Paskelbtas Laisvalaikis

Devynios dešimtys metų – tai likimo dovana

Trečiadienis, 17 November 2021 11:45 Parašė 

Upninkų seniūnijos Upninkėlių kaime gyvenantis Bronius Sedleckas, einantis 91-uosius, gyvenimo duotą laiką skiria menui – skaptuoja, drožia, pjausto, lipdo. Šį mėnesį Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus skyriuje atidaryta jo darbų paroda  „Akyse pamatau, ką galėčiau sukurti“, veiksianti iki lapkričio 26 d.

Gyvenimas – nuostabiausias dalykas

Garbaus amžiaus sodietis stebisi žmonėmis, kurie sako, kad kaime nėra kas veikti, sėdi akis įsmeigę į televizorių ekranus ir dūsauja, kaip sunku ir nuobodu gyventi. Anot B. Sedlecko, jam tokia pozicija esanti svetima.

„Nesuprantu tokių žmonių, nerandančių kuo užsiimti. Man kitąsyk laiko trūksta, kad galėčiau įgyvendinti tai, ką numatęs tądien padaryti. Nesižaviu televizija, nesėdžiu valandų valandas prie televizoriaus ekrano, man neįdomu žiūrėti tas „muilo operas“ ar politikų rietenas. Jeigu man už nieko neveikimą pinigus mokėtų, vis tiek nesugebėčiau bindzinėti iš kampo į kampą be veiklos. Žinoma, negaliu sakyti, kad nesidomiu įvykiais, domiuosi, bet, turėdamas ilgo gyvenimo patirtį, matau, kaip politikai tampo antklodes vienas nuo kito ir užsienį kopijuoja. Kam to reikia? Jeigu mūsų šalyje veiktų kokios trys partijos, manau, būtų daugiau teisybės, mažiau pykčio, visiems dūsautojams  gyvenimas atrodytų gražesnis. O dabar Lietuvoje – partijų, visokių politinių sąjungų ir partijėlių tarsi sėte prisėta. Ir vis naujos kuriamos. Ne į naudą, oi, ne“, – samprotauja senjoras.

Jis prisipažįsta girdėjęs kaimiečių nusiskundimus, kad vienam ar kitam žmogui nusibodę gyventi. „Kaip galima šitaip kalbėti? Gyvenimas – pats nuostabiausias dalykas, juo džiaugtis reikia, privalu mokėti ir tam gyvenimui kažką duoti, o ne tik laukti manos iš dangaus. Nesuprantu ir nesuprasiu taip kalbančių žmonių, tokios niūrios mintys mane stebina. Tai gryniausia nesąmonė, tuščios kalbos. Vadinasi, tokie asmenys nemoka pastebėti gėrio ir grožio, kuris yra čia pat, šalia – kieme, gatvėje, gamtoje, pagaliau net pačiame žmoguje. Negalima visko piešti tik juodomis spalvomis“, – mintija garbaus amžiaus kaimietis.

Iš praeities

Devyni dešimtmečiai – netrumpas laiko tarpas. Bet, anot pašnekovo, tai ir gerai, nes per visą laikotarpį esi patyręs valdžių pasikeitimus, įgijęs tokios patirties, apie ką šiandieniai išrinktieji, nė įsivaizduoti negali. Norint suprasti kito nelaimę, pirmiausia reikia ją pačiam patirti. Kažin, ar kas gali įsivaizduoti, kad jaunystėje  Bronius, norėdamas nueiti į šokius, skolindavosi draugo švarką, nes prieš merginas norėjosi pasipuikuoti, ar įsivaizduoja kas nors iš jaunų žmonių, kad kelnių „kantą“ teko įspausti daužant kirvio pentimi, nes šeima lygintuvo neturėjo? Faktų nepaneigsi, jie šiandien pabunda prisiminimų forma.

„Antrojo pasaulinio karo pradžia man prasidėjo diržu per užpakalį. Mat mes, vaikai, žaidėme toli nuo namų, nesupratome, kad šaudymai poligone reiškia prasidėjusį karą. Kai patėvis mane surado, tai išvanojo užpakalį diržu ir niekur vieno nebeleido, „atkalė“ kaip reikiant. Prisimenu, nuo karo traukiantis į Vašeikius, arklys pasibaidė, išbyrėjo mano mokslo knygos, sąsiuviniai, aš griūdamas galvą susitrenkiau. Tai taip ir nesusirinkau jų. Ligi šiol pamiršti negaliu tų įvykių. Vienu  stebuklu vadinu reginį, kai ožka karvę badė, kitaip tariant, įveikė keliskart už save didesnį galviją. Gaila, nesu mokslų baigęs, tik paprasčiausias traktorininkas, jei būčiau mokytas, ne vieną atsiminimų knygą parašyčiau. Visiems būtų įdomu“, – nusišypso garbaus amžiaus žmogus.

Pasirinko našlio kelią

Knygų B. Sedleckas nerašo, tačiau Upninkus ir visą rajoną garsina savo sukurtais drožiniais, lipdiniais, kitokiomis grožybėmis. Jau nebekalbėkime apie kryžių, kurį sodietis paskyrė Upninkėlių kaimui ir pastatė savo kieme, netoli kelio. Drožyba jam tapo gyvenimo hobiu. Pradėjęs nuo medinių šaukštų, lopetėlių, be kurių neapsieina nė viena šeimininkė, ėmėsi gyvūnijos „pasaulio“. Gal būtų ir toliau puoselėjęs kūrybinį talentą mediniais drožiniais, bet tam reikėjo specialių įrankių. „Deja, aš tokių drožimui būtinų reikmenų neturėjau, tad pasirinkau polistirolą, kurio visur apstu, sraigių kiautus, net dantų krapštukus, praplečiančius mano sumanymus“, – pasakoja menininkas.

Į intensyvią kūrybą savamokslis palinko po žmonos mirties, paskyręs visą ateitį našlio gyvenimui. „Žmonos netektis buvo labai sunki ir skaudi, nežinojau, kaip gyventi, kaip elgtis, kokiu keliu eiti toliau. Girdėjau, žmonės kalbėjo, kad aš, vienas likęs, prapulsiu, pradėsiu dažnai kilnoti taurelę. Nepateisinau jų lūkesčių. Nesu abstinentas ir nusiteikęs prieš alkoholį – taurelė kita kartais visai ne pro šalį, bet dažnų „balių“ nepripažįstu. Tiesą sakant, gal ir būčiau kokią moterį susiradęs, bet pagalvojau – parsivesiu, ji man bus gyvenimo draugė, o vaikams? Nusprendžiau, kad dvi dukros ir sūnus yra mano šeima. Tai taip ir likau našlys. Džiaugiuosi vaikais, dažnai lanko, visko nuperka, namus sutvarko, jei ko reikia kieme, padeda. Itin dėmesingas sūnus, kur buvęs nebuvęs – vis pas mane. Manau, savo dėmesingumu ir rūpinimusi įskiepijau savo meilę. Įsivaizduokite, iki šiol vaikai man niekada nepasakė „Tu“.  Džiaugiuosi gyvenimu“, – dalijasi savo gyvenimo istorija Bronius.  

Sužavėjo Vyšnialaukis

Susikūrus Vyšnialaukio kaimo bendruomenei ir pradėjus jame organizuoti vasaros palydų šventes, Broniaus dėmesį patraukė kelios sodybos, pasislėpusios miško viduryje. „Pamaniau, kad būtų puiku, jeigu savo kūrinių „arsenalą“ papildyčiau šio kaimo sodybėlėmis. Ilgai nedelsiau ir ėmiausi veiklos. Tie nameliai dabar eksponuojami Krašto muziejuje, o dar vienas yra nebaigtas, tai vis dėlioju likusias detales“, – sako pašnekovas.

