Jonavos krašto muziejaus (dabar Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus skyrius) įkūrėja Regina Karaliūnienė, kelis dešimtmečius vadovaudama šiai įstaigai, siekė supažindinti gyventojus su mūsų rajono praeitimi, domėjosi etnokultūra, rinko eksponatus, surasdavo tuos žmones, kurių sieloje slypėjo vienokia ar kitokia mūza. Jos dėka atskleista daug talentingų kūrėjų – audėjų, drožėjų, mezgėjų, dailininkų, kitų sričių menininkų, savo darbais papildžiusių muziejaus fondus. R. Karaliūnienė prisipažįsta, kad tai buvęs aktyvios veiklos laikotarpis, susijęs su meile kiekvienam tėviškės kampeliui – žolei, medžiui, upei, žmogui.
Stimulas veikti
Iki šiol neišblėso studijų metų prisiminimai. Bendrabutyje gyvenančios studentės, į sostinę atvykusios iš įvairių Lietuvos rajonų, dažnai pasakodavo apie savo gimtinę, išryškindamos jos patrauklumą, žymesnes vietas, istorijos faktus.
„Nežinau, kodėl, tačiau net mano bendrakursės dažniausiai neigiamai atsiliepdavo apie Jonavą. Joms atrodė, kad tai esąs kažkoks nykus, istorijos neturintis kampelis, kurį garsina tik „Azoto“ ir baldų įmonės. Man būdavo skaudu klausytis jų atsiliepimų apie mano tėviškę. Ramybės nedavė klausimas: kodėl susidarė tokia negatyvi nuomonė apie prie Neries įsikūrusį miestą? Matyt, šios vietovės istorija buvo primiršta. Dėkui pedagogei Vaclovai Šimonienei, kuri prikėlė iš užmaršties su mūsų rajonu susijusius istorinius įvykius, vėliau krašto istorija susidomėjo mokytoja Irena Radzevičienė, su moksleivių grupėmis keliaudavusi po Jonavos apylinkes. Didelio dėmesio sulaukė mano gimtasis Skarulių kaimas, nes gyventojai buvo iškeldinti į butus mieste, o sodybos liko tik ženklas apie čia kunkuliavusį gyvenimą. Tai daugeliui paliko žaizdą sieloje“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Pradėjusi dirbti Užusalių mokykloje, ji ėmėsi kraštotyrinės veiklos, dar ir pati nenumanydama, kad teks tapti praeities pėdsakų rinkimo varikliu. Pirmojoje darbovietėje atsirado istorijos, vėliau ir etnografijos muziejaus užuomazgos. „Ekspedicijų metu su mokiniais surinkome labai daug įdomios medžiagos – ne tik liudininkų pasakojimų apie partizaninę veiklą, bet ir tautodailės meną: kraičio skrynias, išaustas lovatieses, staltieses, raštuotus rankšluosčius, daugelį kitokių eksponatų. Vėliau dalis šių vertingų daiktų tapo bene pirmiausia Jonavos krašto muziejaus kolekcija“, – pasakojo p. Regina.
Pradžių pradžia
1988-aisiais, prasidėjus Sąjūdžiui, Jonavoje prabilta apie Krašto muziejaus įkūrimą. R. Karaliūnienė pagarbiai atsiliepia apie aktyvų to meto veikėją, žurnalistą ir fotografą Vidmantą Jankauską, Aleksandrą Grendienę, rinkusią senovines knygas, Gedimino Ilgūno idėjas, menančias krašto praeitį.
Pirmoji ganėtinai plati paroda „Senoji Jonava“, surengta dabartinėje Janinos Miščiukaitės meno mokykloje, kurioje dėmesį traukė per 1000 eksponatų, tuometę rajono valdžią pagreitino Krašto muziejaus įkūrimo sprendimą.
