Paskelbtas Rajono naujienos

J. Stundys: būti seniūnaičiu nesunku, bet dirbti juo – nelengva

Trečiadienis, 20 October 2021 10:42 Parašė 

Vaivadiškių kaime (Bukonių sen.) gyvenantis Jonas Stundys trylika metų eina seniūnaičio pareigas. Per šią laiko atkarpą jis susipažino ne tik su savo sodžiaus, bet ir seniūnaitijai priklausančiais Karaliūnų ir Širvių gyventojais, žino kiekvieno lūkesčius ir problemas. Pasak Bukonių seniūno Arturo Narkevičiaus, „Jonas galėtų būti pavyzdys visiems išrinktiems seniūnaičiams“. Apie kasdienę veiklą, pareigingumą ir atsakomybę paprašėme mintimis pasidalyti patį J. Stundį, spalio 1-ąją pasitikusį gražų asmeninį jubiliejų.

Pavyzdys kitiems

Bukonių seniūnas A. Narkevičius, J. Stundį pažįstantis beveik septynerius metus, akcentavo šio sodiečio atsidavimą dirbti jam priklausančių kaimų žmonėms, puoselėti aplinką ir būti tikru savo krašto patriotu.

„Džiaugiuosi, kad Bukonių seniūnijoje yra toks nuostabus seniūnaitis. Jis gali būti pavyzdys kitiems asmenims, einantiems tokias pareigas. Jonas žino visas problemas, stengiasi, kad žmonės gyventų santarvėje, kaimas būtų gražesnis, tvarkingesnis. Jis tėviškai sudrausmina jaunuolį, numetusį nuorūką ar kitokią šiukšlę viešoje vietoje. Tai tikras seniūnaitis, kuris pirmiausia skuba išspręsti kito klausimą, savo reikalus atidėdamas į šalį. Su juo man dirbti labai lengva, gera ir, sakyčiau, produktyvu.  Neabejoju: jei visame rajone būtų kuo daugiau tokių aktyvių, veiklių ir gebančių bendrauti su įvairių socialinių sluoksnių gyventojais seniūnaičių, gal ir pats kaimas pasikeistų, turėtume mažiau problemų bei negatyvių reiškinių. Darbas visuomeniniais pagrindais reikalauja atsidavimo, meilės ir pagarbos kiekvieno kiemo šeimininkui – jaunam, garbaus amžiaus ar neįgaliam žmogui. Dėkoju jam už aktyvią veiklą ir linkiu sėkmės ateityje“, – mintimis pasidalijo Bukonių seniūnas A. Narkevičius.

Tarsi šeimos narys

Prieš 30-imt metų Vaivadiškių kaime apsigyvenęs J. Stundys su šeima niekada nepagalvojo, kad įgis tokį žmonių pasitikėjimą ir taps seniūnaičiu, kurį gyventojai laiko dešiniąja seniūno ranka. O kaimiečiai, pripažindami jį „savu“, negaili padėkų ir gerų žodžių.

„Jonas mums yra tarsi šeimos narys – aplanko, pakviečia, pasidomi, kaip sekasi. Rūpestingas ir geras žmogus, ką sakyti. Kas tik nutiko ar ko prireikė – visi skuba pas Joną pagalbos prašyti. O jis niekada neatsako, nes yra jautrios sielos. Kitiems ir vaistų parveža, ir duonos nuperka, jei sunku kuriam parduotuvę pasiekti. Širvių kapinėse pritrūko vandens, kur kreiptis? Ir vėl kaimiečiai skambina seniūnaičiui. O jis suorganizuoja, kad vandens būtų atvežta, kad prieš lapkričio 1-ąją smėlio prie kapinių vartų netrūktų, – kaimynų vardu kalbėjo Vaivadiškių gyventoja. – Atsitiko kokia bėda, pavyzdžiui, kažkas per neapdairumą supainiojo paminklus kapinėse, gal ne ant to kapo pastatė – ir vėl žvilgsnis į Joną: padėk. Bet juk ir jis ne koks visagalis, negali išspręsti visų problemų, turi tartis su seniūnu ar kitų institucijų atstovais. Bet niekada neatsako, turi laiko ar ne – skuba žmogui padėti. Kai pagalvoji, juk savo automobilį naudoja visuomenės reikmėms, savo laiką atiduoda, gal kitą kartą ir pats turi bėdų, bet neparodo, atsiliepia į šauksmą to, kuris kreipiasi. Mes, Vaivadiškių žmonės, stebimės tokiu jo gerumu ir plačia širdimi. Faktai kalba patys už save: jei nebūtų dėmesingas ir rūpestingas, tai niekas jam tokių pareigų nepatikėtų. O dabar trylika metų žmonės jo nepaleidžia. Esame labai patenkinti, norėtume ir ateityje matyti jį seniūnaičio pareigose.“       

Šilti susitikimai

J. Stundys, neseniai paminėjęs 70-mečio sukaktį, kiek nostalgiškai kalba apie praeitin nuėjusį laiką. 14 metų atidavęs darbui „Azoto“ gamykloje, po įmonėje įvykusios avarijos nutarė pasitraukti iš miesto ir apsigyventi kaime. Šeima tokiai minčiai pritarė, o likimas atvedė į Vaivadiškius. Anot jo, tuomet jis buvo jaunas, netrūko energijos ir noro aktyviai dirbti, dalyvauti įvairiuose renginiuose. O ir gyvenimo sąlygos buvo kitokios.