Muziejaus ekspozicijų salėje po stikliniais gaubtais išdėstytus B. Sedlecko darbus verta apžiūrėti ir dėl pažinties su autoriaus vaizduote,  ir dėl to, kad kiekvienas kiemas yra savitas. Čia pamatysite ir žalias vejas, kuriose gyvena kūrėjo sugalvoti gyvūnai ir paukščiai, ant stogo kraigo kleketuoja gandrų šeimyna, pupsena ežiukai, krankia pulkas varnų, po žolę šmirinėja sraigės, o ant žolės dėmesį  traukia miško gėrybės – grybai.

B. Sedlecko kūriniai – tai paslaptinga, iki šiol dar nesukurta pasaka. Žvelgi į juos, o mintys sužadina lakią vaizduotę apie gyvenimą miškų apsuptame kaime. Vyšnialaukiečiams pravartu aplankyti parodą ir pamatyti savo tėviškės akcentus meninėje erdvėje.

Prieš atkeliaudami į Jonavą, šie B. Sedlecko kūriniai buvo eksponuojami Upninkų kultūros centre, tad autoriaus talentu galėjo pasidžiaugti vietos gyventojai.

Šviesus žmogus

Pasak Upninkų seniūnės Lolitos Nekrošienės, B. Sedleckas esąs nuoširdus, didžiulę gyvenimo patirtį turintis žmogus, nuostabus pašnekovas. „Jis žavi optimizmu ir meile gyvenimui, apie tai kalba ir jo rankomis sukurti įvairūs drožiniai, skulptūros, sodybos. Džiugu, kad sulaukęs garbaus amžiaus B. Sedleckas nepasiduoda senatvei, bet geba prasmingai praleisti kiekvieną dieną. Stiprios sveikatos jam ir gražių idėjų“, – linki L. Nekrošienė.

Vyšnialaukio kaimo bendruomenės atstovė Gražina Grigaravičienė savamokslį drožėją vadina „draugu, bičiuliu, šviesiu žmogumi“. „B. Sedleckas ne kartą dalyvavo Vyšnialaukyje organizuojamose šventėse, grožėjosi jo aplinka ir žmonėmis. Menininkui patiko nedidelis kaimas, tad vaizdinius perkėlė į savo kūrybinę erdvę, joje sudėliodamas kaimiečių sodybas, skleidžiančias malonią šilumą ir čia gyvenusių žmonių atminimą. Nuoširdžiai jam dėkojame už dėmesį mūsų kaimui“, – bendruomenės vardu kalba G. Grigaravičienė.        

Šis meniškos sielos žmogus buvo aktyvus folkloro ansamblio „Letaukėla“ šokėjas, neretai solo užtraukdavęs liaudies dainas ar romansus. „Norėčiau dar pasisukti šokio sūkuryje, bet po operacijos koja tapo nelabai paklusni, ir tas nelabasis dusulys kartais spaudžia. Bet dainos neatsisakau – dainuoju vienas sau namuose. Žinoma, žmogus juk – ne plienas, metai rodo savo galią. Dėl amžiaus nepergyvenu, dar galiu krutėti, galiu kažką lipdyti, daryti, idėjos dažniausiai ateina naktimis. Tad rytais jų ir imuosi. Esu patenkintas savo senatve – man nieko nestinga, visko turiu. Na, o devynios dešimtys – likimo dovana. Dabar, kai visi bijo koronaviruso, tai ir pas mane nelabai kas užsuka. Dažnesnė viešnia – seniūnė, dėkoju jai už man skiriamą dėmesį. Kūrybinių planų dar turiu, norisi nemažai nuveikti. Tikiu, kad kurią dieną išgersime arbatos, užkąsdami mano iškeptu pyragu“, – šypsosi Upninkėlių kaimo gyventojas B. Sedleckas.        

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf

Web Analytics