Pavasario saulė visus iškrapšto laukan: pirmieji žiedai, per žiemą pamiršti kvapai, spalvos. Gamtoje vyksta atgimimas, pakylėjimas, kurio išsiilgę skubame patirti naujų emocijų, džiaugsmo akimirkų. Jau nuo ankstyvo pavasario galime mėgautis pirmaisiais žiedais. Vieni stebina besidriekiančiais žemės kilimų margumynais, kitur kasmet rengiamos žydėjimo šventės, pritraukiančios minias lankytojų. Tad, kur gi vilnija tos žiedų jūros?
Pačios pirmos savo baltas galveles kelia snieguolės. Matyt ne veltui ir vardą tokį gavusios – dar sniego pataluose, vasario mėnesį jau gali išvysti pirmųjų žiedų. Jos ir pradeda tą besikartojantį metų ratą, kuris retkarčiais gal ir pabosta, tačiau kartu ir pradžiugina tuos gležnus žiedus užmačius. Lietuvoje snieguolių jūros nerasime, gal net ne pavasario, o žiemos pabaigos tai žiedas, aplink save sniegą tirpinantis ir maloniai nuteikiantis virsmo pradžiai.
--Legenda byloja, kad iš rojaus išvaryti Ieva su Adomu patekę į sniego pūgą. Norėdamos pakelti nuotaiką sušalusiai Ievai kelios snaigės virtusios snieguolių žiedeliais. Jos įkvėpusios Ievai vilties ir ją sušildžiusios.--
--Kita legenda sako, kad deivė Flora, surengusi gėlių karnavalą, išdalijusi gėlėms įvairiausius kostiumus. Sniegas taip pat užsinorėjęs dalyvauti gėlių karnavale, tačiau nė viena gėlė, bijodama sušalti, nepriglaudusi sniego. Tik snieguolė priėmusi jį po savo apsiaustu. Nuo tada snieguolė taip susidraugavusi su sniegu, kad iki šiol su juo nesiskiria.--
Žibučių žydėjimo šventė Renavo dvare
Pirmoji pavasarį pražysta žibutė. Balandį, o kartais net kovo mėnesį, jei pavasaris ankstyvas, pamiškių šlaituose merkiasi mėlynos dangaus akelės. Kieno gi vaikystė prabėgo be šių džiaugsmo kupinų žiedų? Vos nugirdę esą mėlynuoja rudai murzina miško paklotė, visi skubėdavom semtis džiaugsmo ir neštis pavasarį į namus. O štai, Mažeikių rajone esantis Renavo dvaras sumąstė žibučių žydėjimą paversti visu vienijančia švente ir balandžio mėnesį kviečia pasigėrėti mėlynuojančia parko jūra.
--Yra net legenda apie žibutę. Esą ji pirmoji pasveikino prisikėlusį Kristų už tai gavusi gražų mėlyną žiedelį – Išganytojo dovaną. Nuo to laiko kas pavasarį žibutė pražysta pirmoji. Ji yra Prisikėlimo gėlė, visos gamtos atbudimo pranašė.--
Tūkstantinės krokų pievos
Prieš kelerius metus miestų pievelėse pradėti sodinti spalvingųjų krokų svogūnėliai. Juodkrantėje tokia pakili pavasariška nuotaika džiugina ir vietos bendruomenę, ir kurorto svečius. Vos nutirpus sniegui skleidžiasi balti, geltoni ar alyviniai, ir net margi žiedai. Krokų pievelės populiarėja – ne tik Juodkrantėje, bet ir Jonavoje, Birštone ar Vilniuje jos ryškiai nuspalvina pirma žaluma išsiliejusias miestų vejas. Ir žydi šios trapios taurelės gana ilgai: vienos prasiskleidžia anksčiau, kitos – vėliau. Tad galime ilgokai pasidžiaugti ryškiaspalvėmis pievomis.
