Paskelbtas Laisvalaikis

Gamtos puslapis. Laukiniai miškų sodai

Pirmadienis, 15 November 2021 11:38 Parašė 

Rudeniop, kai obuoliai ir kriaušės lig soties palepina mūsų gomurius, o perteklius glaudžiai sugula sausose dėžėse žiemos saugyklon, girios ir miškėliai atveria vartus į savo laukinius sodus. Žinoma, nereikia įsisvajoti, kad tie sodai tik mūsų, žmonių, ir telaukia. Visų pirma, tai paukščių gardieji aruodai, jų ilgai laukti skanėstai ant šakučių noksta. Tačiau ir mums, girių lankytojams, viena kita uoga krenta į saują, o kartais net ir krepšelį natūraliais vitaminais papildo.

Uoginiai krūmai, medeliai, vadinami ornitochoriniais. Jie skirti paukščiams privilioti, nes ten, kur giesmininkai suka lizdus, augina jauniklius, juos maitindami  gelbsti mišką nuo žalingųjų  kenkėjų. Ir miškui nauda, ir paukščiams. O mums, žmonėms, irgi smagu kad be  pagrindinių medžių rūšių - eglių, beržų ar ąžuolų -  miške sūpuojasi įvairių uogų, vaisių kekės.  Iš tolo jos traukia akį  savo spalva, formų ypatumais. Ir per mišką žygiuoti maloniau, kai žvilgsnis užkliūva už raudonai degančio šermukšnio, ar mažais juoduliukais nubarstytų  šaltekšnio šakų.

Dar tik pamiške eidami, o ypatingai šlaituota, drėgmės persunkta, iš tolo galime pastebėti oranžinėm uogytėm apkibusias ilgas šakeles, net palinkusias nuo svorio. Ne tik uogytės iš tolo šviečia – dailiai pailgi lapeliai, tamsiai žali, sidabru pražilę, taipogi išsiskiria iš vientiso fono. Nedidelis krūmas šakojasi, kerplėšojasi nuo pat žemės, tankiais ir ilgais  dygliais pasišiaušęs, kad nei žmogui, nei gyvuliui brautis nėra noro. Ir plečiasi į šonus kaip pasiutęs, tuo džiugindamas nebent tik paukščius – suka jie lizdus bruzgynuose ir renka vabzdžius kenkėjus, ir dar sėklas išnešioja. Ypatingai fazanai mėgsta oranžines uogas. Atkeliavo šitas badiklis iš Centrinės Azijos paupių šabakštynų ir užkariavo mūsų pamiškes, net parkus bei sodus, ir tapo toks gerbiamas, kad visi jam lenkiasi. Dar linksmiau, jog šis Hippophae genties augalas iš graikų kalbos verčiamas „žvilgantis arklys“, o mes jį pagarbiai vadiname...  dygliuotuoju šaltalankiu. Kuo čia dėtas tas arklys, sakysite? Ogi jau senovėje graikai šaltalankio lapais ir vaisiais šerdavo odos ligomis sergančius arklius. Šerdavo ir valydavo karčius bei sprandus aitria rūgštele, nuo ko  plaukas žvilgėte žvilgėdavo. Nežinojo graikai nuo kokių odos ligų gydo, tačiau žirgams tai labai padėdavę. O jei žirgai atsigaudavę, tai kuo žmogus prastesnis. Vien šaltalankio aliejus ko vertas – tiek medicinoje tiek kosmetikoje liaupsės jam giedamos. Tačiau ne visi žino, kad ir pražilusių  lapelių arbata sveikatą atstato. O dar ir pats krūmas dekoratyvus, itin puošniai žiemą atrodo spalvingi deriniai su spygliuočiais. Ir vaisiai ant medžio išsilaiko lig pavasario – patogu skinti neskubant jog nubyrės.

Ieva ( Padus). Graikiškai pados – mėgstąs pavėsį. Ne veltui svaiginančiomis žiedų kekėmis kvepiantys krūmai labiausiai mėgsta įsikurti baltalksniniame uosyne. Tačiau nevengia ir mišrių eglynų, palaukių, ežerų ar upių krantų. Dažniausiai ten pavasariais iš tolo užmatome balta skraiste apsigobusias ievas. Ieva – svajonių medis. Čia lakštingalos suokia, o gyvenimas yra toks, kokį susigalvoji. Juodos ievų uogos valgomos, tik pas mus ne itin vertinamos ir renkamos. Plačiausiai jas vartoja Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose – gaminamos uogienės, gėrimai, sultys. O pas mus ieva ne tik lakštingalai suokti, bet ir visų paukščių gardėsių svetainė.

