Paskelbtas Renginiai

Šv. Kalėdų laukimas po Krašto muziejaus skliautais

Trečiadienis, 15 December 2021 12:58 Parašė 

Artėjant Šv. Kalėdoms, įsibėgėja Jonavos kultūros centro (JKC) Krašto muziejaus veikla. Čia vyksta ne tik edukacinės valandėlės, kurių metu dėmesys krypsta į adventinio laikotarpio papročius, bet ir rengiamos įvairios parodos. Šiuo metu lankytojai kviečiami pasigrožėti jonavietės, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinės amatininkės Eglės Pečiurienės nauja riešinių paroda „Žėri, žėri Žėrūnėliai“ bei tautodailininko Artūro Narkevičiaus sukauptų kalėdinių žaisliukų kolekcija.

Riešinių mezgimas – tarsi malda

Tik pravėrę įstaigos duris, patenkame į jaukią ekspozicijų salę, kurioje akį traukia  62 poros naujų E. Pečiurienės numegztų riešinių, spindinčių įvairių spalvų miniatiūriniais karoliukais. Tai 14-oji šios kūrėjos paroda,  atskleidžianti autorės atsidavimą ir meilę menui, išryškinanti darbštumą ir vieną svarbiausių charakterio bruožų – kantrybę. Sunku įsivaizduoti, kokio kruopštumo pareikalauja darbas,  sumezgant tūkstančius smulkių karoliukų taip, kad išryškėtų norimas ornamentas, būtų suderintos spalvos, o pats kūrinys taptų skoningas ir patrauklus.

Pasak Eglės, dalyvaudama parodose nuo 2011-ųjų, ji niekada nepagalvojo atsisakyti amato. „Man atrodo, aš kvėpuoju savo mezginiais, tai yra mano malda. Esu tikinti, bet į bažnyčią retai nueinu. Megzdama riešines, kartu su jomis paleidžiu geras emocijas, mintis, jausmus. Spalvų parinkimas priklauso nuo nuotaikos. Buvo momentų, kai ant juodos spalvos riešinių pasirinkau tos pačios spalvos karoliukus. Tiesiog taip liepė mano širdis – jokios kitos spalvos. Čia kaip kuriant eilėraštį – viskas išplaukia iš vidaus. Tarsi kažkokia nematoma jėga parodo tos akimirkos derinį, taip ir atsiranda šviesios, tamsios, margos spalvos. Kartais pabunda noras įkomponuoti ryškiai raudonus žiburėlius, detalę papildant kitų atspalvių karoliukais, taigi pasikeičia pats ornamentas“, – sako menininkė.

Anot senojo mezgimo amato puoselėtojos, karoliukų skaičius priklauso nuo pasirinkto rašto, kurių kūrėja ieško įvairiose knygose. „Norisi, kad ornamentas būtų autentiškas, tad surastus raštus tiesiog prikeliu iš numirusiųjų ir įprasminu savo darbuose, pasirinkdama ir pridėdama savo spalvas“, –  šypsosi jonavietė.

Šventiškumo jausmas

Parodoje „Žėri, žėri Žėrūnėliai“ eksponuojamos riešinės numegztos per aštuonis mėnesius. E. Pečiurienės manymu, žėrėjimas, judėjimas šviesoje sukuria šventiškumo jausmą. „Tad ir riešinės įgauna dar vieną vardą – Žėrūnėliai, tai, kas spindi, žėri, kuria šventiškumą, puošia, šildo kiekvieną, džiaugsmą dovanoja. Toks yra gražiausių švenčių metuose laukimas“, – aiškindama parodos pavadinimo prasmę, samprotauja Eglė.

E. Pečiurienė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, o prieš ketverius metus Kultūros ministerija jai suteikė meno kūrėjos statusą. Riešinių meistrė prisipažįsta, kad tai esąs aukščiausias visos jos veiklos įvertinimas.

Per dvylika metų menininkė numezgė apie 2000 porų riešinių. Jos kūriniais grožėjosi ne tik Jonavos krašto, bet ir Klaipėdos, Vilniaus, Kintų, Kėdainių, Juodkrantės, Žaslių, kitų vietovių meno gerbėjai, Lietuvos Respublikos Seimo parlamentarai.

