Paskelbtas Aktualijos

Karas Ukrainoje – protu nesuvokiama realybė

Pirmadienis, 28 February 2022 18:56 Parašė 

Žinia apie Rusijos agresoriaus, Rusijos prezidento Vladimiro  Putino pradėtą karą prieš nepriklausomą ir laisvą Ukrainą žaibo greičiu apskriejo visą pasaulį. Pagalbos ranką kovojančiai Lietuvos kaimynei tiesia visos demokratinės valstybės. Jonaviečiai, išreikšdami vienybę su ukrainiečiais, aktyviai įsijungė į Ukrainos palaikymo akciją „Laisvė šviečia“, surengtą prie Savivaldybės praėjusį savaitgalį. Renginyje skambėjo abiejų kaimyninių šalių valstybiniai himnai, kalbėjo rajono valdžios atstovai, savo išgyvenimais pasidalijo mūsų krašte gyvenantys ukrainiečiai, buvo skanduojamas šūkis „Šlovė Ukrainai!“, žuvę kariai ir civiliai pagerbti Tylos minute, o aikštėje suspindo degančių žvakių širdis –meilės gyvenimui simbolis.

Nutrauktos bendradarbiavimo sutartys

Rajono Savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius, kreipdamasis į susirinkusius jonaviečius, sakė negalintis suvokti, kad XXI amžiuje gali vykti tokie siaubingi dalykai. „Esame dramatiškų istorinių įvykių liudininkai, kai psichopatas agresorius, vedinas imperialistinių užmačių, griebiasi ginklo ir su savo klika puola nepriklausomą ir draugišką Ukrainą, žudo niekuo nekaltus žmones.  Tokio brutalaus įsiveržimo į nepriklausomą šalį, siekiant ją okupuoti, pavergti laisvės trokštančią tautą, sveiku protu neįmanoma paaiškinti. Niekas to negalėjo įsivaizduoti net didžiausiame košmare“, – kalbėjo meras. 

Rajono vadovas įsitikinęs, kad, būdami maži savo galia, įvairiais būdais turime priešintis agresoriui ir pasmerkti jo invaziją į Ukrainą. Akivaizdų žingsnį Jonava žengė pirmomis karo valandomis – paskelbė nutraukianti bendradarbiavimo sutartis su buvusiais partneriais – Rusijos Bagrationovsko ir Baltarusijos Polocko miestais. 

„Mes nematome prasmės draugauti, bendrauti ar formaliai palaikyti ryšius su agresoriais ir jiems padedančiais. Turime draugišką Smilos miestą Ukrainoje, su kuriuo bendradarbiaujame, palaikome ryšį, domimės ten ir visoje šalyje esančia situacija, planuojame teikti humanitarinę pagalbą tiek šiam miestui, tiek ir visai Ukrainai“, – poziciją išsakė M. Sinkevičius.

Niekas neabejoja, kad karas greit nesibaigs, bus prarasta daug gyvybių, suniokota daug pastatų, pažeista infrastruktūra. Visa tai reikės atstatyti, prikelti sugriautus žmonių likimus ir gyvenimus. Lietuva turi patirties, žino okupacijos skonį, išgyveno tremtį, stovėjo akistatoje su mirtimi Sausio 13-ąją. Bet to Kruvinojo sekmadienio neįmanoma palyginti su karu, vykstančiu netoli mūsų.

„Tikiu, kad kiekvienas čia esantis, širdimi ir mintimis yra su ukrainiečių tauta. Mes priimsime žmones, bėgančius nuo karo, padėsime jiems išgyventi tragediją būdami drauge. Tikiu, kad tironas ir psichopatas, turintis savo rankose branduolinį ginklą, bus nugalėtas, nes Vakarų demokratijos siekiai, vertybės ir laisvė yra stipresni už bet kokį blogį. Šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams!“, – pasisakymą baigė M. Sinkevičius.

Gyvenimas yra trapus

Kiekvienas savęs klausia: ką galėčiau padaryti, kad padėčiau į karo nasrus patekusiai Ukrainai? Tokį klausimą iškėlė Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis. Jis priminė, kad ukrainiečiams svarbi tiek moralinė, tiek humanitarinė pagalba – internete yra nurodytos sąskaitos, įvairios grupės, kurios organizuoja paramą, galima susisiekti su jomis, aukoti lėšas, drabužius ar kitokiu būdu ateiti į pagalbą.

