Beržas karpotasis, beržas plaukuotasis, popieržievis beržas, liekninis beržas, beržas keružis – kiek skirtingų pavadinimų, tačiau medis išlieka vis tas pats. Baltaliemenis, grakštus, dailiai nuaugęs berželis mūsų kraštuose siejamas su sūneliu, broleliu, jaunu berneliu, išvykstančiu į svetimą šalį ar tolimą karą. Vėjyje siūbuojančios liaunos svyruonėlių šakos moja iškeliaujantiems, o sugrįžtančius pasitinka iš toli matomi baltatošiai beržai.
Beržas, skirtingai nei rimtasis ąžuolas ar ramioji pušis, arba paslapčių kupina eglė, yra lengvas, gaivus, tarsi šiltas pavasarinio vėjo gūsis. Jis neslegia, atvirkščiai – atpalaiduoja, gerina nuotaiką, priima su džiaugsmu ir meile, ir apvalo visus norinčius su juo bendrauti. Beržas mėgsta priglusti prie žmogaus, jausti šiltas rankas ant savo tošies, ramiai patylėti, pakuždėti... Tačiau tiems, kam vėjai švilpia galvoje, plevėsoms, beržas dar labiau padidina lengvabūdiškumą. Tokiems geriau rimties pasisemti ąžuolyne ar uosyne. Žmogui beržas - tarsi draugas, už rankos vedantis per įmantrius gyvenimo vingius. Lanksčios šakos neverčia eiti griežtai nubrėžta linija, bet visada leidžia pasirinkti pačiam, kuria kryptimi pasukti. Juk tos kryptys per visą gyvenimą gali keistis ne vieną kartą, nebūtina nusistatyti ribas. Kiekviena diena atneša naujų spalvų, papučia gaivūs permainų vėjai ir jei, žmogus, sugebi prisitaikyti, būti lankstus lyg tas siūbuojantis beržas, jokios audros negebės jo paveikti, jokios vėtros neišraus.
Didelė beržo kantrybė – prisitaikęs augti įvairiose sąlygose: tarpsta jis smėlio kalnely, stiebiasi pelkių tyruose, pirmas skuba kurdintis iškirstose plynėse, degimvietėse, kad niekas saulės neužstotų, niekas nestelbtų. Kaip gera matyti iš apmirusių šakų skleidžiantis naują gyvybę, iš šaknų atželiant jaunuolyną. Vadinasi, tai stiprus medis, kovojantis su gyvenimo negandom visais įmanomais būdais, nors atrodantis toks nerūpestingas, besiplaikstantis į visas puses.
O kokios beržo spalvos! Jis vienintelis turi išskirtinį dvispalvį kamieną, boluojantį iš tolo – vis ne kaip kiti. O visai jaunučiai, vos ūgtelėję beržiokai dar kitokia spalva dabinasi – rausva. Raudonos rykštelės - lyg ne rimtas medis ruošiasi išaugti, o kažkoks pasirodyti mėgėjas dabita. Ir ta išskirtinė žievė – tošis. Nepasigirs joks kitas medis augindamasis tošį, iš kurios žmogus daug naudingų rakandų pagamina, dekoracijų sukuria, dervos privarvina, net rašymui panaudoja.
Sula, sulelė. Jau nieko ji nebestebina, juolab, kad ir iš kitų medžių gali atsigerti. Tačiau beržo sula pagrindinė po ilgos žiemos mūsų nuvargusius kūnus atgaivina, jaunina, žemės sunka pagirdo. Ir veidą, kad gražus, šviesus, baltas būtų, prausti ne prošal. O jei raugta, avižom apklota, sudygusia plutele pasidengusi, tokia sula įgauna ne tik gaivų gėrimą, bet turtingą, vertingomis medžiagomis organizmą stiprinantį pavasario kokteilį.
Net ir beržai turi senovinę pagerbimo šventę - Sekminės. Pavasarį, išsprogus pumpurams, pagerbiama apvalanti ir sauganti sužaliavusių beržų galia. Jų šakomis apkaišomi namai, kiemai, pinami vainikai, puošiamos karvės. Sekminių vainikai ne išmetami, o džiovinami ir prireikus visus metus naudojami kaip vaistas. Visos beržo dalys pasitarnauja žmogaus gerovei: lapai, pumpurai, žirginiai, žiedadulkės, žievė, sula, tošis, derva, anglis, pelenai. Visapusiškai pasiaukojantis ir atsiduodantis medis.
Beržinės vantos, pasak pirtininkų, nepakeičiamas pirties atributas. Klasikinės, puikiai tinka ne tik vanoti, bet ir masažuoti, glostyti, valyti odą. Šios vantos „išplaka“ daug negalavimų, padeda nuo šimtų ligų, žvalina, teigiamai veikia psichologinę būklę.