Jonavietės teigimu, karantinas nenutraukė jos mėgstamo užsiėmimo – visą tą uždarą laikotarpį ji mezgė riešines, kūrė vis kitokius ornamentus ir taip turtino savo kasdienybę. „Bendrauti ir susitikti buvo draudžiama, bet užtat nenutrūko ryšys telefonu su pažįstamais žmonėmis – daugelis skambino, teiravosi, kaip sekasi, kokia sveikata. Atvirai sakant, pajutau, kad esu reikalinga visuomenei, ir tai mane nuteikė labai maloniai“, – mintija ji.

Parodos atidarymo vakarą muziejuje skambėjo kompozitoriaus, gitaristo Aleksandro Dunio grojamos melodijos, liejosi sveikinimai ir linkėjimai riešinių meistrei.

„Esame dėkingi Eglei, kad ji sustabdė sakralų advento laiką ir pakvietė visus pabūti su muzika bei stebuklu kvepiančiais kūriniais“,– dėkojo vakaro vedėja, edukatorė Rasa Kulytė-Libienė.

Senovinių žaisliukų kolekcija

Vyresnio amžiaus žmonės dar nepamiršo  laikų, kai vaikystėje su tėvais ir seneliais puošdavo šventines egles. Tada tokių spindinčių figūrėlių mažai kas turėjo, tad žaliaskarės „pražysdavo“ saldainiais, šermukšnių uogų kekėmis, obuoliais ar namiškių iškeptais sausainiais. Vėliau šie valgomi papuošalai tapdavo vaikų skanumynais ir ne visada sulaukdavo Naujųjų sutikimo. Konditerija bei vaisiais kvepiančios eglės buvo kaimo žmonių tradicija, o miestiečiai ir anuomet rasdavo stiklinių, spindinčių žaislų.

Kitoje muziejaus salėje, papuoštoje sertifikuotų Jonavos krašto pynimo amatininkų – Julijos Šlajienės, Artūro Narkevičiaus ir Virginijos Jankauskienės šiaudiniais sodais, patenkame į žėrinčių žaisliukų pasaulį, kurį pristato tautodailininkas A. Narkevičius iš Žeimių. Kaip sakė muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė, tokia ekspozicija pristatoma pirmą kartą. „Žinodami, kad Artūro šeima turi sukaupusi įvairių senovinių eglės papuošalų, stebėdamiesi šio žmogaus gebėjimu juos išsaugoti daugybę metų, pasiūlėme surengti parodą. Tiesą sakant, ir pats jų savininkas prisipažino dar niekada ir niekur nebuvo eksponavęs, tad ir jam pačiam tapo įdomu prisiminti, kokios grožybės sukauptos dėžėse“, – pasakoja Giedrė.

Tautodailininkas prisipažįsta, kad kolekcijoje yra ir dar jo mamos turėtų žaisliukų. „Mane domina įvairi praeitis. Tad vis rinkau po truputį, dėjau į dėžutes, žinoma, kai kurie sudužo, nuo amžiaus aptrupėjo, suskilo. Tikslaus skaičiaus likusiųjų negalėčiau įvardyti, bet keli šimtai tikrai bus“, – dalijasi mintimis A. Narkevičius.

Atskirame kampelyje eksponuojama spragtukų kolekcija, kurioje didžiuojasi ir keli paties Artūro sukurti pasakos personažai. Pasak tautodailininko, atsivėrus užsienio rinkai, pravartu pristatyti ir kitų tautų kalėdinius žaisliukus. „Ne tik man, bet ir kitiems žmonėms tikriausiai įdomu susipažinti, tarkime,  su vokiečių kalėdiniais papuošalais, tai parodo šalies tradiciją. Įvairių užsienietiškų žaislų dabar jau galima įsigyti parduotuvėse, o senovinių puošmenų kitąsyk pasidairau sendaikčių turguje. Palaikau ryšį su Ukrainos, Anglijos valstybių tradicijų puoselėtojais, tad paprašiau, kad man atsiųstų šių grožybių ir iš šių šalių. Įdomi ir visų Šiaurės kraštų kultūra. Manau, tokia paroda sudomins lankytojus“, – sako pašnekovas, gruodžio 16-ąją kviečiantis ateiti į JKC Meno galeriją, kur jis mokys jonaviečius pasigaminti kalėdinį žaislą.