--Senovės graikams ši gėlė simbolizavo laimę, be to, krokas buvo laikomas deivės Auroros gėle. O iš daržinių krokų purkų nuo seno gaunami patys brangiausi prieskoniai - šafranai. Viduramžiais už 1 kg šafranų buvo galima gauti 4-6 karves! Ir dabar Pietų Prancūzijos ūkiuose krokų purkos renkamos tik rankomis, per kelis kartus jiems žydint, todėl tai sunkus ir kruopštus darbas, atitinkantis gaunamo šafrano kainą.--
Narcizų jūra Druskininkuose
Pušynų apsuptame Lietuvos kurorte, Vijūnėlės parke, balandžiui einant į pabaigą, kasmet svečiai ir vietiniai gyventojai kviečiami grožėtis tūkstantine narcizų jūra. Geltoni ir balti žiedai skleidžia stiprų aromatą, o akys džiaugiasi saulėtais laukais. Apsvaigus nuo kerinčių žiedų, parke esančiuose gėlynuose galima ir kitomis pavasarinėmis gėlėmis pasigrožėti. Ir ne tik gėlėmis – tarp Druskonio ežero ir Vijūnėlio tvenkinio baltai dabinasi Rytų gražuolės – sakuros.
--Narcizas - bene labiausiai neigiamais mitais apipinta gėlė. Botanikos pasaulyje ši gėlė asocijuojasi su egoizmu, tuščiomis viltimis ir svajonėmis. Tačiau nepaisant legendos apie jaunuolį, kuris įsimylėjo savo atspindį ir mirė, o gražuolio žūties vietoje išaugo neįprasto grožio gėlė, vadinama narcizu, augalas pradėtas laikyti miego ar užmaršties simboliu, iš kurio galima išlipti kitaip. Tai savotiškas prisikėlimo simbolis.--
Plukių liaunumas ąžuolyne
Jau eilę metų gyvuoja tradicija balandžio pabaigoje Dūkštų ąžuolyne, esančiame Neries regioniniame parke, gėrėtis miško gėlelėmis – plukėmis. Šventės įspūdį sustiprina ne tik ošiantys šimtamečiai medžiai, tačiau ir besiliejančios poezijos eilės, skambi muzika. Gležnosios plukės tarsi trumpam sustabdo laiką ir kviečia visus pasimėgauti atgimusiu pavasariu.
--Plukės simbolizuoja viltį ir laukimą, nuoširdumą, vienatvę arba išsiskyrimą. Graikų meilės ir grožio deivė Afroditė, netekusi savo mylimojo Adonio, gailiai raudojo ir iš jos krentančių ašarų sudygo plukės.--
1000 magnolijų šventė
Kėdainių raj, esančiame Skinderiškio dendrologiniame parke auga nepaprastai daug įvairių medžių ir krūmų rūšių – tiek lietuviškų, tiek egzotinių, atvežtų iš viso pasaulio. Tačiau parko įkūrėjas miškininkas Kęstutis Kaltenis, Lietuvos tūkstantmečio proga, šiame rojaus kampelyje, pasodino visą 1000 dideliais baltais ir rausvais žiedais švelniai kvepiančių magnolijų. Balandžio pabaigoje, parkas kasdien sulaukia minios lankytojų, kurie ne tik grožisi įspūdingų žiedų prikritusiais medžiais, bet ir švenčia savo asmenines šventes.
Magnolija yra senų laikų augalas, atsiradęs juros ir išplitęs kreidos periode. Archeologai rado suakmenėjusį šį augalą, kurio amžius buvo mažiausiai 95 milijonai metų.