Na ir kas gi nežino beržinės košės? Jei neteko jos ragauti, tai bent jau girdėjo apie tokią. Iš tėvų, senelių, iš praeities šaknų. Bet tos košės, tos beržinės rykštės ne šiaip buvo griebtąsi – juk galėjai kito medžio šatrų pasilaužti – liepos, ar klevo, nelygu kas augo šalia. Bet ne, tramdyti atžalas imtąsi tik beržo rykštės todėl, kad švelniai ja palupus dingdavo ne tik vaikų, bet ir gyvulių siautulys. Toks keistas, bet tikras beržo poveikis – padeda išvaikyti kaprizus, apraminti nenuoramas. Ir nuo išgąsčio beržine rykšte reikia sukirsti ir vyti nusigandusį nusišlapinti. Kadangi rykštė gerai atitraukia dėmesį, staigus susijaudinimas veikia adrenaliną gaminančią sistemą, nuo to pakinta cukraus kiekis kraujyje. O jei sudaromos sąlygos inkstams intensyviai dirbti ( kai pūslė ištuštėja, inkstai visada intensyviai dirba), pakitusi medžiagų apykaita, o su ja ir psichinė būsena greičiau susitvarkys.
Juodojo grybo galia
Kad ir kiek išvardinus ypatingų beržo savybių, yra dar vienas galingą misiją atliekantis vaistinis objektas - juodasis beržo grybas. Nors tai ir parazitinis grybas, pažeidžiantis medžio kamieną ir sukeliantis baltąjį šerdies puvinį, tačiau su šia infekcija medis gali išgyventi dar nuo 10 iki 80 metų ir ilgiau. Nederėtų šio grybo painioti su kitais ant beržų augančiais kanopos formos grybais – pintimis ( kempinėmis). Skiriamieji beržo grybo požymiai – nelygus juodos spalvos paviršius, netaisyklinga apvali forma, tamsiai rudas su gelsvomis gyslelėmis vidus. Tikrasis jo pavadinimas – įžulnusis skylenis, dar vadinamas čaga, juodgumbiu.
Žaliavos ruošimas. Beržų grybus galima rinkti visus metus, tačiau geriausia tai daryti pavasarį ar vėlyvą rudenį ir žiemą, nes tuo metu jie būna sukaupę daugiausia biologiškai aktyvių medžiagų. Todėl dabar pats tas metas paieškoti miške juodo gumbo, ryškiai išsiskiriančio baltame medžio kamiene. Tuo labiau, jog lapų jau nebėra ir viskas matyti kaip ant delno.
Pamačius ant beržo augantį grybą kitiems gali atrodyti, jog šis medis yra ligotas, tačiau iš tiesų šie grybai auga tik ant sveikų medžių. Užsilikę ant nudžiūvusių ar nulaužtų beržų jokios medicininės vertės jau neturi. Pasak specialistų, geriausi beržų grybai būna nupjauti nuo ne jaunesnių nei 20 metų ir ne vyresnių nei 50 – 60 metų beržų. Grybus patariama rinkti tik nedidelius, apie 20 – 30 cm skersmens. Pjauti reikia prie pat medžių kamienų, paskui nuvalyti jų minkštąją dalį. Gydymui tinka tik kietoji beržų grybų dalis, neturinti medienos priemaišų. Surinktus beržų grybus patariams supjaustyti ar sukapoti gabalėliais ir išdžiovinti 50 – 60 laipsnių temperatūroje. Sausus grybus sandariai uždengtame stikliniame inde galima laikyti iki 2 metų.
Gydomosios savybės. Gydantis beržo grybu vartojami jo milteliai, antpilas ar nuoviras. Žaliavoje gausu veikliųjų medžiagų, o taip pat ir žmogaus organizmui būtinų rūgščių. Pasak medikų ir liaudies žinovų, beržų grybų preparatai stiprina imuninę sistemą, mažina kraujospūdį ir gliukozės kiekį kraujyje, gydo uždegimines ligas. Pramonė gamina beržo grybo ekstraktą. Jis skatina medžiagų apykaitą, gydo skrandžio ir žarnyno ligas, gerina kraują. Jau XIX amžiuje tiek gydytojai, tiek liaudies medicinos žinovai šio grybo preparatais patardavo gydyti onkologines ligas. Sveikiems žmonėms beržų grybų preparatų patariama vartoti kaip organizmą ir imunitetą stiprinančių vaistų. Žinoma, prieš gydantis beržų grybais būtina pasitarti su gydytoju, nes kaip ir visur, taip ir šiuo atveju, yra išimčių.
Imunitetui stiprinti. Sibire beržų grybų arbatos įprasta vartoti kasdien. Norint pasiruošti tokios arbatos, gabalėlį beržo grybo reikia susmulkinti ir užpilti karštu ( bet ne verdančiu ) vandeniu, palikti pusvalandį pritraukti, tada nukošti ir pasaldinti medumi ar cukrumi. Organizmui ir imunitetui stiprinti šią arbatą gerti mėnesį, vieną kart per dieną pusvalandį prieš valgį.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
