apskritai – tiesiog gyvendami. O tarmę, ateidami į šį pasaulį, atsinešame su savimi, su motinos pienu“, – sakė dzūkas J. Žitkauskas, prisipažindamas, kad norėtų girdėti daugiau žmonių, kalbančių prigimtine šnekta.

Jis pats savo tarmės nepamiršta ne tik pargrįžęs į tėviškę, bet ir kitose Dzūkijos vietose. „Man atrodo, kad aš net galvoju dzūkiškai, o ne kitaip. Kartais nė nesusimąstydamas elektroninį laišką parašau dzūkiškai ir tik paskui atsitokėju, kad čia reikėjo bendrinės kalbos. Nei mąstymo, nei požiūrio į gimtąją šnektą gyvenimas Vilniuje nepakeitė. Ir miestiečiu netapau – esu dzūkas iš Kapčamiesco“,  – akcentavo svečias. 

Jo teigimu, kiekvieno žmogaus šaknys yra ten, iš kur jis kilęs. Todėl asmeniškai jam labai svarbus tapatybės išaiškinimas, jos supratimas. „Kur bebūčiau, ką bedaryčiau, su kuo bekalbėčiau, mano šaknys yra ten, dzūkų krašte. Ten glūdi pagrindiniai pasaulėžiūros objektai, tie dalykai, kurių neišmoksi, nepasisemsi, nenusipirksi, jie tiesiog yra kraujyje“, – teigė jis.

Toks yra dzūkas

Anot poeto, daugelis įsivaizduoja dzūką kaip geraširdį, nuolankų, švelnų, mėgstantį dainuoti žmogų, kuris nieko bloga negalėtų padaryti. Anot J. Žitkausko, taip nėra. Dzūkas esąs karštas, staiga užsidegantis, bet greit ir atsileidžiantis, o jo  viduje slypi tas šeštasis, užkulisinis jausmas. Kalbėdamiesi Dzūkijos krašto žmonės  mėgsta maloninius epitetus tokius, kaip mėtėla, rūtėla, bet pokalbio viduryje reiškiamas simpatijas vienu kirčiu gali „apvainikuoti“  kontrastingas išsireiškimas  išsiskėtėla, reiškiantis nemeilę ir pažeminimą. Siekdamas pailiustruoti dzūko charakterio ypatumus, svečias vaizdžiai perteikėp folklorinį pavyzdį apie dviejų dzūkiško kaimo moterų malonų pokalbį, kurį pasiekė aukšta pykčio „temperatūra“. Bet po penkių minučių jos vėl draugiškai bendravo toliau, girdamos viena kitos vaikus ir panašiai.

„Man labiausiai nepatinka dzūko charakteryje įsišaknijęs pavydas. Bandau pateisinti: kiekvieną žmogų formuoja jo aplinka, kurioje jis yra, kur gimė, ta pati žemė. Tarkime, suvalkiečiai gali pasidžiaugti derlingomis dirvomis, išauginančiomis gerą derlių, o dzūkui tas neduota. Tai ir kyla pavydas. Visa tai yra ir manyje. Galiu dvi valandas žodžio nepratarti, bet galiu tiek pat laiko kalbėti be perstojo, nes man labai smagu bendrauti. Man pačiam tas nepatinka, nenoriu, kad taip būtų, bet ką aš galiu padaryt? Esu dzūkas – ir nuo to niekur nepabėgsiu“, – šmaikščiai kalbėjo savo gimtosios šnektos puoselėtojas.

Beje, jis priminė, kad iš Kapčiamiesčio kilę nemažai garsių žmonių, pavyzdžiui, chorinės muzikos pradininkas Česlovas Sasnauskas, dainininkė Veronika Povilionienė, pirmoji diktorė Gražina Bigenytė, daugelis kitų, Kapčiamiestyje palaidota istorinė asmenybė Emilija Pliaterytė, nors su šiuo kraštu jos jokie saitai nesiejo.

Pirmas eilėraštis

Pirmieji poetiniai bandymai iš Juozo sielos išsiveržė vaikystėje. Kai visi vaikai geriausia dovana laikydavo saldumynus, jis nekantriai laukdavo knygos, kurią jam  atveš mama, grįždama iš darbo Druskininkuose. Berniukas labai norėjo pamatyti bent vieną rašytoją ar poetą, nes vaikas šiuos menininkus prilygindavo „Brolių Grimų pasakų“ personažams.

Kai lietuvių kalbos mokytoja Birutė Stacevičienė ketvirtokams uždavė parašyti rašinėlį apie gamtą, Juozas sukūrė dviejų posmų eilėraštį.