Pavasarį pamiškėse, proskynose tiršta varške pražysta gudobelės ( Crataegus). Takas pro jas einant net gaudžia nuo stipraus kvapo.  Augalų kieta mediena ir tvirti dygliai yra tarsi apsigynimo priemonė. Iš čia ir kilo pavadinimas: kratos – jėga, tvirtovė, agein – vesti, veikti. Tokios tvirtovės – mažųjų giesmininkų rojus. Lėks paukštvanagis tikėdamasis grobio, mažieji tik purpt dygliuoto krūmo gelmėn  ir nuplaukė vanagėliui pietūs. Taip paukštukams bepurpsint baltos žiedų kekės raudonais obuolėliais  pavirsta. Lesa juos strazdai, lesa iš Šiaurės kraštų atkeliavę gražuoliai  svirbeliai. Ir svilikai savo storais snapais triauškia kietus kauliukus. O mes atėję miškan  akių paganyti į tokias linksmybes,  taipogi  pasiskabom tų obuolėlių ir vitaminingo  gėrimo pasigaminę, gurkšnojam sau į sveikatą.

Puškaiti, Puškaiti, bezdukų dieve,/ Duok man savo medį,/ O kai aš tapsiu medžiu,/   Duosiu tau savo medį.

  Šeivamedis ( Sambucus) baltų laikytas šventu medžiu. Tikėta, kad jį saugo dievas Puškaitis, vienas iš žemdirbystės dievų, siejamas su pavasarį bundančia gamta, žydėjimu ( puškėjimu), derliumi. Po šeivamedžiu gyvena dievui Puškaičiui pavaldūs monai barstukai, kai kur vadinti bezdukais. Tai draugiškos, žmonėms padedančios ir jų namus saugančios žemės dvasios, maži nykštukai, kurie dabar paprastai vadinami naminukais.

Šeivamedžių mūsuose auga dvi rūšys: raudonuogis ir juodauogis. Raudonos uogelės rudeniop burbuole susipietusios aukštų medžių pavėsyje iš tolo signalizuoja apie apsinuodijimo pavojų. Prinokusios dar ne tokia bėda, tačiau žalios, kol kauliukai minkšti, jos net labai pavojingos, mat sėklose turi cianidų. Sena tiesa – ne bet ką galime kišti į burną. Tačiau dar kita sena tiesa – kur nuodas, ten ir vaistas. Svarbu žinios ir saikas.  Rūgščiomis jų uogomis seniau šveisdavo pajuodusius varinius indus ir papuošalus, valydavo labai surūdijusius peilius.

Juodauogio šeivamedžio skėtinės kekės net linksta nuo uogų svorio. Jis ir sodybose dažnai sodintas, nes turi aštrų atstumiantį kvapą, kurio baidosi kai kurie vabzdžiai, musės, todėl itin  tinkamas  prie šiukšlių dėžių, tvartų ar kitų nosį riečiančių kvapų statinukų. Uogos mažiau nuodingos nei raudonuogio, perdirbtas galime laisvai naudoti. Uogų sultys gali atstoti lakmusą: šarminėje terpėje jos tampa žalios, o rūgščioje – raudonos. Senovėje jomis netgi juodai dažydavo plaukus. Abiejų šeivamedžių prinokę vaisiai ilgai kabo ant šakučių, net lapams nukritus, kol sulesa paukščiai, tuo pačiu juos išplatindami.

Raudonas, nuotaiką keliančias šermukšnio ( Sorbus) kekes visi lig vieno pažįsta. Lotyniškai sorbere – siurbti, valgyti; vaisiai valgomi ir vartojami vynui gaminti. Užsieniečiai nuo viduramžių ligi XIX a. labai stebėdavosi, kad lietuvaitės puošdavosi šermukšnių karoliais ir vaikus jais karstydavo. Aišku, kad ne iš skurdo, bet raudonus vaisius mėgdamos, nes dabindavosi ir vargšės, ir turtingos. Esama net nuomonės, kad ten, kur kaimyniniuose kraštuose išlikęs paprotys šermukšniais dabintis, jei ne lietuvių, tai kitokių baltų gyventa. Ir ne vien dėl grožio mūsų senolės šermukšnių karolius nešiojo. Besigėrėdamos, bežaisdamos po vieną kitą uogą ir suvalgydavo. O šermukšnio vaisiuje – pusė vaistinės.