--Graži ir liūdna legenda mena, jog japonų mergina Keiko pagamino gražių popierinių gėlių pardavimui, tačiau jos darbas atnešė tik centus, nes gėlės nebuvo tikros. Papūga, kurią maitino Keiko, atskleidė paslaptį, jog popierinės gėlės taps gyvos jei palaistysi jas lašeliu savo kraujo. Tačiau saugotis, kad kraujo lašas netaptų paskutinis. Netrukus Keiko praturtėjo, tačiau vyras, kurį ji įsimylėjo, buvo godus ir vertė merginą dirbti visa dieną. Ir atėjo momentas, kai mergina atidavė paskutinį savo kraujo lašą ir mirė. Nuo to laiko magnolijos žiedas tapo dosnumo ir sielos kilnumo simboliu.--
Geltoni pavasarinio švitriešio kilimai
Balandžio – gegužės mėn. drėgnuose pavėsinguose miškuose ar parkuose geltonu kilimu nusidriekia pavasarinio švitriešio žiedai. Tai žemas daugiametis augalas, kurio mažos saulelės nepaprastai nuskaidrina pavasario išsiilgusią nuotaiką. Kauno Nemuno salos parke, dar nesulapojus medžiams, po žydinčiais klevais, galima pasigėrėti šių kuklių augalėlių žydėjimu.
--Švitriešio šakniagumbiai buvę vieni iš senovės žmonių pavasarinių delikatesų. Iškasus jie sumetami į laužo žarijas ir trumpai pakepinti, kad suirtų nuodingosios medžiagos. Minima, kad šakniagumbiai buvę malonaus, salstelėjusio skonio.--
Burbiškio tulpės
Burbiškio dvaras Radviliškio rajone, jau senokai žinomas kaip kasmetinė tulpių žydėjimo šventės vieta. Gegužės vidury, dvaro teritorijoje pražysta keli šimtai rūšių įvairiaspalvių tulpių. Kadangi senovines veisles mėgo ir augino dvaro savininkai Baženskiai, todėl ir šiuo metu tokių veislių yra daugiausia. Nužydėjus tulpių laukams, pasimato įvairios daugiametės gėlės: rykštenės, snapučiai, bajorės, flioksai ir kt.
Į gėlių fiestą “ Augalų žavadienis”, gegužę kviečia ir VDU Botanikos sodas Kaune: šalia kitų nedrąsiai pavasarį pasitinkančių gėlių, jau šėlsta spalvingų tulpių kolekcijos. Skambant romantiškai muzikai, galima gėrėtis, tyrinėti, leisti laiką su šeima, o gal ramiai prisėdus ant suolelio tyliai pasvajoti.
-- Seniai seniai neišsiskleidusiame tulpės žiede buvusi paslėpta laimė. Ir nebuvę jėgos, kuri atidarytų žiedą ir ją pasiektų. Tačiau kartą pievute pro tulpę ėjusi moteris su vaiku. Šis ištrūkęs motinai iš rankų, garsiai juokdamasis pribėgęs prie tulpės ir įvykęs stebuklas – žiedas išsiskleidęs. Tik nekaltas vaiko juokas padaręs tai, ko negalėjo padaryti jokia jėga žemėje. Sakoma, nuo tada tulpės dovanojamos tik tiems, kurie jaučiasi laimingi.--
Sakuros – žiedlapius barstančios japoniškos vyšnios
Nors sakurų žydėjimo trapumas - japonų kultūros gyvybės, mirties ir atgimimo simbolis, tačiau jau balandžio mėn. ir mes galime žavėtis baltais ar rožiniais žiedlapiais barstančiomis japoniškomis vyšniomis. Lietuvoje yra ne vienas jų sodelis – Kauno Nemuno saloje, Vilniaus sakurų parke, Kretingos raj. Japoniškame sode bei kituose miestuose ir miesteliuose. Sakuros tapo vienu “madingiausiu” medžiu, atnešančiu begalę džiaugsmo ir gerų emocijų žmonėms visame pasaulyje.