Parlamentaras ragino prisiminti neseniai Gyvačių saloje sušaudytų ukrainiečių didvyriškumą ir nebendrauti su priešiškos jėgos asmenimis. „Manau, jūsų galvose ir dabar skamba priešui prieš mirtį ukrainiečių pasakyti žodžiai. Nepamirškite jų. Kiekvienam, kuris pradės kalbėti apie agresoriaus geopolitinius siekius, savo politiką, tarimąsi ir derybas su juo, nesileiskite į kalbas ir pakartokite Ukrainos didvyrių ištartus paskutinius žodžius“, – griežtą poziciją išsakė E. Sabutis.

Afganistano karą savo akimis matęs Ruklos įgulos kapelionas Arnoldas Valkauskas prisipažino, kad jam nelengva kalbėti. „Kartu su bičiuliais iš Ukrainos buvome Afganistane. Dabar jie kariauja savo tėvynėje, gina Kijevą. Ką jiems pasakyti? Mes mylime laisvę ir jie myli laisvę. Mes patyrėme okupaciją, jie – taip pat. Bet gyvenimas trapus, jį galima per akimirką pakeisti sugriaunant, nužudant, atimant”, – sakė kapelionas.

Kaip svarbiausius dalykus įvardydamas vienybę ir solidarumą, jis kvietė peržiūrėti ir pervertinti turimas vertybes savo šeimose, savo gyvenimuose, savyje. „Pamaldžiai Ukrainos tautai, norisi pasakyti: Dieve, tu leidi jiems tokį sunkų išbandymą, tikiu, kad jis bus atlaikytas. Saugokime gyvenimą, nes realybė rodo, kaip greit jis gali sugriūti. Tai, ką matome Ukrainoje, yra nuodėmės pasekmė. Toji nuodėmė išsiplėtė kaip vėžys ir graužia dabar Ukrainos, Europos ir Rusijos dvasią. Sukalbėkime maldą už Ukrainos kovotojus, tegul ji suteiks ukrainiečiams stiprybės”, – kvietė kun. A. Valkauskas.

Slegianti nežinomybė

Neįmanoma nupasakoti patiriamo jausmo, klausantis Jonavoje gyvenančių ukrainiečių, kurių artimieji dabar yra nežinomybėje už tūkstančių kilometrų. Štai viena moteris papasakojo, kad ten, karo niokojamoje šalyje, gyvena akla vyro sesuo su trimis mažamečiais vaikais. „Susirašome SMS, susiskambiname, ryšys labai trūkinėja, nes artimieji slepiasi bunkeryje. O mes nieko negalime jiems padėti. Lieka tik Dievo pagalba. Ačiū jums, lietuviai, už supratimą ir nuoširdų palaikymą“, – graudindamasi kalbėjo ukrainietė.

Lietuvaitę vedęs Sergejus dešimt metų gyvena Jonavoje, bet giminės yra Ukrainoje. „Mano artimiausieji žmonės – mama, brolis su šeima, draugai likę Ukrainoje. Niekas negali pasakyti, kas bus rytoj. Karas prasidėjo tada, kai mūsų šalis neteko Krymo. Nuo tada visi žinojo, kad jis tęsiasi toliau. Tik iki šiol buvo kitoks, o dabar prasidėjo atviras, šiurkštus ir labai pavojingas karas. Dėkui, mieli jonaviečiai, kad suprantate mūsų tragediją ir palaikote mūsų tautą”, – dalijosi skausmu Sergejus.

Mums pavyko susisiekti su jonaviečių šeima, kuri kelios dienos iki agresijos pradžios buvo išvykusi į vieną geriausių Europoje Bukovelio slidinėjimo kurortą, esantį už kelių šimtų kilometrų nuo Ivano Frankovsko. Ankstų rytą  sužinoję apie prasidėjusius karinius veiksmus, žmonės puolė rinktis daiktus.