Ekspoziciją papildo Stasės Samulevičienės šlamučiai, miniatiūrinių stiklinių žaisliukų rinkiniai, jos pagaminti atvirukai.

Advento paslaptys

Laukdami Šv. Kalėdų, privalome suprasti ir adventinio laikotarpio senųjų papročių prasmę. Apie tai labai įdomiai pasakoja Krašto muziejaus edukatorė R. Kulytė-Libienė.

Šį advento metą mūsų proseneliai vadino chaoso ir sumaišties laiku, kai susimaišo žemė ir dangus, kai gyvuosius dažnai aplanko mirusiųjų vėlės, kai reikia pabaigti pradėtus darbus, atitaisyti padarytas skriaudas ir įvesti tvarką bei ramybę.

„Seneliai tikėjo, kad advento laiku atsiveria anapusinis pasaulis, iš kurio ateina mirusiųjų vėlės aplankyti savo namų, laukų. Protėviai tikėjo, kad itin aktyviai ima veikti piktosios jėgos, demonai, kurie gali pakenkti žmogui, gyvuliams, žiemkenčiams. Todėl buvo laikomasi įvairių draudimų. Pavyzdžiui, buvo draudžiama dirbti po vidurnakčio, nes piktosios jėgos gali pabelsti į langą ir atsiųsti kokią negandą – ligą ar net mirtį, – supažindina edukatorė. – Šis draudimas ganėtinai pagrįstas, nes žemdirbiai, visus metus jėgas atiduodavę darbams, žiemą turėdavo pailsėti, o ne vargti ir toliau.“

Advento metu buvo draudžiama kirsti medžius, statyti iš jų trobas, skaldyti malkas ir jomis kurti krosnis, nes viską gali sunaikinti ugnis. Galiojo draudimas šokti ir kitaip linksmintis. Beje, šis draudimas daugelyje Lietuvos vietų išlikęs iki šiol. „Tačiau buvo leidžiama rengti vakarėlius, žaisti žaidimus, tokius kaip „Akla višta“, „Voverėlė“, populiarųjį žiedo dalijimą. Mes ir dabar su edukacijų lankytojais juos žaidžiame. Iki I pasaulinio karo žmonės turėdavo laikytis „juodojo“ pasninko – nevalgyti mėsos, pieno ir kiaušinių. Po karo liko tik trys pasninko dienos – trečiadienis, penktadienis ir šeštadienis. Vėliau pasninko dienų skaičius dar labiau sumažėjo. Tačiau ir dabar nemažai lietuvių penktadieniais, kiti net šeštadieniais vengia valgyti mėsą“, – su advento papročiais supažindina muziejaus darbuotoja.

Kalbėdama apie Kūčias, ji akcentuoja, kad tai esanti šeimos vakarienė. Anksčiau senelis atidarydavęs duris, kviesdavęs šaltį ir vėją, bites, žvėrelius ir taip toliau. Toks bendravimas su gamta turėjęs gilią prasmę – tikėta, kad namus aplenks nelaimės, išaugs geras derlius ir t. t. „Bet svarbiausia – prisimenamos mirusiųjų vėlės, nes tą vakarą jos sugrįžta į namus, todėl būtina jas pagerbti, tinkamai pavaišinti, prisiminti mirusiuosius. Todėl ant stalo padedama lėkštelė, praėjusiame amžiuje dažna šeima Išėjusiojo vėlei ant stalo padėdavo užverstą šaukštą ir eglės šakelę. Beje, daugelyje šeimų tuščios lėkštelės padėjimas išliko iki mūsų dienų, – tęsia pasakojimą R. Kulytė-Libienė. – Adventas mūsų kultūroje – išskirtinis ir labai įdomus laikotarpis, gausus įvairių tradicijų ir papročių.  Metams ritantis į pabaigą, šis intensyvus metas reikalauja daug dvasinės stiprybės, kad jį išgyventume ir nusistovėtų ramybė.“  

Tad tų, kurie norėtų susitikti su praeitimi, plačiau atverti advento paslapčių skrynią ir pajusti artėjančių Šv. Kalėdų dvasią, laukia jauki Krašto muziejaus erdvė. Verta apsilankyti.

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf