Šiam žvitriam ir gabiam vaikui lietuvių kalbą dėsčiau 5-6 klasėse. Svarstydama, kaip čia labiau sudominti tautosaka, pamokyti raiškiai skaityti, tekstus skaitydavome vaidindami. Prie lentos išsirikiuodavo veikėjai, pasakotojas, ir prasidėdavo improvizuoti spektakliai. Vienvaldis lyderis ir nepakeičiamas Raganos vaidmens atlikėjas (kvatodavo visa klasė) būdavo Jonas.
Pranašavau jam aktoriaus, o gal ir humanitarinių mokslų daktaro ateitį, tačiau apsirikau. Vėliau, kai jau susitikau gatvėje gerokai tįstelėjusį, maniau, Lietuva turės dar vieną gabų krepšininką. Ir vėl apsirikau. O apsirikti buvo lengva: šitas vaikas ko imdavosi, tą ir padarydavo, regis, be jokių pastangų. Žodžiu, kur padėsi, ten ir tiks.
Tiesa, vieną kartą per pamoką buvau gerokai šokiruota. Sėdi Jonukas išbalęs ir daiktavardžio nuo būdvardžio neatskiria. Mano gabiausias mokinys!
Tais metais pamokos vyko popietinėje pamainoje, o manoji būdavo paskutinė, tad susidarė būrelis vaikų, kurie, kaip ir aš, gyveno Lakštingalų mikrorajone. Po pamokų namo keliaudavome kartu palei tuometinę šaudyklą ir, aišku, plepėdavome apie viską.
Tąkart Jono paklausiau, kas jam atsitiko. Išpešęs pažadą, kad nepasakysiu auklėtojai, išklojo visą istoriją, o klasiokė, trepsėjusi šalia, paliudijo, kad veiksmas vyko jos namuose. O buvo taip. Jonukui prireikė kažkokios užduoties ir jis nuėjo pas bendraklasę į namus. Tėvų nebuvo, mergaitė nutarė svečią pavaišinti. Atidarė barą, ištraukė likerio butelį ir draugiškai įpylė. Likerio būta saldaus, o viskas, kas saldu, yra skanu, Jonukas neatsisakė. Išragavo visai nedaug, bet to užteko, kad daiktavardis būdvardžiu pavirstų. Tiesa, tąkart per pamokas kažkaip praslydo, bet „ant lietuvių kalbos“ ir užsirovė...
Tai štai. Jonukas užaugo ir (koks praradimas aktorių gildijai!) tapo profesoriumi. Kadangi viskas, kas susiję su chemija, inžinerija, man – kosmosas, kalbinu Lihajaus universiteto dėstytoją Joną BALTRUŠAITĮ ir prašau papasakoti, kaip klostėsi jo gyvenimas, kol atkeliavo iki profesūros Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Ačiū už kvietimą papasakoti apie savo (klyst)kelius ir dėmesį mano kukliam asmeniui. Visų pirma norėčiau atsakyti, kad minėtos istorijos nepamenu, bet esu giliai įsitikinęs, kad taip galėjo atsitikti. Antra, mano didelę pasaulio suvokimo dalį formavo dvi lietuvių kalbos mokytojos ir jos abi turėjo nepakeičiamos įtakos mano pasaulėžiūrai formuotis ir ieškoti savo kelio. Visą gyvenimą būsiu dėkingas jums ir Nijolei Keturkaitei.
Bet grįžkime prie klausimų. Sulaukiau pilnametystės paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuris giliai įstrigo mano atmintyje. Iš vienos pusės tai – paskutinis dešimtmetis, kuris turėjo daug geros muzikos. Manau, kad po to, su mažom išimtim, muzika buvo šlamštas. Nuo elektroninės muzikos plėtros iki beždžioniukų diskotekų ir balių muzikos primityvo Lietuvoje – muzika lydėjo ir tebelydi mane per gyvenimą. Kita vertus, niekad nesupratau ir netoleravau netvarkos ir savivalės, kuri įsigaliojo šalyje po nepriklausomybės paskelbimo. Aš pasilikau nuošalyje nuo tų laukinių vakarų laikų: mokiausi mokykloje ir universitete, „nerabavojau“, nepardavinėjau metalo ir nesiėmiau kitų vienadienių, netvarių užsiėmimų. Gyvenau linksmą ir paprastą gyvenimą, lyg laukdamas geresnių laikų. Žiūrint atgal, bevelyčiau į JAV išvažiuoti 10-čia metų anksčiau, tai yra ne 2003. Bet laikai buvo kiti ir mano tolimiausia kelionė tuo metu buvo į Helsinkį 1998 metais propeleriniu lėktuvu.
Studijų (1994-1998) metais įleidau šaknis KTU cheminės inžinerijos fakultete, į kurį patekau gana atsitiktinai. Geras mano mokyklos laikų prietelius Vilius Stankevičius padavė dokumentus dar būdamas dvyliktokas (anuomet tai buvo ganėtinai keista, nauja, bet labai praktiška sistema) ir buvo priimtas išankstiniu stojimu. Aš visą laiką šiek tiek pavydėjau draugams, kurių tėvai dirbo „Achemoje“ ir dėl viso pikto, šiek tiek ironiškai, padaviau savo dokumentus. Mane irgi priėmė.
Taip prasidėjo keistas gyvenimiškas kelias, kuris dabar nebeatrodo keistas. Nors studijuodamas Kaune niekad nebuvau kaunietis, per daug buvau prisirišęs prie šiek tiek asketiško gyvenimo. Žiūrint atgal, tai buvo pranašiškas ženklas: kaip subrendęs pusamžis vyriškis, vis dar vertinu turinį, bet ne formą, laisvę, bet ne rėmus, atviras erdves ir žalumą, bet ne miesto asfaltą.
Dabartinis darbas ir gyvenimas Lehigh slėnyje yra ko gero mano pasąmoningo noro būti netrukdomam išraiška: gyvenam dideliam name su kiemu, kur šunys ir vaikai gali lakstyti nesusitikdami ir nepabėgdami, nors iki New York viso labo 2 valandos autobusu. Didžiausia kančia man šiais laikais yra skristi į konferencijas, kurios JAV vyksta dideliuose miestuose. Todėl dažniausiai siunčiu studentus arba dėkoju visagaliam virusui (!!!), kai konferencijos vyksta nuotoliniu būdu.
Be teorinių įgūdžių KTU mano didžiausias pasiekimas – pelnytas Mr. KTU titulas, berods, 1998 m. Visas konkursas nufilmuotas vienos Kauno kabelinės televizijos ir išsaugotas vaizdajuostėje, jei tik laikas ir pelės jai nepakenkė. Džiaugiausi galėjęs susipažinti ir kelias valandas konkurso metu bendrauti su jo vedėju Rolandu Kazlu, mano alter ego. Sutikau dalyvauti kaip chemijos fakulteto atstovas, nes niekas kitas turbūt nenorėjo, ir iškart pasigailėjau, nes tai buvo grandiozinis renginys. Gerai neatsimenu, kodėl buvau išrinktas misteriu, o komisijos pirmininkė Nijolė Narmontaitė – nuostabiausias žmogus po mano žmonos (privalau taip pasakyti) – įteikė diplomą ir paspaudė ranką. Kur kas brangesnis nei moralinis fakulteto draugų palaikymas buvo prizas, visai neblogas 18 pavarų dviratis, sakyčiau, tais laikais prabangus reikalas. Tad toks buvo, ko gero, vienintelis mokykloje išvystyto Raganos vaidmens panaudojimas gyvenime. Nors kas žino, kartais atrodo, kad iki šiol mano gyvenimas yra tik vienas didelis dešimtmečius trunkantis spektaklis.