Šermukšniai yra geras prieglobstis naudingiems vabzdžiams, vorams, kurie naikina miško kenkėjus. Vėlyvą rudenį vaisiais minta kurtiniai, tetervinai, strazdai, varnėnai, įvairūs miško žvėreliai, žiemą medžius lanko  sniegenos, svilikai, o jei užmatys  svirbeliai, nules iki paskutinės uogos – tai itin mėgstamas jų gardėsis. Šermukšnis labai atsparus šalčiui ir kai anksčiau šalčiausiomis žiemomis mūsų krašte žuvo iki 70% vaisinių medžių, šis žmonių ir paukščių numylėtinis puikiai išsilaikė. O ir gyvena stebinančiai ilgai – net iki 200  metų. Mūsų kartos keisis, o šermukšnis toliau sau žėruos raudona vakaro saule.

Negaliu ramiai  praeiti pro  lazdyną ( Corylus) – tiesos ir teisingumo medį ar krūmą. Šis, kone kiekvienam derlingam miške lazdas auginantis riešutas maitina ne tik paukščius – kryžiasnapius, kėkštus, genius, bukučius -  bet ir voveres, šernus, kitus žvėrelius. Jų tankiose šakose suka lizdus  paukščiai, kurie naikina miško kenkėjus. Žmonijos istorijoje lazdyną savo soduose augino jau Pompėjos gyventojai, apie jų naudą rašė Vergilijus. Maistingus, baltymų šaltiniu prisotintus riešutų branduolius, žmonės naudoja maistui, spaudžia aromatingą ir skanų aliejų, iš išspaudų gamina chalvą. O per žiemos šventes, lazdyno riešutai tradiciškai naudojami burtams.

Tikima, jog lazdynas – ypatingas medis. Į jį netrenkia Perkūnas, nes jis globojamas dievų. Lietuviai nuo seno lazdyną laikė ne tik maitintoju, bet ir klysti neleidžiančiu teisingumo medžiu, todėl iš dvišakės lazdyno šakelės darydavo virgulę, kuri padeda rasti vandenį, nustatyti energetiškai stiprias vietas. Tvirtos tiesios lazdos naudojamos įvairioms reikmėms, tačiau taip pat visi suprantame, ką perkeltine prasme reiškia „gauti lazdų“. Šio krūmmedžio lazdomis Lietuvoje bausti vagys, o nuo nusikaltimo sunkumo priklausė, ar vagis gaus lazdos plongaliu, ar drūtgaliu. Lietuvių mitologijoje žinoma lazdynų globėja deivė Lazdona, kuri greičiausiai buvo atsakinga ne tik už riešutus, bet ir už teisingumą.

Dar daug linguojančių nuo vėjo vaisių gali pamatyti eidamas per girią. Rožines atsivėrusias  dėžutes su juoda, į akį panašia sėklyte, sūpuoja dekoratyvusis ožekšnis, juodų ir raudonų uogų kekes svarina serbentai, šalnų kandumo nebijantys ir nuo to tik geresnį skonį įgyjantys putino  karoliai. O kur dar erškėčiai – puošnių ir šaltų karalienių rožių šlovingi  protėviai,  miškinės obelys ir kriaušės, dygioji slyva, nuo seno vartojama kaip vaistinis augalas,  trišakiais dygliais besiginantis smardukas  raugerškis. Juodas nevalgomas uogeles nokina šaltekšniai, šunobelės, šunvyšnės. Lapuočių ir mišrių miškų trake sodriai tarpsta raudonoji sedula.

Dauguma visų šių augalų yra medingi, noriai lankomi bičių. Vienus mes valgome gardžiuodamiesi, kitus lenkiame iš tolo, tačiau miško sodai ir skirti pirmiausia ne mums, o miško gyventojams, ypatingai paukščiams. Šie rudenį neaplenks nė vieno medžio, nė vieno krūmo nokinančio laukinius vaisius. Ir sėjasi gi plačiai miško sodai platinami paukščių ir nešiojami vėjo.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