Paskelbtas Miesto naujienos

Jei mes nebūsime idealistais ir idealų nesieksime, kokia tuomet gyvenimo prasmė?

Pirmadienis, 22 November 2021 08:43 Parašė 
Jauniausias Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys Žilvinas Galimovas   Jauniausias Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys Žilvinas Galimovas

Jauniausias Jonavos savivaldybės tarybos narys dvidešimt penkerių Žilvinas GALIMOVAS aktyvus ne tik Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komitete, kuriam priklauso, bet ir tarybos posėdžių metu. Kartais pateikia gilių įžvalgų, kartais prasimuša jaunatviškas maksimalizmas, bet vaikinas nevengia išsakyti savo mintis, sulaukdamas kolegų pritarimo ar kritikos.

– Kada supratote, kad norite studijuoti politikos mokslus, kas paskatino pasirinkti?

Turbūt reiktų sakyti, kad politikos mokslai mano gyvenime atsirado visai netyčia,  laimingo atsitiktinumo dėka, nes neplanavau studijuoti politikos. Anuomet labiau norėjau dirbti treneriu, bet tokiam pasirinkimui neturėjau itin didelio artimiausio rato žmonių palaikymo, todėl akys krypo į ekonomiką, galbūt minimaliai į teisę ar kitas socialinių mokslų sritis, bet tarp jų  politikos mokslų nebuvo. Ir nutiko kuriozas. Pamenu, eilinę dieną vaikščiojau mokykloje ir netyčia užkabinau vieną prikabintą lapų pluoštą skelbimų lentoje, pakėliau juos nuo žemės ir užmečiau akį, kas parašyta. O ten buvo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto kvietimas moksleiviams dalyvauti studentų korporacijos organizuotoje jaunųjų politologų mokykloje. Kadangi tuo metu jau ėjau mokinių prezidento pareigas, dalyvavau liberalaus jaunimo veikloje, tai nusprendžiau užsiregistruoti, parašiau motyvacinį laišką ir buvau atrinktas. Po tų kelių mėnesių, kurių metu vyko mokykla ir kurioje paskaitas skaitė universiteto dėstytojai, aš buvau sužavėtas ir nutariau, kad noriu sugrįžti į institutą tęsti pažintį su politikos mokslais studijuodamas bakalaurą.

– Grįžkime į rinkimų į savivaldybės tarybą pradžią. Kokie buvo reitingai? Ar tai tikėta? Ne?

Man sunku atsakyti, kokie tie reitingai buvo, nes normalių, tvirtą mokslinį pagrindą turinčių priešrinkiminių apklausų mūsų rajone tiesiog nėra. Ar tai yra gerai, ar blogai, aš nežinau, bet kad nėra apklausų rajone, tai nekeičia fakto, jog vis tiek dauguma politikų, deja, tuščiai eikvoja laiką siekdami tų reitingų, nes visada geriausias ir patikimiausias reitingas yra realūs balsai rinkimuose. Tad kaip ir didelio skirtumo nėra. O pats rezultatas man asmeniškai nebuvo netikėtas. Galbūt labiau jis nustebino kitus nei mane, nes iš esmės tam ir kandidatavau rinkimuose, kad įgyčiau visuomenės pasitikėjimą. Su visa liberalų komanda labai aktyviai kandidatavome, tikrai nuoširdžiai daug laiko paskyrėme kampanijai. Nors labiau tai ne sėkmė, o iš bendrapiliečių gauta našta ir atsakomybė atstovauti jų interesams bei kurti geresnę Jonavą.  

– Kokius pagrindinius tikslus sau kėlėte, eidamas į rinkimus? Juk ne tyliai sėdėti ir laiku pakelti ranką?

Faktas. Man net neįsivaizduojamas toks dalykas, kad aš tyliai sėdžiu ir rankas kilnoju laiku bei vietoje pagal kažkieno nurodymą (juokiasi). Kalbant rimtai, liberalai iškėlė nemažai tikslų, kuriuos nori pasiekti. Kalbame tiek apie procedūrinius dalykus kaip susitikimų su gyventojais organizavimas ne darbo metu, skaidrumas, racionalus lėšų valdymas ir ekspertinis atliekamų projektų vertinimas, tiek apie konkrečius darbus – parko Rimkų mikrorajone įrengimas, nešiojamų kompiuterinių mokytojams pirkimas, jaunimo įtraukimas į darbo rinką vasaros metu per šiam reikalui sukurtą programą ir paramos verslui sistemą, baseino statyba, dėl kurios, beje, čia net ne šio rinkiminio ciklo klausimas buvo, o dar 2016 metais organizuota liberalų iniciatyva. Tad, bendrai paėmus, mūsų tikslai mažiau remiasi „trinkelizacija“, yra labiau orientuoti į žmonių gyvenimo kokybę per įvairius sprendimus, kuriančius pridėtinę vertę. Ir aš čia, žinoma, visų tikslų neišvardijau: mūsų įsipareigojimai rinkėjams yra vieši, galima visa tai ir šiandien rasti. Tačiau dar noriu paminėti ir kitus tikslus, kurie nėra užrašyti.

Aš nuo pat pradžių iki šiandien ir turbūt dar daug metų ateity noriu prisidėti prie to, kad politika iš tikrųjų taptų politika, nes, ką mes šiandien matome, tai pirmiausia visuomenės požiūris į politiką – kaip į negarbingą, atstumiantį ir daugumą kitų neigiamų emocijų sukeliantį reiškinį, nors tai yra viena prasmingiausių veiklų lygiagrečiai šalia švietimo, sveikatos apsaugos ar kitų viešojo sektoriaus veiklų. Bet dėl to kalta ne politika pati savaime, o mes patys – tiek visuomenė, tiek politikai. Politikai, kurie veikdami savo elgesiu žemina šią sritį, ir mes visi, rinkėjai, kurie leidžiame sau prabangą balsuodami tokius išsirinkti. Todėl pirmiausia savo paties pavyzdžiu ir elgesiu noriu parodyti, jog politika gali būti brandus, garbingas ir prasmingas reikalas, o politikai veikti racionaliai ir argumentuotai. Ir aš labai džiaugiuosi, kad šios elgesio ir veikimo vertybės mus vienija.

Pažiūrėkite į mano bendražygį Kęstutį Macionį, kuris dėl šių savybių ir yra gerbiamas tiek kolegų, tiek ir politinių oponentų. Tad mes nevengiame bendravimo, kalbėjimosi, išklausymo bei dedame mūsų jėgoms įmanomas pastangas atliepti lūkesčius bei bet kuriuo klausimu nesivaikyti madų, tendencijų ar išankstinio visuomenės nuomonės žinojimo, o diskutuoti ir priimti sprendimus, remiantis faktiniais duomenimis, logika ir argumentais, juos paaiškinant visuomenei. Aišku, galima visa tai vadinti idealizmu, bet jeigu mes nebūsime idealistais ir tų idealų nesieksim, tai kokia tuomet apskritai šio gyvenimo prasmė?

– Esate Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, svarstydamas sprendimų projektus aktyviai dalyvaujate diskusijose. Kokius labiausiai įsimintinus jums pasiūlymus esate pateikęs? Ar jiems buvo pritarta?

Darbas komitete yra daugiau techninio pobūdžio, tad daugiausia pasiūlymų būna dėl svarstomų savivaldybės tarybai tvirtinti pateiktų sprendimo projektų. Tų pasiūlymų buvo aibė per šiuos pustrečių metų ir tikrai jau dabar net nepamenu jų. Natūralu, kad daliai buvo nepritarta, daliai pritarta, o dar mažesnė dalis iš jų tapo realybe po balsavimo tarybos posėdžio metu. Bet reikia suprasti, kad mes esame taryboje dviese iš 25: nelengva „pramušti“ sprendimus, kad ir kokie jie idealūs bebūtų, turint tokį balsų kiekį.

Tačiau buvo ir kitų pasiūlymų. Pavyzdžiui, mes matėme, kad, artėjant antrai karantino bangai, rudenį bus problemų dėl nešiojamų kompiuterių mokyklose ir pirmą kartą būtent komitete pernai vasarą liberalų vardu paraginau perskirstyti biudžetą, atrandant pinigų šioms mokytojų darbui reikalingoms priemonėms įsigyti. Gaila, kad rezultatas buvo pasiektas tik po maždaug pusmečio nuo šio raginimo, bet gerai nors tiek, nes atnaujinti įrangą mokyklose vis tiek reikėjo, o ir pandemija dar nesibaigė nei tuomet, nei dabar.

Ir dar vienas iš tokių pasiūlymų, kuriam buvo pritarta, – tai bendras kasketvirtinis komiteto narių ir švietimo įstaigų darbuotojų susitikimas ar, sakykim, pasitarimas. Tai man atrodė svarbu, kad mes jaustume švietimo bendruomenės pulsą, galėtume imtis reikiamų iniciatyvų ir judėti į priekį kokybine prasme. Bet ši idėja nugeso, nes panašu, kad tam buvo pritarta tik formaliai:  realiai iniciatyvos iš tam tikrų asmenų nebuvo, kad tokie susitikimai vyktų sklandžiai, o ir jų metu kai kurie kolegos labiau norėjo padaryti politinį šou, o ne darbinio pobūdžio prasmingą reikalą. Tai dėl to labai gaila.

– Kitų  metų pradžioje bus pradėtas svarstyti pagrindinis dokumentas – 2022-ųjų rajono biudžetas. Kam, jūsų nuomone, reikėtų skirti daugiau lėšų, kas šiemet buvo nepelnytai pamiršta?

Pagrindinis prioritetas kitų metų biudžete yra užtikrinti reikiamą finansavimą jau pradėtiems projektams įgyvendinti: Rimkų parko įrengimas, baseino statybos, jaunimo vasaros užimtumo ir integracijos į darbo rinką programos įgyvendinimas. Pastarajai programai norėtųsi netgi didesnio finansavimo, nes matome augantį susidomėjimą tiek iš darbdavių, tiek iš jaunimo pusės. Be abejo, analizuodami kitų metų biudžetą ir toliau orientuosimės į skiriamų lėšų tikslingumą ir reikalingumą, tęsime rinkėjams duotą pažadą kiek įmanoma valdyti finansavimą renginiams, kad jis nebūtų neracionaliai perteklinis. Suprantame, kad renginiai žmonėms patinka ir net nekvestionuojame fakto, jog jie reikalingi, tačiau tai galima padaryti nesimėtant pinigais į visas puses ir paskui teigti, kad nėra pinigų, kai reikia kartais visai nedaug papildomų lėšų švietimui, sveikatos apsaugai, socialinėms paslaugoms ar kitoms žmonių gyvenimo kokybei užtikrinti svarbioms sritims. Be to, galbūt apskritai geriau solidžiau remti kultūros projektus ir meno kolektyvus, kurie dažniau galėtų pristatyti save bei surengti mums patiems jaukesnius ir artimesnius širdžiai pasirodymus. O kas buvo šiemet nepelnytai pamiršta, sunku pasakyti: pernai labai rimtai su kolegomis analizavome šių metų biudžetą ir jam pritarėme, nes pandemijos fone su daug įvairių karantino režimo apribojimų biudžetas buvo subalansuotas, atliepė daug įvairių sričių lūkesčių ir daug kur finansavimas didėjo. Pažiūrėsime, kaip bus šįsyk: biudžeto projekto formavimas dar vyksta, lauksime rezultato ir tada sėsim prie derybų stalo.

–  Šiemet laimėjote konkursą ir pradėjote dirbti Kauno sporto mokyklos „Gaja“ direktoriumi. Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Kaip sekasi šiuo metu? 

Iššūkių mano darbe nors vežimu vežk. Kiekvieną dieną. Pamenu, su kažkuo kalbėdamas net juokavau, kad gautųsi netgi visai neblogas serialas su įdomia siužeto linija. O šiaip didžiausias iššūkis buvo ir turbūt tam tikrų darbuotojų tarpe vis dar yra, banaliai kalbant, amžius. Matot, šioje įstaigoje naujo vadovo paieškos įvyko atsisveikinus su buvusiu direktoriumi po labai rimto audito. Tad natūralu, kad Kauno miesto savivaldybės vadovai ieškojo žmogaus, kuris turėtų kitokį, ne nomenklatūrinį ir stagnacinį mąstymą, o ateitų su pokyčiais ir šiuolaikinio gyvenimo progresu. Ir aš tų pokyčių ėmiausi: iki tol buvo vadovaujamasi „aš nelendu prie jūsų, jūs nelendat prie manęs“ logika. Dabar sudėkime visą šį kontekstą bei mano jauną amžių į vieną katilą ir tada viskas tampa labai aišku, kad žmonės, kurie nelinkę keistis, kurie nenori išeiti iš jiems patogios komforto zonos, pradeda priešintis ir mintyse sau sako, kad nieko čia nebus, jis dar jaunas ir vos ne „mes jį apdirbsim“ ar kažkas tokio. Vos ne – ko aš čia, jaunas piemuo, noriu iš jų, juk jie taip nuostabiai dirba. Bet yra didesnė dalis žmonių, kurie tikrai iki šiol atsakingai dirbo, stengėsi ir jautė neteisybę, norėjo kažko daugiau, o ne murkdytis toje pelkėje visą gyvenimą, tai jie yra patenkinti, džiaugiasi pokyčiais ir juos mielai priima. Netgi padrąsina mane šie kolegos, kai to reikia, kai ateina „putas paleisti“ nepatenkinti ir kai galvoji, kad gal iš tikrųjų neteisingai padarei, nors argumentuoto pagrindo tam nėra, tačiau tiesiog sudvejoji, kai kyla nepasitenkinimas. Visa tai yra normalu, nes vadovo darbas nėra ir niekada nebus vien lengvi sprendimai, o geras vadovas, kaip ir geras politikas, negali ir neturi patikti visiems. Kitu atveju tai tėra pataikavimas.

– Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai? Ar pakanka jiems laiko?

Pirmoje vietoje man yra sportas. Tinklinio gal net nepavadinčiau laisvalaikio pomėgiu, o tiesiog gyvenimo būdu, kuris yra neatsiejamas mano kasdienybėje. Bet jeigu tinklinis yra mano meilė, tai futbolas – mano aistra. Kartais pažaidžiam draugų kompanijoje, bet daugiau mėgstu futbolą stebėti gyvai ar televizoriaus ekrane, ypač Anglijos Premier lygos rungtynes.

Tačiau yra ir daugiau sporto šakų, kurias teko išmėginti. Nors ir ne taip dažnai, kaip norėčiau, bet retsykiais, kelis kartus per metus pavyksta pažaisti lauko tenisą, smiginį, šachmatus, stalo tenisą, tik konkrečiai šioje sporto šakoje esu labai prastas.

Beprotiškai myliu kultūrą, ypač kokybiškus klasikinės muzikos koncertus, spektaklius, operetes. Tad pastaruosius pusantrų metų pandemijos fone buvo labai sunku gyventi be viso to. Tačiau dabar situacija kitokia, buvau keliuose renginiuose, o iki naujųjų metų jau turiu bilietus mažiausiai dar į bent du renginius – šokio spektaklį ir operetę. Ir, kalbant apie kultūrą, čia net negali būti klausimo, ar pakanka tam laiko: jo tiesiog būtina atrasti.

Dėl didelės apimties darbų ir įvairių įsipareigojimų laisvo laiko pomėgiams stinga, jo norėtųsi daugiau, nes paprasčiausiai susidėliojus prioritetus sportui ir kultūrai bei, žinoma, geriausiems draugams, su kuriais susitikęs tiesiog atsipalaiduoji visomis prasmėmis, tai nelieka taip labai daug laiko kitiems pomėgiams, pavyzdžiui, kelionėms, kurias aš labai mėgstu, ypač kai  Lietuvoje turime begalę nuostabių ir dar neaplankytų vietų.

– Kai vyresnieji kalba apie jaunus žmones, pagalvoja: jiems visas gyvenimas prieš akis. Kokį savo gyvenimą matote? Galbūt tarybos narys – tik pirmasis laiptelis didžiosios svajonės link?

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad veikimas politikoje man nėra ir niekam neturėtų būti kaip kažkokia svajonė ar privilegija. Tai vis dėlto yra tam tikra našta, nes politika turėtų būti įsipareigojimas ir tarnystė gimtajam miestui, Lietuvai ar visai senojo žemyno bendrijai ir čia gyvenantiems žmonėms. Iš šio požiūrio taško tai taip, aš manau, kad naudingiausias valstybei galiu būti veikdamas politikoje, tad savo gyvenimą ir matau šioje srityje, kiek man tai leis bendrapiliečiai. O čia jau sudėtingesnis reikalas, nes tiek aš, tiek ir kiti liberalai esam nuoširdžiai tiesmuki ir neturim to potraukio dėl politinių dividendų pataikauti viešajai nuomonei ar įsivaizdavimui, kaip reiktų pristatyti vieną ar kitą klausimą, kad susilauktume populiarumo. Tad čia yra ir problema, ir iššūkis, kaip įtikinti žmones labiau domėtis politika, kad galutiniame variante mes savo atstovus rinktumėmės ne pagal tai, kuris šilčiausiai ir švelniausiai glosto, bet turbūt už nugaros laiko peilį, ne pagal faktą, kas daugiau trinkelių išklos ar žada iškloti, tačiau į viską žiūrėtume rimčiau ir plačiau.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Kristina LUKOŠEVIČIŪTĖ

Web Analytics