--Sakuros legenda pasakoja apie nudžiūvusio medžio Yohiro, kuris galėjo būti ir žmogumi ir medžiu, bei merginos Sakuros draugystę ir meilę. Jiedviem susiliejus, du tapo vienu ir nudžiūvęs medis pražydo taip tapdamas sakura.--
Neužmirštuolių jūra Kauno ąžuolyne
Mėlyną pasaką gamta kasmet kuria Kauno ąžuolyne. Gegužės mėn. lankantis parke, nereikia nei instrumentų liejamos muzikos, nei šventinio šurmulio – mistinę nuotaiką skleidžia po didingais medžiais vilnijantis neužmirštuolių mėlynumas ir skambūs giesmininkų balsai. Kūrybingų žmonių ten laukia didis įkvėpimas: nejučia gimsta fotografijų ar dailės meno šedevrai.
--Sena legenda byloja, kad kai deivė Flora, visiems augalams suteikusi vardus, jau norėjusi išskristi, kuklus augaliukas paprašęs: “Neužmiršk manes, Flora, suteik ir man kokį nors vardą.” Flora kukliajai gėlytei suteikusi neužmirštuolės vardą ir kartu apdovanojusi stebuklinga galia – grąžinti atmintį tiems, kurie užmiršta savo mylimus žmones ar Tėvynę.--
Kaštonų žydėjimo šventė Biliūnuose
Gegužės pab. raseiniškiai ir miesto svečiai renkasi į kasmetinę kaštonų žydėjimo šventę Biliūnuose. 700 m alėjoje tarpsta 131 kaštonas, pavasario pabaigoje skleidžiantis savo baltų žvakių žiedynus. Šventės metu vyksta įvairios kūrybinės dirbtuvės, Kaštonų vaistinės išbandymai, liejasi dainos.
-- 8 km atstumu nuo Etnos kraterio yra kaštonas, kuris pateko į Gineso rekordų knygą pavadinimu „Šimto arklių kaštonas“ kaip medis, kurio laja yra didžiausia - 57,9 m. Pasak legendos, po juo rado prieglobstį šimtas riterių ir jų šimtas arklių.--
Levandos - ne tik Provanse
Seniau tik padūsaudavome žurnaluose ar TV ekranuose regėdami purpurines, akimis neaprėpiamo ploto Provanso levandų kalvas. Tačiau jau eilę metų mūsų krašte – Vilniaus, Šalčininkų, Utenos, Biržų rajonuose galime lankyti lietuviškus levandų ūkius. Ir tas rajonų skaičius tik plečiasi, levandos populiarėja, nes yra itin neįnoringos, puikiai prisitaikė prie mūsų klimato, o grožiu ir kvapų aromatu nenusileidžia prancūzų augintinėms. Birželio – liepos mėn. lietuviški levandų ūkiai kviečia į violetinių laukų rojų ir siūlo įvairias edukacijas, levandų gaminius bei suvenyrus, fotosesijas ir užtikrintą puikių emocijų dieną.
--“Levandos sušildo smegenis, pavargusias nuo praėjusių metų”,- taip Hipokratas kalbėjo apie šį nuostabų augalą. Žinoma, jis buvo teisus, nes levandos mažina nervinę įtampą, normalizuoja psichinę ir emocinę būseną, suteikia ramybės, jaukumo, kurio kartais visiems taip trūksta. Senai žinoma, kad violetinė yra mistinė arba magų spalva, todėl ir levandų magiškos savybės yra plačiai vartojamos atliekant valymo ritualus. Tai energetiškai stiprus augalas ir puikus antiseptikas.--
Žinoma, daug puikių žydėjimo švenčių galime išvysti ir už savo krašto ribų: Amsterdamo tulpių festivalis, Duobelės ( Latvija) alyvų žydėjimo šventė, Talino gėlių festivalis ir kitos spalvų ir kvapų jūros taip pat vilioja grožėtis. Tačiau verta pirmiau aplankyti tai, ką turime šalia savęs. Pasaulis didelis, tačiau stebuklų ieškoti toli nereikia – jie čia, mūsų pašonėje, kad ir Pakruojo dvaras, įspūdingai iškaišytas gėlių žiedais!
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