„Buvau labai nustebintas, kai mokytoja mano pirmąjį kūrinį perrašė ant lentos ir  mokiniams aiškino apie rimą, ritmą, eilėdarą. Vadinasi, neprasto eilėraščio būta. Šis įvykis mane labai paveikė ir aš ėmiau kurti eiles. Buvau net Krusto, lietuviškai sakant, Žagarėlio slapyvardį susikūręs. O vėliau, paskutinėse mokyklos klasėse, mano kūrybą pradėjo publikuoti rajono laikraštis. Paskui daug metų eilėraščiai gulėjo sąsiuviniuose. Vilniuje įsiliejęs į literatūrinį gyvenimą, susipažinau su daugeliu rašytojų, poetų, Jonavos poezijos klubo „Šaltinis“ kūrėjais, dalyvavau įvairiuose renginiuose. Kurdamas ir girdėdamas kitų poeziją, vis galvojau: kas yra tas geras kūrinys? Maniau, kad mano „parašinėjimai“ nebus įdomūs kitiems. Artėjant mano jaunatviškai sukakčiai, kolegė paprašė duoti jai eilių. Ir pagalvojau: gal bus įdomūs ir skaitytojams? 2011-aisiais apsisprendžiau išleisti pirmą rinkinį. Bet buvau itin atsargus, todėl pavadinau knygą „Grafomano įšventinimas“.  Joje buvau labai atviras, ten galima rasti ir šokiruojančių dalykų. Prisimenu atvejį, kai Kapčiamiesčio klebonas neleido man skaityti eilėraščių bažnyčioje. Dabar toks nebesu, užsidangstau“, – prisiminimais dalijosi svečias.

Kūrybos procesas

Po trejų metų nuo pirmosios knygos išleidimo pasirodė „Budintis kalendorius“, 2018 m. išleistas eilėraščių rinkinys „Sakyciniai ir pilniavociniai. Ailėraščiai dzūkų tarmi“, o pernai išėjo naujas eiliuotas leidinys „Dubeltavos išpažintys. Eilėraščiai dzūkiškai ir lietuviškai“.

Svečias ir dabar nežino, kas paprasčiau – sukurti eilėraštį dzūkų tarme ar bendrine kalba? Jo teigimu, šio dalyko dar nėra visiškai išsiaiškinęs. Imdamas rašiklį rankas, kartais užsiprogramuoja rašyti dzūkiškai, bet, poeto žodžiais tariant, „rezultatas būna nebūtinai toks, kokio tikiesi“.

„Prieš kelias dienas sumaniau sukurti eilėraštį apie Ukrainos kančias. Planavau parašyti tarmiškai, bet išsiliejo grynas lietuviškas. Palikau, galvodamas paskui perrašyti. Bet vakare gimė dzūkiškas. Kodėl taip įvyko, nežinau. Kūrybos procesas man – tarsi apsiprausimas,, apsivalymas, apsiskaistinimas. Ypač tada, kai kūrinys skaniai „kvepia“. O skaityti sukurtus dzūkų tarme man kur kas lengviau, atrodo, kažkas viduje atsiveria, išsipila, išsilieja“, – prisipažino svečias.

Iš praeities lobių

Bėgant metams, keičiasi požiūris, susikaupia daugiau patirties, visi einame pabaigos link. Tačiau, samprotauja Juozas, nežinia, kaip atrodys toji pabaiga. „Mes nežinome, kas bus, kai mes išeisime. Kaip atrodys pasaulis be manęs? Ir ne taip svarbus tas pasaulis, į kurį išeinu, bet labiau jaudina tas, kuris pasiliks. Kaip gali būti pasaulis be manęs? Gal tai savanaudiškumas?   „Dubeltavos išpažintys“ yra liūdnoka knyga, joje nemažai tokių apmąstymų“, –  samprotavo kūrėjas, paaiškindamas, kad leidinio pavadinimu siekęs užkoduoti knygoje spausdinamus ir dzūkiškus, ir lietuviškus eilėraščius.  

Tokią savo filosofiją J. Žitkauskas sieja su praeitimi, vaikystės metais, kai mėgstamiausiu žaidimu laikydavo laidotuves su visomis ceremonijomis – šarvone, bažnyčia, giesmėmis ir t. t. Matydamas, kai jo gatve lydimi mirusieji, berniukas prisijungdavo prie procesijos ir eidavo su visa palyda iki kapinių. Tie keisti ir savotiški žaidimai gal ir buvo užprogramavimas ateičiai, kad dabar būtų peno pamąstymui ir apgalvojimui. Pernai poetas sukūrė penkių eilėraščių ciklą šia liūdna tema, vienas jų išspausdintas „Poezijos pavasario“ almanache.

Juozas teigia, kad jam labai svarbi gamta, kurią pats įvardija „gyvybės pamatu“. Gamta – postūmis kurti, mylėti visa, kas yra aplink: medžius, žolę, gyvūnus, nes net ir dulkelė turi savito poetiškumo. Kūrėjo poezijoje veikia sužmoginti personažai gandras Petras, varlė Anelkutė, aptinkama nemažai frazeologizmų, tautosakos motyvų. Pasak autoriaus, toji varlė atėjo iš vaikystės laikų, kai stryktelėjo ant kojos, pergąsdindama būsimąjį poetą. Ilgus metus tylėjusi, ji kažkaip atėjo į jo minčių pasaulį ir tapo „bendraautore, su kuria neįmanoma išsiskirti“. „Ji – mano tėviškės ir protėvių balsas, mano minčių nešiotoja, keliaujanti per mano kūrybos laukus. Varlukė Anelkutė – karalienių karalienė“, – mintijo J. Žitkauskas.