„Viešbutis buvo sausakimšas, kilo panika, visi išsigandę skubėjo, bet mes dar  laukėme, kol priduosime įrangą, nes išvykti turėjome tik vasario 26 d. O tądien jau buvome Lietuvoje, – patirtais įspūdžiais dalijosi jonavietė. – Laimei, nepatekome į apšaudymų zoną, tačiau kelyje matėme labai daug automobilių, pėsčiųjų su vaikais, nešuliais – visi jie traukėsi iš šalies. Kol buvome Ukrainos teritorijoje, jautėme nerimą ir įtampą. Tik kirtę Vengrijos sieną, lengviau atsikvėpėme. Tiesa, dar rytą  gavome žinutes nevykti į oro uostą. Kai kuriose Lenkijos degalinėse pristigo degalų, kitose pildavo tik 20 litrų. Iš tikrųjų tai pabuvome ir spūstyse, ir baimės pakako, ir nedraugiškų vairuotojų matėme – visi skuba ir žiūri tik savęs. Nepatekome į sprogimų zonas, bet nerimo užteko, ilgai prisiminsim tą išvyką.”

Svarbiausia – vieningumas

Savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė prisipažino, kad skaudu matyti šią protu nesuvokiamą realybę.

„Skaudu ir bendražmogiška prasme, ir dėl to, kad su Ukraina turime nuo seno užmegztų ryšių – kalbu apie partnerystę su Smilos miestu, esančiu maždaug už 200 km nuo Kijevo. Tiek Jonavos, tiek Smilos delegacijos  ne kartą lankėmės vieni pas kitus, dalyvaudavome miestų šventėse, dalinomės patirtimi. Neįmanoma atsiriboti emociškai nuo to, kas vyksta, ir man – asmeniškai pažįstu ne vieną Smilos gyventoją, vietinės valdžios atstovų, tad sekant įvykius plyšta širdis iš nerimo, kaip viskas rutuliosis toliau. Mes nuolat palaikome ryšį su Smilos miesto meru, pasiūlėme savo pagalbą, tačiau šiuo metu jie prašo moralinio palaikymo ir paramos. Tai išreiškėme šeštadienį, pakvietę jonaviečius susirinkti prie Savivaldybės ir palaikyti Ukrainos tautą. Žmonių buvo šimtai – kartu ir verkėme, ir meldėmės, ir guodėm vienas kitą, kad blogis bus įveiktas. Žmonėms labai svarbu būti vieningiems, nelikti namuose su bejėgiškumo jausmu“, – apie situaciją pasakojo vicemerė.

B. Gailienės teigimu, Savivaldybė numatė patalpas, kuriose galėtų glaustis keli šimtai karo pabėgėlių, toliau ruošiamasi ir atvejui, jei skaičius perkoptų tūkstantį. Tam ruošiama ir infrastruktūra, ir priemonės, nes atvykstantiems gali reikėti ir medicininės pagalbos, slaugos.

„Mane asmeniškai sujaudino ir pačių jonaviečių iniciatyvos – skambučių su pasiūlymais priglausti ukrainiečius karo pabėgėlius savo namuose plūsta ir į Savivaldybę, socialiniuose tinkluose yra sukurta speciali jonaviečių grupė. Mes artimiausiu metu ketiname duoti startą specialiai interneto svetainei, kokią turėjome, pvz., pandemijos atveju (koronajonava.lt). Norime, kad vienoje vietoje būtų visa aktuali informacija tiek apie paramą, tiek apie pabėgėlių priėmimą, tiek apie jų galimybes įsidarbinti atvykus. Kol kas kviečiu sekti informaciją jonava.lt puslapyje bei Savivaldybės Facebook paskyroje“, – priminė mero pavaduotoja.

Anot B. Gailienės, žmonėms labai neramu, jie panikuoja, tai tikrai labai normali savisaugos reakcija į visa tai, kas vyksta, bet, jos žodžiais tariant,  „panika nėra geras bendrakeleivis“.

„Net ir psichologai sako, kad gedėjimo, nerimo būsena (o daugelis mūsų būtent tai ir išgyvename) yra natūrali, tačiau reikia joje neužsibūti, tęsti kasdienes veiklas, neužsisklęsti. Dėl to mes neatšauksime ir suplanuotų kultūros ar sporto renginių, bet, žinoma, reaguosime į jų turinį – visur, kur tik įmanoma, bus reiškiamas besąlyginis palaikymas broliams ir seserims ukrainiečiams“, – akcentavo vicemerė B. Gailienė.

Irena BŪTĖNAITĖ