Paskelbtas Sportas

Trys šachmatų pamokos, arba ką slepia seni sąsiuviniai

Trečiadienis, 23 February 2022 09:57 Parašė 

Ateina metas, kada norisi pavartyti senus nuotraukų albumus, prisiminti senus draugus, vaikystės pomėgius, kuriems kadaise skirdavai nemažai laiko. Namų archyve tarp įvairiausių dar reikalingų ir jau nebereikalingų popierių, knygų, reliktų randu kuklų bloknotą, kurio viršelyje pakeverzotos kelios šachmatų figūros ir užrašyta „Mano pirmojo šachmatų turnyro partijos“. Taip, taip. Nesistebėkime, kadaise net vaikams vienai partijai sužaisti skirdavo ne dešimt ar dvylika minučių, o mažiausiai valandą. Be to, ant tam tikrų lapelių reikėdavo užrašyti kiekvieną ėjimą, kad turnyro teisėjai turėtų tavo laimėtos ar pralaimėtos partijos „dokumentą“. Gal dėl to kiekvienas nesunkiai galėdavo prisiminti, kaip žaidė, kur sublizgėjo ar suklydo, pasimokyti iš savo klaidų.

1. AR GALIMA NUKRISTI NUO KĖDĖS?

Tad ar galima žaidžiant šachmatais nukristi nuo kėdės? Pasirodo, galima. Antai gelstelėję senojo bloknoto lapai primena vieną 1965 m. lapkričio 14 d. žaistą partiją, kada Lietuvos „B“ grupės pirmenybėse jonaviečiai susigrūmė su marijampoliečiais. Jaunių frontą tada laikiau aš, neseniai medinius karalius pramokęs stumdyti Žeimių vidurinės mokyklos devintokas. Marijampolei (tada Kapsukui) atstovavo antro atskyrio vaikinukas Čepulis (gaila, vardo neužsirašiau). Ir štai po keliolikos ėjimų susidarė tokia padėtis. Baltieji: Kg1, Ve1, Ba1 ir f1, Rb5 ir c1, Žd2 ir f3, pėst.a2, b2, d4, f2, g2, h2. Juodieji: Kg8, Vc8, Ba8 ir f8, Re7 ir g4, Žc6 ir f6, pėst.a7, b7, d5, f7, g7, h7. Prieš tai sekė mano nedovanotina klaida – trumpoji rokiruotė. „Didmeistriai tokiose padėtyse jau pasiduoda. Gerai, kad aš ne jų charakterio. Toliau žaidžiau visai nusiminęs“ – rašiau vėliau savo bloknote. Kas vyko toliau? 12. R: c6 V:c6 13. V:e7 Bfe8 14. Vb4, Žh5 („Pradėjau svajoti apie ataką karaliaus sparne...“) 15. Že5 („Čepulis jau laukė mano pasidavimo ir net laikrodžio nestabdė...“) 15.... Vc8 16. Ž:g4 V:g4 17. Žf3 (turėjau „slaptą planą“ 17. ... Žf4 18.g3 Vh3 19.gf Vg4 su amžinu šachu, kitaip sakant, pasiekčiau lygiąsias) 17. ...Bac8 (dabar negailestingai taikau į rikį ir vėl ketinu eiti Žf4) 18. Že5?? (varžovas gailestingas...) B:e5 („Čia jis susigriebė už galvos, paraudo iš apmaudo ir įniko galvoti“) 19.f3 Vh4 20.g4?? Be2 („Jonaviečiai, stebėję šią dramatišką partiją, nepaprastai pralinksmėjo, o mano varžovas, taip ėmė linguoti kėdėje, kad ją net parvertė ir pats vos nenusirito po stalu. Aš pasijutau kaip devintame danguje...“) 21. Vd6 h6 („Susižavėjęs savo planais, nepastebėjau ėjimo Vh3, kur baltieji iškart pasiduotų...“) 22.gh Bc2 („Padėtis beviltiška, bet varžovas galvojo dar visą pusvalandį. O aš ramiai stovėjau priešais ir laukiau jo pasidavimo...“) 23. Vb8 Kh7 24. Vf4 (Negelbsti ir 24. Rf4 dėl Vh3) Bg2, ir pagaliau Čepulis pasidavė.

2. PER VĖLAI ATRASTI SPĄSTAI

Birželio mėnesį, tais pačiais 1965-aisiais, teko įsijungti į Lietuvos ir Baltarusijos vaikų mačą, vykusį Vilniuje, senajame šachmatų klube. Man burtai lėmė susiremti su bendraamžiu iš Vitebsko antraatsyrininkiu Rubinu. Žaidžiau baltosiomis figūromis, stūmtelėjau per du langelius karaliaus pėstininką. Varžovas, ilgai nemąstęs, savo karaliaus pėstininką perkėlė per vieną langelį, ir netrukus susidarė prancūziškosios partijos pasikeitimo variantas. Tada pirmąsyk žaidžiau su laikrodžiu, todėl teko nelengvai skirstyti dėmesį, o nedidelis teorinių žinių bagažas netrukus atvedė prie klaidos.

1.e4 e6 2.d4 d5 3.Žd2 de 4.Ž:e4 Žf6 5.Rg5 Re7 6.Rd3? Ž:e4 7.R:e7 V:e7 8.R:e4 Vb4 9.c3 V:b2 Tad vitebskietis laimėjo pėstininką. Nusiminęs toliau neberadau gerų ėjimų, priblėso kūrybinė ugnelė ir po 50 ėjimų trukusio pasipriešinimo turėjau pasveikinti varžovą su pergale.

Ar iš tikrųjų toks lemtingas buvo pėstininko praradimas V:b2? Toliau sekė 10. Že2 c6 11. O-O O-O 12.a3 Vb6 – valdovė sėkmingai pasitraukė. Vis tiktai daug įdomiau būtų 12. c4 turint galvoje tą pačią idėją. Šie spąstai būtų sunkiau pastebimi, ir jaunas žaidėjas tikriausiai į juos įkliūtų. Taigi, tarkime, 12. ... Žd7 13. Vd3 f5 14. R:f5 ef 15. Bfb1 ir baltieji galėtų triumfuoti. Deja, šiuos spąstus atradau tik po 40 metų...

3. JUODŲJŲ KARALIENĖS PROVOKACIJOS

Dar vienas pavyzdys iš praeities dvikovų. Ne kartą teko susigrumti su jonaviečiu Andriumi Kupčiūnu. Šis valingas, nuolat besitreniruojantis žaidėjas prieš keletą metų buvo tapęs miesto čempionu. Keletą kartų mūsų dvikovose pasirinkdavau jau nebemadingą, XX a. viduryje populiarų Budapešto gambitą. Tad žvilgtelėkite, kas atsitiko vienoje mūsų partijoje, žaistoje praėjusią vasarą „Armos bare“.

1.d4 Žf6 2.c4 e5 3. de Že4 4.Vd4 (Dažniau žaidžiama Vd5 ar Vc2) Vh4 5.g3 (Atrodo, juodieji jau nubausti už nekuklų savo valdovės išpuolį, tačiau...) 5. ... Rb4 6. Žc3 Žc6 7. Vd3 Ž:c3 8. bc Vd4!! Čia tai bent. Ėjimas, vertas dviejų šauktukų. Dvigubas kryžminis surišimas – reta situacija mėgėjų batalijose. A. Kupčiūną tai, be abejo, pribloškė, tačiau jis žaidė iki galo, apmąstymams išnaudojo paskutines minutes ir partijos nepralaimėjo.

Ieškodami teisybės, galime paklausti: o kas būtų, jei baltieji vis tiktai nukirstų valdovę? Nesudėtinga analizė rodo: 8.gh Že4 9. Rd2 R:d2 10. V:d2 Ž :d2 11. K:d2 Ž:e5, ir padėtis išsilygina.

Nurodyti variantai – šių eilučių autoriaus „patentas“, tačiau pagrindiniai Budapešto gambito spąstai – ne čia. 1930 m. vienoje dviejų meistrų susirašinėjant žaistoje partijoje po 3. ... Že4 4.a3 d6 5. ed R:d6 6.g3? juodieji paaukojo žirgą Ž:f2, ir po 7. K:f2 R:g3 šacho turėjo atiduoti valdovę ir pralaimėti partiją. Beje, ne visi iš klaidų pasimoko. 1951 m. Hastingso tarptautiniame turnyre meistrai Pypo ir Devis pakartojo tuos pačius spąstus. Matyt, vienas iš jų tingėjo ilgai žaisti, o kitas nepatikėjo, kad pralaimėti galima jau po 7 ėjimų. Ne veltui sakoma, kad šachmatai moko atidumo ir įžvalgumo...

Pabaigai Jonavos šachmatų mėgėjams siūlau išspręsti vieną kompoziciją, kurią pavyko sudėlioti prieš gerą dešimtmetį. Baltieji pradeda ir skelbia matą ketvirtuoju ėjimu. Pirmam teisingai išsprendusiam (tereikia paskambinti į „Alio Jonava“ redakciją ar nusiųsti elektroninį laišką) bus įteiktas kuklus prizas – knyga apie šachmatus.

Marius Glinskas