Paskelbtas Renginiai

Žiniasklaida – ne TRA-LIA-LIŪ-ŠKA!

Pirmadienis, 20 June 2016 12:01 Parašė 

„Aš esu įžūli bekompromisė ypata, – kuo ramiausiai gūžteli pečiais Audronė Urbonaitė. – Sakau tai, ką manau...“

Jonavos viešojoje bibliotekoje praėjusio ketvirtadienio vakarą viešėjo ir savo knygas pristatė Audronė Urbonaitė – filologė, žurnalistė, rašytoja. Ji – ne tik santūri, bet ir koketiška. Populiari, bet nepaiso žmonių nuomonės. Auditorijoje kartkartėmis keikiasi. Autorė sakė, kad jai nesvarbi vyro, vaikų nuomonė, net jei šie nusigręžtų. Taip pat sakė nejaučianti dėkingumo už materialinę paramą nei šeimai, nei tėvui, nei darbdaviui...Bebaimė, rašo ir sako tai, ką nori pasakyti. Bet kada ir bet kur...

„Esu filologė, ne visada žinojau, kad dirbsiu laikraščiuose. Iškart po lietuvių kalbos ir klasikinės filologijos studijų ėmiau (1978–1988 m.) dirbti redakcijoje „Kalba Vilnius“, paskui – „Atgimime“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja (1988–1991 m.), o ilgiausiai (nuo 1997 m.) esu „Lietuvos ryte“ – jau 31 m. Jei reikėtų pradėti iš naujo, vėl eičiau į laikraščių redakcijas, kurios išsunkia paskutines jėgas, bet labai aiškiai leidžia suprasti žmonių nuodėmes. Savo pačios – taip pat“, – sakė A. Urbonaitė.

Pirmosios knygos „Posūkyje – neišlėk“ (2005 m. išleido „Tyto Alba“, o 2015 m. – „Alma Littera“) pakartotinis tiražas autorei atnešė didelį honorarą ir akių draskytojos etiketę, bet ji liko gyva, nugalėjusi klastingą ligą. A. Urbonaitė pasakojo, kad knygoje įvykdytas kerštas, nuoskauda dėl tėvų skyrybų. „Mama ištekėjo antrą kartą, tėvas irgi vedė, turiu du įbrolius. Įsivaizduokite – vaikas pakliūva į artimų žmonių ratą, bet jų nepažįsta. Nežino, ko tikėtis. Tėvo neturėjimas – trauma, nuo kurios neišgysiu tol, kol numirsiu, bet jam neatleisiu! Likusi be tėvo ilgėjausi jo, laukiau aplankant, bent kiek panašus vyriškas siluetas gatvėje būdavo tarsi slaptas dilgsnis: gal čia jis? Išmokau apsiginti, nes neturėjau sienos, tėvo užnugario. Tėvas aplankė mane, kai patyrė mikroinfarktą, daug važinėjome tada jo prabangia mašina ir leidome laiką kartu, svečiavomės pas jo verslo partnerius. Motinai, gyvenančiai Kaune, buvo labai nepatogu prieš kaimynus, kad jos dukra parašė tokią knygą. Girdi, ko ten prirašei?! Dabar visa gatvė plepa! Bet aš tik nuoširdžiai nustembu: atsipeikėkite, juk tai – literatūros kūrinys! Norėjau suvesti sąskaitas su tėvu tokiu brutaliu būdu, kad jam labai skaudėtų. Jokiame pasaulio krašte vyrai ir artimieji nesidžiaugia, kad žmona, dukra, mama yra rašytoja. Mano dukra gal dvi savaites nenorėjo eiti į mokyklą, nes jos visi klausė, ar tai tavo mama parašė tą knygą?

Po operacijos buvo baisu, mane visą „išromijo“, suvoki, kad esi žuvis ir vargu ar išgyvensi mėnesį. Norėjosi tik vieno – daryti tai, ko pati nori, nuveikti kažką įsimintino gyvenime, įsimylėti arba juoktis. Aš palatoje puoliau rašyti“, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi autorė.