Autorius teigia, kad jam nesvetimas folkloras, todėl eilėraščiuose aptinkama liaudies kūrybos pėdsakų, autentiškų dzūkiškų kalėdinių dainų motyvų. „Mano kūryboje yra magijos, tam tikrų čėravojimų, kuriuos, be abejo, padarė kalėdinių dainų įtaka. Tose dainose labai daug paslapties, verčiančios susimąstyti. Mane jos užburia, galėčiau klausytis ir klausytis, pasinerdamas į melodijų versmę“, – savo požiūrį į dzūkų liaudies kalėdines dainas išsakė poetas.

„Vertimai“ į lietuvių kalbą

Poezijos rinkinyje „Dubeltavos išpažintys“, kaip jau minėta, spausdinami dzūkiškai ir bendrine kalba sukurti eilėraščiai – viename puslapyje tarmiškas, kitame – lietuviškas. Knygoje pateikiami kai kurių tarmiškų žodžių, anot autoriaus, „vertimai į lietuvių kalbą“. Pavyzdžiui: prėdkas – protėvis; tramu – nejauku, kraupu; staūpulec – stoviniuoti; liesos – kopėčios; drabnas – mažas, smulkus; dubeltavas – dvigubas; vaimėti – vaidentis; strakuoliai – tvorų lentelės; šikavonė – sėkmė, dartės – dabar ir t. t.                 

„Jeigu paklaustumėte dzūko, kokiu keliu važiuoti, jis pasakytų: važiuokit po kairei, o paskui po tiesiai. Kaip suktumėte? Ne vienas suklystų, nes Dzūkijoje  po tiesiai reiškia dešinę, kadangi dzūkai nesako „dešinė ranka“, bet vadina ja „tiesia“, – aiškino svečias. – Ko daugiau rašydamas dzūkiškai (labiausiai savo, Kapčamiesco šnektu), vis labiau suprantu, kad gimtos tarmės garsas, žodzis, pasakymas, andai išlėkis iš užanco, dartės grįžta atgal.“

Kultūros entuziastas

Dzūkų tarmės ir krašto kultūros puoselėtojas J. Žitkauskas teigia, kad knyga yra apčiuopiamas, realus dalykas, turintis išliekamąją vertę. Todėl jo vadovaujama asociacija „Slinktys“ vykdo edukacinę, leidybinę veiklą, organizuoja renginius. Ir čia jis turi savo nuomonę – leisti knygas esą kur kas įdomiau negu organizuoti įvairius teminius suėjimus.

1998–2008 m. jis buvo literatūros švenčių – mugių „Knygų pavasaris“ rengėjas, dabar organizuoja Jaunųjų rašytojų festivalius „Literatūrinės slinktys“, kultūros festivalį „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose, tarptautinį virtualų poezijos festivalį „Poezijos tiltai“, dešimt metų vadovavo Tarptautiniam dainuojamosios poezijos festivaliui „Tai – Aš“. Jis yra surengęs daugiau kaip 1200 renginių įvairiuose Lietuvos kampeliuose, laikomas vienu iš www.bardai.lt svetainės kūrėjų.

„Esu aktyvus kultūros srities atstovas. Neįsivaizduoju savęs kitur, nežinau, ar galėčiau būti dar kur tinkamas. Ūkio darbų neišmanau, sugebėčiau nebent grybauti. Grybavimas teikia ir atgaivos, ir peno pamąstymams. Myliu gyvenimą ir  jaučiuosi esąs savo vietoje“, –  nusišypsojo svečias J. Žitkauskas.

Susitikimo pabaigoje jis paskaitė savo naujausią eilėraštį, skirtą Ukrainos tragedijai, padėkojo jonaviečiams, atėjusiems į biblioteką ir valandą praleidusiems drauge.

Irena BŪTĖNAITĖ

---------------------------------------------------

Juozas ŽITKAUSKAS

Maliukai namukai. Kapčamiescis

(iš sanų patagrapijų)

ciej maliukai namukai

ir stogeliai po sniegu –

viskas pasakom bėga

per sulūžusius lieptus,

per rūdzijancus sriegius,

per pylkas patagrapijas

viskas vėl tep subėga:

ir maliukai namukai,

ir stogeliai, ir sniegas,

ir sniegi pasilikis

mažas vaikiškas sliedas

------------------------------------------

Pasikeitimas vietomis

susapnavau šitą žiemą,

šitą riebų nepermatomą sniegą,

kai bridau tamsią naktį Antakalnio gatvėm,

gyvenau tik sapne ir ten snigo taip drąsiai

o dabar aš galvoju –

gal sapnas apsivertė kojom

ir šį kartą sapnuoju vien tam, kad gyvenčiau,

kai už lango baltuoja rudų krūmų karčiai,

nežinau, ar čia aš prie to lango,

o gal tik sapnuoju...

taip saldžiai

logo srtrf