Nauja įstaiga pradėjo veikti Komjaunimo g. (dabar Birutės g.) antru numeriu pažymėtame mokytojo Balio Garmaus name. „Pirmoji rajono vadovų užduotis – surengti dailės ir etnografijos darbų parodą. Ką daryti? Ėmiau belstis į jonaviečių butų duris ir klausinėti, kuo gali mums padėti, ieškojau istorinės medžiagos, pasiekiau net archyvus, kuriuose kaupiami istoriniai faktai. Galiu pasidžiaugti, kad man pavyko – galbūt pirmą kartą buvo eksponuojami dabartinių dailininkų Merkevičiaus, Nikonovo, Reznikovo, Jasiulionio, kitų paveikslai. Antrą aukštą išpuošėme Grušeckienės išaustomis lovatiesėmis. Muziejaus atidarymo data – 1989 m. rugpjūčio 1 d. Tokia buvo pradžia. O paskui, maždaug po trejų metų, bibliotekai išsikėlus į kitą pastatą, visi eksponatai pergabenti į šiuo metu veikiančias patalpas“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Pasak R. Karaliūnienės, istorinę medžiagą itin aktyviai rinko jonaviečiai Julius Lenčiauskas, Felicijonas Kostas Fedaravičius, įžvalgomis dalijosi Edmundas Simanaitis, Ričardas Adamonis, apie 1990-uosius puoselėti Jonavos krašto istoriją padėjo studentas Vydas Dolinskas, dabar vadovaujantis Valdovų rūmams. „Būtent jo dėka šiandien galime kalbėti apie Kosakovskių, miesto įkūrėjų, gyvenimą“, – pridūrė moteris.
Aktualūs pastebėjimas
Jos vadovavimo laikotarpiu sutvarkyta memorialinė Samulevičių sodyba, įrengtas Tautodailės ir amatų centras Šveicarijoje. „Žmonės atidavė muziejui Išėjusiųjų artimųjų paveikslus, drožinius, skulptūras, straipsnius, knygas. Eksponatų prisikaupė tiek, kad nebežinojome, ką daryti. Tikrai apsidžiaugiau, kai tuometis Dumsių (dabar Šveicarijos) seniūnas Edmundas Mulokas pasiūlė įrengti muziejaus padalinį buvusio tarybinio ūkio patalpose. Todėl dalį jų išvežėme į naujas sales ir kabinetus. Labai daug muziejinių vertybių suradome ir panaikinto ūkio erdvėse“, – pasidžiaugė buvusi KM direktorė. – 2002-aisiais įvyko džiugi centro Šveicarijoje atidarymo šventė. Norėtųsi, kad ir ateityje šis muziejus išliktų, nes, kaip bekalbėtume, jį lanko ne tik rajono gyventojai, bet ir atvykę turistai iš užsienio.“
Buvusi arklių pašto stotis, kur įsikūrė Krašto muziejus, yra kultūros paveldo registre. R. Karaliūnienės nuomone, pastatus jau seniai reikėjo gelbėti, nes kiauros sienos, stogas, aptrupėjęs fasadas buvo ne tik nepatrauklūs, bet ir kenkė dešimtims tūkstančių eksponatų. Būtent šioje srityje pašnekovė įžvelgia keblumų, siejamų su kultūros paveldo departamentu.
„Panaši situacija ištiko ne tik muziejų, bet ir Skarulių bažnyčią, Drobiškių, Barborlaukio, kitus dvarus. Centrinės paveldosaugos institucijos neskiria lėšų tiek, kiek jų reikia, atseikėja mažiau kaip pusę reikiamos sumos. Mūsų arklių pašto stoties remontui teikti bene trys projektai, tačiau metai bėga, o pabaigos nematyti vien todėl, kad trūko finansavimo. Kam reikalingas tas kultūros paveldo departamentas? Yra Kultūros ministerija, kuri ir turėtų rūpintis paveldo objektais – ir lėšas tinkamai paskirstytų, ir priežiūra neliktų nuošalyje. Tiesą sakant, apmaudu, kai šitaip menkinami mūsų Lietuvos paminklai“, – samprotavo ji.
Neblėstanti nostalgija
„Kur tavo jaunystėje vaikščiota, kur būta, kas pajausta, išgyventa, svajota, maudytasi, sėdėta, draugauta, mylėta, grožėtasi, – ten viskas ir liko širdyje. Man Jonava – tėviškė, kurioje, persikėlus iš Skarulių, gyvenu. Atmintyje išliko ir vaikystės bei paauglystės laikotarpis svajonių kaime, kai augau, laisčiau gėles, klausiausi Lankės upelio, vėliau numelioruoto ir galiausiai užakusio, srovenimo. O gyvenimą Jonavoje siečiau su Baldų kombinato klubu, kuriame dainuota, šokta, dalyvauta įvairiuose renginiuose, susitikimuose. Kolonos, parketas, sporto salė, jaukios erdvės, šilumą ir malonumą skleidžianti aura... Ir dabar mūsų patrauklią ir gražią Jonavą galėjo puošti šis reto grožio architektūros kūrinys, kuriame malonių akimirkų patirtų ir užsienio delegacijos, atvykstančios į mūsų miestą, – apmaudo neslėpė R. Karaliūnienė. – Labai skaudu, kad Lietuvos atgimimo laikais buvo sunaikinta labai daug gero. Puslapis užverstas, bet nostalgijos tiems objektams užgesinti neįmanoma. Tokių statinių, koks buvo Baldų kombinato klubas, Lietuvoje turėjome nedaug. Taiki revoliucija, kurios dėka tapome nepriklausomi nuo Tarybų Sąjungos, neturėjo būti pagrindas sunaikinti architektūrinius kultūros objektus. Tai ne politika, privalėjome juos išsaugoti, o ne pasmerkti myriop. Manau, kad tokia ne mano vienos pozicija klubo atžvilgiu.“
Senoji Jonava
Pašnekovės liudijimu, vaikystės laikų Jonavą primena tik pats pavadinimas, nes miestas išaugo ir pasikeitė – iškilo daugiabučių kvartalai, išsiplėtė mokyklų ir vaikų darželių tinklas, suformuotos laisvalaikio ir sporto erdvės.