Knyga yra apie nekaltybę, švari, kartu liūdna ir juokinga, nors kiekvienas, perskaitęs ją, supranta savaip. Provokuojamai erotiška autorės nuotrauka puikuojasi ant romano viršelio – raudona suknele, nematyti veido. Toks buvo sumanymas: kuo ryškesnis viršelis, tuo daugiau skaitytojų knygyne pasičiups romaną į pirkinių krepšelį. Taip ir buvo, teko kartoti keturis kartus didesnį tiražą – 12 000 egz. – nei kad buvo pirmas romano leidimas.

Romanas „Cukruota žuvis“ (2012 m.) parašyta pirmuoju asmeniu ne dėl to, kad autorė tapatinasi su pagrindine heroje, bet todėl, kad tokios knygos kur kas įtikinamesnės. Knygoje pasakojama apie moterį, kuri išvyksta į Kiniją ieškoti marčios, bet iš tiesų išvažiuoja ieškoti savęs. Knygos herojus, kaip ir autorės sūnus, yra matematikos profesorius, baigęs Kembridžo universitetą, marti turi kinų kraujo, yra anūkė. A. Urbonaitė neslepia, kad kalba apie kinų invaziją į Lietuvą, kultūrinį maišymąsi, kinų ir lietuvių toleranciją. Skaitant sunku atskirti pagrindinės veikėjos notarės ir pačios autorės patirtis ar įžvalgas, jos dažnai sutampa.

„Šia knyga labai noriu moteris paraginti ginti savo teises“, – sakė žurnalistė. O paprašius autografo, autorė parašė: „Antrą kartą gyvenime moteriai nedera tekėti už nemylimo. P. S. Čia ne pokštas – labai rimtai parašiau.“

Ketvirtoji A. Urbonaitės knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ ( 2015 m.) – tikroji autorės nuodėmė. „Nenoriu būti žurnaliste, noriu būti rašytoja. Žurnalisto profesija – ieškoti ir rašyti slidžiomis temomis, persekioti ir provokuoti savo aukas, pasinaudojant naivumu ar vienatve, manipuliuoti kitu žmogumi. Jei pašnekovas uždaras, nebendraujantis, atsisako susitikti ar atsiriboja nuo užduodamų klausimų, t. y. žurnalistas negauna pageidaujamo laikraščiui straipsnio, sensacijos ar redaktoriaus norimo dydžio reklamos paketo, atsiranda darbdavio ir darbuotojo vidinis konfliktas. Tuomet, kad gautum savo honorarą, turi užsidirbti imdamas interviu ne paskambinęs į duris, o pro langą, gulėdamas kito buto balkone ir laukdamas, fotografuodamas. Ir šitai padaryti reikia taip, kad jis nesuprastų, į ką yra traukiamas. Toks žurnalistų elgesys negražus, netoleruotinas, šlykštus, tačiau išeina straipsnis, ir kas tada atsitinka? Sugniuždytas žmogus ir jo gyvenimas, kartais pasekmės yra žiaurios.... Ir tai daroma tik dėl pinigų, dėl jų gali būti panaudota viskas“, – kalbėjo A. Urbonaitė.

Pasak rašytojos ir žurnalistės, žiniasklaida – ne tra-lia-liū-ška, tai žmonės supranta. Tačiau ar jie suvokia, kad jei niekas nepasiduotų provokacijai, tai jos paprasčiausiai nebūtų?

„Pati retsykiais toleruoju specifinį pramogavimo būdą: lankausi kviestiniuose pobūviuose, kad geriau galėčiau įsivaizduoti iškrypimų rūšis. Kvietimus siunčia kaip žurnalistei. Nenutuokia, kad pasaulį vertinu rašytojos akimis – fiksuoju kompleksų atmainas. Apsimetimų įvairovę. Maivymosi skirtingumus. Begėdiškumo rūšis. Pigų ir brangų paperkamumą. Lindimą uodegon be muilo. Nusišnekėjimą. Didybės formas. Sandorių vibracijas. Visada buvau stebėtoja.“ (Ištrauka iš knygos „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“.)

Visas A. Urbonaitės knygas iliustravo Nomeda Marčėnaitė. Tai dviejų kūrybingų asmenybių moteriškas solidarumas.

Eitvydė PRANEVIČIENĖ

Web Analytics