Studentiškas spektaklis priėjo greitą galą: apie 1999 m. pradėjau karjerą „Achemoje“. Iki šios dienos pamenu, kai dirbau pamainomis ir vasaros šeštadienio naktį turėdavau važiuoti į darbą, kada visi sėbrai be tikslo leisdavo laiką kur nors Jonavos centre prie stovinčių „Audi“ bulkų. Bet pinigai nekvepia, ir pirmasis darbas „Achemoje“ buvo jaunatviško gyvenimo suvokimo pabaiga, taipogi ir nepaprastai naudinga gyvenimo mokykla. Mano aplinka pasikeitė, nes kolegos buvo dvigubai vyresni ir visai kitaip žiūrėjo į gyvenimą. Pasakysiu atvirai, skaudžiai smogė negalėjimas daryti, ką noriu, kaip noriu ir kada noriu. Tačiau „Achema“ buvo neprasta gyvenimo mokykla, kurią būtinai praeičiau dar kartą. Ji mane išmokė disciplinos, kaip elgtis probleminėse situacijose, praktiškų dalykų, kurių universitetai nemoko. Tačiau širdyje išlikau 90-tųjų laisvamaniu, kuris ieškojo progos gyventi kitaip ir gal netgi kitur. Kur? Perkūnas žino. Tai vyko prieš Lietuvos Europos Sąjungoje laikus ir informacijos, netgi interneto amžiuje, nebuvo daug. Todėl apie 2002 m. sugalvojau išvažiuoti iš Lietuvos, bet, kaip tvarkingas, įstatymo besilaikantis žmogus nebuvau pasiruošęs nelegaliai brautis į Angliją.
Gamindamas trąšas „Achemoje“, puikiai suvokiau praktinius, inžinerinius proceso privalumus ir trūkumus, visad norėjau gilintis, kaip tie procesai vyksta ir kaip jie sukuriami molekuliniame lygmenyje. Lietuvoje tai buvo sunku įgyvendinti ir nors keli mano studijų laikų kolegos studijavo doktorantūrą tiesiai po magistro, aš Lietuvoje to nesiruošiau daryti. Tiesą sakant, nesijaučiau, kad esu intelektualiai įgalus tęsti akademinį gyvenimą. Neironizuoju, šis apsimetėlio sindromas (imposter syndrome) vis dar lydi mane ir dabar, pusamžį profesorių JAV su gana solidžiu akademiniu bagažu. Visą laiką dėl to kaltinu laukinius 90-tuosius, kai bet koks intelekto požymis buvo nuvertinamas.
Nieko nepaisydamas išsiunčiau paraiškas studijuoti į kelis universitetus JAV ir vienas vienintelis University of Iowa mane priėmė, davė pilną stipendiją, kurios užteko pragyventi. Pardaviau savo raudoną „Mitsubishi Eclipse“ jaunam vaikinukui iš Kazachstano, net nepasakiau, kad mašina kažkur leidžia tepalus; apsikabinau ir graudžiai atsisveikinau su savo tuomete drauge Marija (dabartine žmona) ir išskridau į nežinią. Dviratį jau buvau seniai pardavęs, kad nusipirkčiau vieną pirmųjų kompiuterių. Taip ir nežinau, ką tuomet galvojo mano tėvukai – turbūt, kad meluoju ir niekur nevažiuoju.
Tamsų 2003 m. rugpjūčio 9 d. vakarą nusileidau Chicago O‘Hare oro uoste ir dar turėjau nusigauti į Iowa City vietiniais autobusais. Pažintis su JAV prasidėjo Chicago miesto gūdžiausioje dalyje laukiant autobuso su pačia įvairiausia publika. Sėdėjau šalia teksasiečio, kuris kramtė tabaką ir spjaudė į puoduką. Iškart pripratau prie tiesmukiškumo bendravimo. Na to, kai paklausia, kaip man sekasi, ir, nelaukę atsakymo, arba nueina, arba pradeda pasakoti, kaip sekasi jiems. Taip pat prie klausimų apie mano akcentą, ar nesu iš Ukrainos, nes klausiančiojo protėviai buvo iš Čekijos (Lenkijos ar Airijos).
