Anądien sėdime su bičiuliu „Guru“ kavinėje ir lenkiame pirštus: ko mus išmokė klastingasis kovidas ir ką praradome? Prieš tai abu matėme televizijos laidą apie garsųjį iliuzionistą, kuris esą pandemijos laike, netekęs savo pasirodymų scenoje, perskaitė šūsnis knygų filosofijos, parapsichologijos ir astrologijos temomis ir liko dėkingas šiam visame pasaulyje klaidžiojančiam virusui, uždariusiam jį namuose, prie senovės išminčių traktatų.
„Aha,- sako bičiulis, lenkdamas smilių, pirmiausia išmokau internetu apsipirkti, pasitikiu net maisto siūlančia „Barbora“. Kita vertus, supratau, kad ką savo kontoroje veikiame penkias dienas, galime nuveikti per keturias, net sutrumpinti darbo valandas“. Lenkdamas smaližių, bičiulis toliau postringavo: „Užmezgiau neblogus ryšius su bukinistais ir susiradau keletą knygų, kurių net knygų terasoje nerastum. Dabar su džiaugsmu skaitinėju Vilio Lacio „Paukščius besparnius“ ir Džeko Londono „Mėnulio slėnius“. Patikėk, tai, kas dabar vyksta Lietuvoj, prieš šimtą, du šimtus metų virė ir kitose šalyse – bedarbystė, korupcija, nuožmi konkurencija, o anų laikų iššūkius ištvėrę romanų herojai galėtų pamokyti ne vieną mūsų politiką ištvermės, tikėjimo ir padorumo.
„Mąstykime toliau,- tarė bičiulis, lenkdamas jau didįjį pirštą. – Klaidžiojame po parduotuves dėl kažkokių smulkmenų, nors kai kas moka apsipirkti visai savaitei. Nereikia stovėti eilėse, dairytis po lentynas tarsi muziejuje. Brūkšt, namie užsirašai, ko reikia, šmaukšt, prekybcentryje pripildai skaniai dezinfekuotą krepšelį ir trauki namo. Šitaip sutaupytume ne vieną valandą, kurias panaudotume „Alio Jonavos“ kryžiažodžiams spręsti ar panaršyti feisbuko dirvonuose“.
Netrukus atėjo ir mažojo pirštuko eilė. „Įsivaizduok, tūnodamas izoliatoriuje, namiškiams už durų, išmokau į sieną įkalti vinį, nes žmona įsigeidė pakabinti prosenelių bajorų nuotraukas. Sutvirtinau klebančius sekcijos „Vilnius 4“ stalčiukus, priklijavau apspurusius sienų pamušalus, o kampe pričiupau ir per balkoną išmečiau nemažą vorą, kuris jau taisėsi ten ilgam apsigyventi. Ne, neprailgo tos atskirties dienos“,- konstatavo pašnekovas.
Supratau, kad užteks jam girtis ir neleidau lenkti šešto piršto. „O aš manau, kad tie virusai atneša daugiau žalos nei naudos,- užbėgau už akių. – „Įsivaizduok, jau pusmetis, kai negaliu nukakti nei į Vilnių, nei į Kauną. Traukinių stotyje bilietų nebeparduoda, o autobusuose pilna kosinčių, čiaudinčių ar neteisingai kaukes dėvinčių piliečių“,- užlenkiau ir savo nykštį. „Toliau, drauguži, vaikai nesuvokia net Pitagoro teoremos, nes zumas vis trūkčioja, o kas buvo tas Lacis ar Londonas, išvis neturi žalio supratimo. Jiems, sako, užtenka „Altorių šėšėly“,- užlenkiau savo rodomąjį pirštą – smaližių. „Nori dar baisiau? – paklausiau ir trakštelėjau savo didįjį pirštą. – Prieš savaitę Lietuvos Prezidentas konstatavo, kad, be pandemijos ir pabėgėlių krizės, šalyje siaučia dar vienas baubas – nepasitikėjimas. Esą žmona nepasitiki vėliau grįžtančiu vyru, lietuvis nepasitiki afrikiečiu, o „Vardan Lietuvos“ nepasitiki liberalais. Dar blogiau, kai nepasitikėjimas įsivyrauja saviškių gretose. Tada konservatoriai nepasitiki konservatoriais, darbiečiai grūmoja pirštu sveikatos ministrui, o Čmilytei primenama, kad kadaise ji žaidusi šachmatais, ne tik su Sabatausku, bet ir su pačiu Juršėnu.
„Palauk, šių dienų išminčiau, - tęsiu toliau savo ganėtinai argumentuotą monologą. - O iš kur tas nepasitikėjimas, nepagarba, nepotizmas? Ar tai ne koronaviruso padariniai? Kaip anksčiau gyveno Cvirkos aprašytieji piemenėliai? Drožinėjo švilpynes, maitinosi sužiedėjusios duonos kriaukšlėmis, užsigerdavo beržų sula. O dabar tai įvairios europinės paramos, biurokratų išgalvotos ir nieko nekeičiančios konferencijos, trumpalaikiai aplinkos pagražinimai. Juk pikta, kad, anot miesto vidaus tvarkos taisyklių, po dešimtos vakaro negalima nei sprogdinti petardų, nei už sienos šūkauti, nei leisti „bumčikus“, o štai cypti sniegapūtėms patrankoms kone miesto viduryje galima ir vakarą, ir naktį. Sakysite „viskas vaikų džiaugsmui“? Kažkaip nesitiki. Veikiau kažkieno kišenei, nepaisant nei naktimis negalinčių ramiai pailsėti ligonių, nei nuolat kraujo spaudimą besimatuojančių senolių“.
Atėjo eilė ketvirtam pirštui – bevardžiui. Norėjosi kažką prasitarti apie ant šaligatvių mėtomas kaukes ar pro langus švaistomas bananų žieves. Deja, mudviejų diskusiją nutraukė staiga priėjusi barmenė: „Atsiprašau, bet jums teks palikti kavinės patalpas. Kava seniai ataušo, o ilgai svečiuotis be respiratorių FFP2 negalima“ Teko sriūbtelėti paskutinį kapučino gurkšnelį ir pasukti durų link.
Atsiprašome, vis tiktai paskutinis šio rašinėlio epizodas – išgalvotas. Barmenė nepriėjo ir neperspėjo, kad mūsų dialogas, virtęs diskusija, tuščias ir niekam nereikalingas. O taip galėtų būti...
Marius Glinskas