„Prisimenu, tėvai liepdavo nupirkti silkės, duonos, cukraus, tai pulkas vaikų lėkdavome į Grėbliausko parduotuvę, veikusią prie Neries, kur dabar yra Šeimos klinika. O grįždami į Skarulius, sugrauždavome po pusę kepalėlio duonos, pagardindami kokiu čiulpiamu saldainiu. Toks buvo tas mūsų, pokario vaikų, gyvenimas. Jokių lengvųjų automobilių, kuriais dabar tėvai vežioja atžalas nuo namų slenksčio iki ugdymo įstaigos, – dalijosi prisiminimais R. Karaliūnienė.
Dabartinės Parko gatvės vietoje ošė parkas, o jo teritoriją ženklino metalinių grandinių tvora, panaši į Jeronimo Ralio kapavietės tvorelę. Šalia jo buvo dar viena prekyvietė, pardavinėjusi ne tik maisto produktus, bet ir audeklus, skareles, kitokias dovanoms tinkamas prekes. Šiurpą keldavo pasakojimai apie Vytauto gatvėje esančią „stribinyčią“, kur būdavo suguldomi nužudyti kovotojai. Mums tekdavo keliauti per medinį, nesaugų tiltą, dabar jo nė žymės nebelikę. Visai kitaip atrodė viadukas Jono Basanavičiaus gatvėje. Dažnai senelis veždavo mane arkliuku tempiame vežimaityje per šią vietą. Stebina tai, kad anuomet pravažiavimas buvo labai siauras – mašinos negalėdavo prasilenkti. Pamačius atriedantį automobilį, turėdavome sustoti ir palaukti, kol jis pralėks. Ši atkarpa buvo išplatinta maždaug 1960–1970 metų dešimtmetyje. Iki šiol išlikusios senojo tilto atramos atgaivina vaikystės išgyvenimus. Būdama vaikas labai daug įdomių pasakojimų išgirdau iš močiutės, kuri tarnavo įvairiuose dvaruose – Markutiškiuose, Upninkuose, Skaruliuose. Pavyzdžiui, Markutiškių dvare buvo laikomi trakėnų žirgai, dvarininkai turėjo mešką, laikė penkiolika šunų, kuriuos veždavo į įvairias parodas pasaulyje. Į močiutės pareigas įeidavo šių keturkojų priežiūra – pasivaikščiojimai, šėrimas, šukavimas ir taip toliau. Įprotis globoti šunis ir kates močiutės sieloje išliko visą gyvenimą. Tie jos pasakojimai įskiepijo manyje domėjimąsi krašto istorija“, – prisipažino pašnekovė.
Svarbūs posūkiai
2013-aisiais R. Karaliūnienė atsisveikino su darbu muziejuje. Regina neslepia, kad sielą suspaudė šaltas slogutis, nes sėdėti namuose, už nugaros palikti nuveiktus darbus ir darbovietę buvo nepakeliamai sunku. Tiesiog nežinojo, ko griebtis, baisiai skaudėjo, neįsivaizdavo savęs be įstaigos, kuriai atidavė visą širdį.
Bet pagaliau sugebėjo pasakyti – viskas. Prasideda kitoks gyvenimas. Vaizduotėje iškilo vaikystės kiemas, įsikūręs ant Lankės upelio kranto, pavasario potvyniai, čia pat, beveik po langais, augančios jonažolės, ciberžolės, čiobreliai, kraujažolės, įvairios gėlės ir vaistažolės. Močiutė liepdavo priskinti gėlių arbatoms, mokė atskirti jų pavadinimus. „Taip tapau tikru gamtos vaikus – priskindavau ne tik arbatai, bet ir komponuodavau augalų derinį, darydavau puokšteles. Traukos vieta tapo medinis lieptas per upelį – atsiguldavau ant jo ir valandų valandas spoksodavau į vandenyje judančius buožgalvius, čiuožikus, kitus gyvius. Visas kiemas žydėjo, o močiutę kaimiečiai vadino „gėlių karaliene“. Sulaukus senjorės amžiaus, toji patirtis tapo stimulu keisti gyvenimo būdą ir užsiimti vaistažolių rinkimu. Juolab kad, turėdama sodybą Karaliūnų kaime, joje auginu per 100 įvairių augalų. Todėl parengiau darbą Kultūros ministerijai ir tapau sertifikuota žolininke. Negana to, įsigijau žvakių liejimo sertifikatą. O kodėl ne? Juk buvau pirmoji Jonavoje, pradėjusi lieti žvakes“, – nusijuokė buvusi muziejaus vadovė.
Širdį užvaldė mūzos
Vienas pagrindinių Reginos charakterio bruožų – atvirumas, kuris ne kartą buvo atsigręžęs ir prieš ją pačią. Šią savybę, matyt, reikėtų sieti su tuo, kad ji nė viename žmoguje neįžvelgia priešo, nes mato visus kaip draugus ir bičiulius. „Visus darbo metus per gyvenimą ėjau atlapa širdimi. Ir tik tada, kai tapau senjore, supratau, kad negalima taip baisiai atvirauti, kadangi tai gali atsisukti prieš tave pačią. Pastaruoju metu tapau atsargesnė, dažniausiai laikausi tylos politikos“, – šyptelėjo pašnekovė.
Moteris prisipažįsta, kad, nutrūkus darbui Krašto muziejuje, ji pradėjo visai kitokį gyvenimą. Būdama sodyboje, rytais basomis išbraido rasotą žolę, paglosto medį, pakalbina gėlės žiedą, pasisveikina su bundančiomis bitėmis ir kitais vabalėliais. Tas prisilietimas prie gamtos suteikia energijos, sveikatos ir minčių, kurios dažniausiai sugula ant popieriaus į eilėraščių posmus ar dienoraščio forma išsilieja prozos tekstu. Atrodo, širdis nusiprausia, išsivalo nuo nuoskaudų, negero jausmo. Regina prisipažįsta, kad labiausiai jai patinka saulėlydžiai, teikiantys dvasinio peno. O nakties tyloje mintis pagauna atplaukiančius žodžius, kurių negalima neužrašyti. Taip gimsta eilėraštis.
Sueiliuotas kūrinys – autoriaus minties išraiška, kurią skaitytojas gali interpretuoti taip, kaip jam širdis geidžia. Tačiau buvę reginiai, šiandieniai peizažai kitąsyk tampa paveikslais. „Pabandžiau nutapyti lieptą, beržą, šulinį, kaimo vaizdelį... Pajutau – nebegaliu savo jausmų reikšti be paveikslo. Kažkas atsitinka viduje – ima virpėti, džiaugtis, suteikia neapsakomą malonumą, ramina. Tai yra palaima. Turiu daug tapybos darbų, kuriuose yra ir mano tėviškės vaizdų, ir šiandienio Karaliūnų kaimo detalių, ir Jonavos Neries pakrančių, ir Jonavos rajone tyvuliuojančių ežerų“, – rodydama paveikslus, aiškino Regina.
Šiuo metu moteris išgyvena būties pilnatvę ir neneigia esanti patenkinta tuo, ką jai duoda kiekviena diena. „Gyvendama kaime, supratau, kad viskas yra nulis prieš laiką, prieš gamtą. Mes esame tik mažytės dulkelės šioje žemėje, todėl kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką turime rasti kažką gražaus. Manau, dabar, siaučiant koronaviruso pandemijai, privalu suvokti, kad diena, kai nepasakei nė vieno gero žodžio, yra beprasmė. Mes gyvename dėl to, kad sujungtume savo sielas į vieną didelę sielą, didelę širdį, kuri plaktų visuose Lietuvos kampeliuose. Visiems visko pakaks, nebus –pykčių, tuščių nesusikalbėjimų, o žemėje išsiskleis pasitikėjimo ir gėrio žiedai“, – atsisveikino Jonavos krašto muziejaus įkūrėja ir ilgametė direktorė R. Karaliūnienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