Gėriau į save naują gyvenimą kaip vandenį, kaip šviežią orą ir supratau, kad atsiradau ten, kur turiu būti. Iš tiesų, Iowa City buvo tas miestas, kuriam buvau gimęs. Universiteto miestelis viduryje Iowa kukurūzų laukų, įsikūręs prieš 150 metų ir tapęs modernios kultūros oaze. 30 tūkst. gyventojų, plius 30 tūkst. studentų. Vasarą, kai studentai išvažiuodavo ir likdavo tik doktorantai, vaikščiodavau po tuščią miestą ir džiaugdavausi galimybe eiti kur noriu ir daryti ką noriu. Miegodavau dieną, laboratorijoje dirbdavau naktį, žaisdavau krepšinį su chemijos fakulteto profesoriais.
Kadangi pakliuvau į nepažįstamą aplinką, ypač akademinę (KTU mokiausi praktiškų inžinerinių dalykų, kai tuo tarpu University of Iowa patekau į fundamentalius chemijos mokslus), pirmus metus turėjau daug galvaskausmio. Bet po pirmų metų pajutau, kad viskas bus gerai, be to, Marija atskrido į JAV, ir gyvenimas kartu pradėjo tekėti nauja vaga. Nuo to laiko daug kas pasikeitė: pabaigiau „daktarą“, pradėjau dirbti laboratorijoje, grįžom keleriems metams į Olandiją, paskui gavau profesoriaus darbą dabartiniame Lehigh universitete. Prieš keletą metų vieno daktaro buvau pavadintas pusamžiu vyriškiu. Ironiška, pagalvojau, kaip greitai prabėgo laikas, bet, kita vertus, beveik 20 metų, todėl negaliu skųstis ir sugurinti tam daktarui nosies. Turiu du nuostabius berniukus, tris šunis (du iš jų jau amžinosios medžioklės plotuose), pilną laboratoriją žmonių, kurie nežino, kur yra Lietuva. Kita stotelė? Kur šilta ir nėra žiemų. Kada nors.
– Ar universiteto dėstytojas Jonas studentams toks pat šarmingas, koks buvo mokykloje? O gal griežtas ir rūstus?
Atsakymas yra taip. Mano asmenybės bruožai, formuoti mokykloje, vis dėlto buvo nulemti tėvų. Mama –susirūpinusi ir visada kovojanti už tiesą, tėtė – praktiškiausias žmogus, kuris vieną dieną glosto triušį, o kitą dieną patiekia jį pietums. Ko neturiu ir neišsiugdžiau būdamas akademijoje, tai oficialumo jausmo, kurio reikia bendraujant su studentais, kolegomis. Todėl kartais atrodau šiek tiek familiarus, bet visad reikalauju iš studentų 100% pastangų. Kaip sakau jiems students be students, studentai visada suras priežasčių nesimokyti, neateiti į paskaitą, nepadaryti namų darbo. Tada galiu atrodyti griežtas, nes manyje prabyla praktiškasis Jonas. Greičiausiai studentai mane perpranta, kai jau būna per vėlu, kai jie baigia universitetą, nes dėstau paskutinio kurso studentams. Iš jų reikalauju visko, ką jiems ir priklauso daryti, kas 22 metų žmonėms atrodo per daug. Bet semestrų pabaigoje nesismulkinu dėl pažymių.
Kokie yra mano studentai? Bakalaurai – turtingų tėvų palikuonys iš rytinės JAV pakrantės, ieškantys gero išsilavinimo, kad gautų gerai apmokamus darbus. Doktorantai, dirbantys laboratorijoje, – iš Azijos šalių, ieškantys savo laimės JAV ir šiek tiek primenantys mane prieš 20 metu. Taigi bakalaurus turiu mokyti, o doktorantus – ugdyti. Dėl to mano jau mistinis šarmas nelabai veikia ar, tiesą sakant, yra reikalingas, nes dažnai dėl kultūrinių skirtumų gali būti suprastas kaip familiarumas ar netgi įžeidimas. Todėl šiais politiškai korektiškais laikais supaprastinu savo bendravimą iki praktiško, susijusio darbo ryšiais, o ne emocijomis.
Griežtas ir rūstus būnu su savo vyresnėliu, net nežinau kodėl, nes mano tėvas yra atlaidžiausias žmogus pasaulyje. Spėju, kad akademinis gyvenimas mane šiek tiek pakeitė ir naujai įgytas praktiškumas neišėjo į naudą. Galbūt nespėju pakeisti savęs iš akademinio Jono į tėvelį Joną, nes mano darbas niekad nesibaigia...
– Jonai, nepuldamas į chemijos-fizikos subtilybes, papasakok skaitytojams, ko mokai studentus. Kokioje mokslinėje veikloje dalyvauji, kokius tikslus sau, kaip mokslininkas, esi iškėlęs ir kaip jų sieki?
Manau, tai daug sunkesnis klausimas nei jums gali atrodyti. Kai manęs to klausia, kaskart įsitikinu, kad nesugebu tiksliai apibūdinti, ką darau. Turbūt praktiškiausias atsakymas būtų aplankyti mano viešai prieinamą Google Scholar paskyrą, kur yra nuorodos į visus mano apie 250 mokslinių straipsnių, publikuotų nuo 2006 m. Pamenu, kaip atsakiau savo 7-metei dukterėčiai. Jos tėtis dirba „Achemoje“. Todėl pasakiau, kad esu žmogus, kuris moko inžinierius, tokius kaip „Achemoje“, kaip būti inžinieriais. Kuriu tvarias technologijas, susijusias su anglies ir azoto junginiais. Tokiais kaip anglies dioksido išmetimų mažinimas, egzistuojančių industrinių procesų elektrifikacija ir pan. Taip pat kaip išmaitinti vis didėjančią masę žmonių su vis mažesniais energijos ištekliais. Tai laiko padiktuotos problemos, kurias jaučiame dabar: geopolitiškai jautrios energijos ir žaliavų išgavimas ir perdavimas, diversifikuojami maisto medžiagų ištekliai ir pan. Prisiminkite visai neseną istoriją, kai gamtinių dujų kainos pasidarė tokios didelės, kad „Achemai“ neapsimokėjo gaminti azoto trąšas. Mano tyrimai susiję su kūrimu azoto trąšų, kurios naudoja maisto medžiagas labai efektyviai bei alternatyvių azoto šaltinių, tokių kaip organinių medžiagų turinčios nuotekos iš biodujų agregatų gamybos, įsisavinimu. Tai konceptualiai nauji procesai chemijos inžinerijoje, kurie padeda spręsti globalias problemas, iškeltas UNESCO ar Paryžiaus sutarties ar netgi neseniai aptartas daugumos pasaulio valstybių Škotijoje.
Kaip sekiu tikslų? Nors esu ultraproduktyvus, esu realistas ir suprantu, kad viskas priklauso nuo žmonių, studentų, doktorantų, kurie su manim dirba. Jie, žinoma, nedirba už dyką. Pagrindinis tyrimų variklis JAV yra valstybinės ir privačios dotacijos. Aš turiu mokėti studento atlyginimą ir jo mokestį už mokslą. Tai sudaro apie 100 tūkst. dolerių per metus, nes universitetas paima 61% pajamų (indirect costs) už tai, kad naudoju jų infrastruktūrą. Todėl kiekvienas studentas yra labai brangus įsipareigojimas ir galvaskausmis, bet jie yra žmonės, rymantys laboratorijoje prie instrumentų ir darantys tyrimus, kuriuos paskui publikuojame. Dabartiniai mano projektai: vienas, finansuotas Izraelio kompanijos gaminti naujas azoto medžiagas, ir kitas, finansuotas JAV agrokultūros ministerijos.
– Gyvenimas svetur. Jau beveik du dešimtmečius gyveni JAV. Ar bendrauji su vietos lietuviais, o gal turi studentų iš Lietuvos?
18 metų prabėgo kaip viena diena. Būta aibės įdomių sutapimų. Pvz., mano darželio draugas Aidas Darvidas atvyko į Chicago tais pačiais metais kaip ir aš. Nuo to laiko susitinkam, susiskambinam. Bet niekad nejaučiau perdėto noro būti bendruomenės dalimi, nebūtinai lietuviškos, tiesiog mano šeima atstoja man bet kokią bendruomenę.
Įdomiausia istorija nutiko apie 2005 m. Gavau laišką, kurio vos neištryniau. Jis atėjo nuo Jono Baltraus (John P. Baltrus), kuris irgi yra chemikas JAV ir netgi dirbo tuo pačiu instrumentu, kaip aš dirbau studijuodamas. Jono tėvukas Baltrušaitis emigravo po 2-ojo pasaulinio karo į JAV, susitrumpino pavardę, o Jonas jau gimė JAV. Nuo to laiko palaikome ryšį. Tas Jonas yra tikrasis lietuvis: rūpinasi lietuviškąja bendruomene Pitsburge, dažnai važiuoja į Lietuvą ir keliauja per ją dviračiu.
Aibė lietuvių studentų aplankė mane – ir turistaut, ir padirbėt laboratorijoje, o dažniausiai ir to, ir to. Strategiškai ypač gerai apsistojome: 2 val. iki New York (NYC), panašiai iki Philadelphia, 3 val. – iki Washington DC. Manęs su pagaliu nenuvarysi į NYC, o Marija mielai apsiima pakeliauti su svečiais. Neseniai išvažiavo Donata, mokslų daktarė, kuri pas mane dirbo pusę metų. Dažnai sulaukiu studentų pageidavimų atvažiuoti porai savaičių kokios nors mainų programos sumetimais ar dėl Europos Sąjungos pinigų, kurie atvėrė kelionių laisvę. Visad skeptiškai žiūriu į trumpus vizitus, bet niekada nesakau ne. Bendrauju (gal pastaraisiais metais šiek tiek mažiau dėl didžiulio darbo krūvio) su savo alma mater KTU, Vilniaus universiteto mokslininkais, KTU Panevėžio institutu. Nors mano pagrindiniai bendradarbiai – aibė JAV universitetų ir keli Vakarų Europos, tokie kaip Chalmers.
– Papasakok apie savo šeimą, jos kasdienybę, nepamiršk ir sūnų geriausio draugo – ganėtinai grėsmingai atrodančio keturkojo šeimos nario...
Kaip sakiau, turime 3 šunis, tik 2 iš jų jau mirę. Visada prisimenam savo nepriklausomo gyvenimo pradžią 2007 m. Iowa, kai nusipirkome condo (sujungtą namą) ir pasiėmėm iš prieglaudos 2 rudus pitbulius, kurie tapo mūsų palydovais dešimčiai metų. Jau gyvendami Lehigh slėnyje pasiėmėm iš prieglaudos Sierą, ištikimą mano vaikų draugę, kuri džiaugsmingai apkramto septynmetį Vincentą, bet budriai miega šalia dvimečio Adomo. Beje, Vincentas yra mano tėvo tėvas bei Marijos tėvas, o Adomas pradėjo ne tik žmoniją, bet ir mano giminę. Kitaip tariant, mano tėvelis prisimena tėvų linijos Baltrušaičių vyrus ir pirmas iš jų buvo Adomas, tėtės prosenelis. Tėvo linija tokia: Adomas-Stasys-Vincas-Stasys (mano tėtė) – Jonas – Vincas+Adomas. Ištikimybė tradicijai ar vaizduotės stoka su vyriškais vardais mano šeimoje – leisiu jums nuspręsti. Man šeima yra stiprybės simbolis, todėl stengiuosi kiekvienais metais 2-3 kartus parskristi į Lietuvą pabūti su tėvukais ir seserimis.
Norit sužinoti apie tipišką dieną šeimoje? Maloniai prašau. Miegu dažniausiai su mažėliu arba pasiruošęs pas jį eiti, nes neramiai miega, dažniausiai serga kokiu nors virusu ar net keliais vienu metu. Jis yra neoficialus testavimo nuo COVID čempionas, nes buvo testuotas jau kokį milijoną kartų ir nė vieno teigiamo atsakymo. Kodėl tiek daug? Todėl, kad nuo 5 mėnesių eina į darželį (jau girdžiu pasipiktinimo šūksnius ir regiu piktą minią, besiruošiančią mane nukryžiuoti) ir parsineša visus virusus iš ten. Po pirmo snarglio ar kosėjimo jo nebepriima į darželį, turime testuoti nuo COVID. Dieną ar netgi visą savaitę mažylis miega dažniausiai kojomis įsirėmęs į mano krūtinę (jam taip patogiau) ir pasispardydamas. Ryte Marija perima jį ir leidžia man šiek tiek pamiegoti, išveža į darželį 7:30 ir pradedam darbus.
Aš dėstau antradienį-ketvirtadienį, tai Vincentą į mokyklos autobusą palydi kaimynų mergaitė, kuri taip užsidirba pinigų. Adomą paimam iš darželio 17:30, Vincentą 15:30 parveža mokyklos autobusas (kaip filmuose – kur sustoja visas eismas, kai stoja geltonas autobusas). Vincentas domisi viskuo ir tuo pačiu niekuo. Jei nepaprašyčiau tėvišku tonu, žiūrėtų Youtube, kaip influenceriai žaidžia Minecraft. Kai paprašau, eina skaityti knygų ir daryti namų darbų. Kai padaro, eina žiūrėti Youtube ir užsidegęs puola pats žaisti Minecraft. Tipiškas 7-metis. Adomas tyrinėja pasaulį. Jis gimė kovo mėnesį ir kitą dieną dėl pirmosios COVID bangos JAV uždraudė lankymą ligoninėse.
Kadangi dėstėme nuotoliniu būdu, auginom patys, vasaros dienas mažylis praleisdavo lauke gulėdamas ir žiūrėdamas į klevo lapus, o Siera priguldavo šalia. Labai mėgstu pabėgioti natūraliuose parkuose, pas mus daug kalnų ir kalnų upių su upėtakiais. Gamta dosni, mano įkastos persikų šakelės per porą metų išaugo į baisinius medžius su vaisiais. Rudenį reikia atsargiai važinėti tamsoje dėl galybės stirnų. Laimei, didelę dalį jų sumedžioja rudens pabaigoje. Kai kurių regionų mokyklose atšaukiamos pamokos pirmą medžioklės sezono dieną, nes 12-mečiai eina medžioti.
– Man, kaip buvusiai „tamstai mokytojai“, labai rūpi, ar tavo vaikai gerai moka lietuvių kalbą? Ar nekyla sunkumų vasarojant Lietuvoje?
Kaip tamstai mokytojai turiu prisipažinti, kad Vincentas labai prastai moka lietuviškai. Visa jo aplinka angliška išskyrus mus. Namie šnekam lietuviškai, nors Vincentui ką nors liepti pasakau angliškai, taip paprasčiau. Jis nepaprastai gerai skaito ir jau 2 metų pažinojo raides, bet lietuviškų knygų, anei angliškų, neturi laiko skaityti, nes visas skaitymas – internetu. Šią vasarą ilgiau nei 2 mėnesius buvome Lietuvoje, tad greitai pramoko su močiutėm kalbėti lietuviškai. Manau, kai užaugs, mokės kokias 3-4 kalbas ir viena jų bus lietuvių. Vaikai kaip kempinės – siurbia viską, kas gerai ir kas blogai.
– Kaip „susigyvenot“ su pandemija? Kokių pokyčių ji įnešė į jūsų šeimą?
Mus pandemija užklupo anksti. 2020-ųjų kovą įsisuko į rytinę JAV pakrantę ir išguldė senolius, todėl šalis buvo uždaryta porai mėnesių. Po to visi grįžome į naują normalų pasaulį. Pvz., kaukės uždarose patalpose atsirado nuo pat kovo ir išliko. Priklausomai nuo valstijos, žmonės visiškai netikėjo pandemija (Florida, S. Dakota) arba smarkiai rūpinosi aplinkiniais (New York, California). Pandemija ir jos efektas mūsų šeimai buvo tiesiogiai susiję su tuomečiu prezidentu ir jo atsisakymu pripažinti realybę. Naujas prezidentas šiek tiek palengvino situaciją, bet ne pandemiją. Šalis didelė, nepanašu, kad užsidarys ilgam laikui vėl, negali sau leisti. Vincentas kitaip ir nežino, jis pradėjo į mokyklą nuo 2020 m. rudens eiti su kauke, eina iki šiol, nei skundžiasi, nei žino kitaip. Tiesiog toks yra naujasis pasaulis.
– Tavo veidaknygėje bene pagrindiniai veikėjai – sūnūs, šuo ir jų nuotykiai. O kokie tavo pomėgiai? Žmonos? Kam daugiausiai skiri savo laisvalaikį?
Manau, kad mano kuklios asmenybės niekas nenori matyti FB, todėl rodau nuotraukas iš savo gyvenimo kaip trečias asmuo, kaip stebintysis. Gal jūs tą ir pastebėjot. Rodau Marijos gyvenimišką energiją, Vincento pasaulio suvokimą, Adomo atradimus. Šuo susijęs su mumis visais. Vasaros – o jos pas mus ilgos – yra mūsų gyvenimo simbolis. Daug saulės, daug buvimo lauke, laisvamaniško džiaugsmo šia diena. Savęs nevaržome, dažnai važiuojame prie Atlanto vandenyno, skrendam į Floridą, keliaujam prie upės ir tupim joje kiaurą dieną. Prie to šiek tiek prisideda mano akademinis darbas, kuris leidžia pačiam savo kalendorių nustatyti. Mano mama dažnai klausia, ar viršininkas nesupyks ir ar pranešiau viršininkui, kad išvažiavau. Visad atsakau, kad Marija žino, kur būnu...
Pomėgiai supaprastėjo. Pagrindinis yra skirti laiko sau ir šeimai. Man mano namai labai patinka ir, jeigu galiu leisti sau pabėgioti prie upės ir pažiūrėti amerikietiško futbolo rungtynes, manau, kad poilsio diena nepraėjo veltui. Galimybė šokti į lėktuvą ir būti po kelių dienų Lietuvoje, praleisti ten porą mėnesių suteikia daug komforto. Kadangi pasaulis yra dinamiškas, niekad ir niekur (išskyrus darbe) nenustatau sau griežto plano, nes planai linkę keistis.
Marija kitokia. Ji mėgsta žmones, bendravimą, būti įtraukta į veiksmą. Pastaruoju metu pastebiu, kad linkusi atsipūsti viena nuo savaičių ir mėnesių intensyvaus bendravimo su studentais.
Apie Vincento ir Adomo pomėgius jau žinot. Siera mėgsta kontroliuoti kiemą, kaimynų šunis, draskyti nesudraskomą tvorą savo geležiniais nasrais, kai vietinės lapės ir stirnos ateina per arti. Taip pat periodiškai kovoti su šešku, būti jo apipurkšta, tada būti plaunama ir smirdėti visą savaitę. Kiekvienam savo...
– Ačiū už pasidalijimą savo gyvenimu ir – smagios viešnagės Lietuvoje!
Bendravo Kristina LUKOŠEVIČIŪTĖ