„Laikėme kelias karves, gyvenome ūkiškai. Tada dar buvau jaunas, tai jėgas kitokias turėjau. O dabar viskas kitaip – karves teko parduoti, laikyti nebeapsimoka, darbo daug, o nauda menka. Antra vertus, tokiems gyvuliams reikalinga priežiūra, jie kaip laikrodis, ateina laikas – turi pamelžti,  pašerti, pagirdyti. Juk nepasakysi, kad palauktų. Esi „pririštas“. O dabar nebėra to ūkio, turime paukščiukų, arkliuką, šiemet nusipirkau dvi avytes. Kaime parduotuvės nebeturime, veikė viena privati, bet ir toji užsidarė. Tačiau Jonava netoli, gal tik apie 10 kilometrų, tai ten ir apsiperkame“, – porina jubiliatas.

Pašnekovas pastebi, kad per tuos trisdešimt metų įvyko daug pokyčių. Pasak J. Stundžio, kaimas sensta. ‚Oi, kiek daug žmonių per šį laikotarpį į Anapilį išėjo, visus juos pažinau. Ir mano amžius vietoje nestovi, kasmet stukteli vis didesnis metų skaičius. Bet nieko nepakeisi, taip pasaulis surėdytas“, – dalijasi mintimis J. Stundys.

Būdamas seniūnaičiu, jis skiria itin didelį dėmesį garbaus amžiaus žmonėms – aplanko, pakalbina, kitaip tariant, išpildo jų prašymus. O prieš Kalėdas ar Naujus metus į kiekvieną kiemą įsuka, nešinas saldžia dovanėle. „Negalima apleisti senukų, reikia juos gerbti, todėl kiekvienam nuvežu po nedidelę, bet malonią smulkmenėlę. Jei viename kieme gyvena keli senoliai, tai kiekvienas jų būna pamalonintas kokiu skanumynu. Matau, kad jie patenkinti. Gal ne tiek ta dovanėle, bet tuo, jog yra neužmiršti, kad dėmesio sulaukia. Kai jie buvo jauni, taip pat dalyvaudavo renginiuose, įvairiuose suėjimuose, kūrė gražią aplinką. Tai kaip galima jiems neskirti dėmesio? Pernai dėl karantino senukų neaplankiau, bet į duris pasibeldžiau šiemet prieš Velykas. Apsilankymai pas juos šildo ir mano širdį“, – patirtimi dalijasi seniūnaitis.

Nuoširdaus žodžio galia

Sodietis prisipažįsta nė nežinąs, kodėl jam patikėtos šios visuomeninės pareigos. „Rinko, išrinko, perrinko – ir vežu tą vežimą. Būti seniūnaičiu gal ir nesunku, bet dirbti juo – nelengva. Visi žmonės yra skirtingų charakterių, ne kiekvienam patinka  patarimai ar perspėjimai susitvarkyti, žolę nušienauti ar kitaip apsišvarinti. Tenka išgirsti ir įžeidžių atsiliepimų, labai skaudinančių širdį“, – sako jis.

J. Stundys pastebi, kad pastaraisiais metais gyventojai tampa supratingesni – patys stengiasi puošti bei gražinti jiems priklausančią aplinką. „Važiuoji pro šalį ir matai – šeimininkai tvarkosi, puoselėja kiemus. Pasitaiko ir kitokių vaizdų – akį bado nenupjauta ar nesugrėbta žolė, virš kurios galvas kelia jau šviežios piktžolės. Tenka perspėti. Stengiuosi į žmogaus sąžinę prisibelsti gražiuoju, o ne pykčiais ar pagrasinimais. To jokiu būdu nedarau. Manau, kad žmogų galima palenkti nuoširdžiu žodžiu. Toks jau aš esu“, – prisipažįsta pašnekovas.

Seniūnaičio iniciatyva Vaivadiškiuose įsitvirtino Žolinės šventės tradicija. Tai bene svarbiausias renginys, buriantis kaimo gyventojus ir suteikiantis daug džiugių akimirkų – galimybę susitikti, pabendrauti, smagiai praleisti laiką.

Problemų netrūksta

Prieš kelerius metus išvalytą tvenkinį vėl reikia švarinti, žoles rauti. Gyventojai vis primena seniūnaičiui šį klausimą. J. Stundys žino reikalą ir pats suka galvą, kaip tai padaryti, juk vandens telkinys – ne kokia laukymė, su grėbliu neišgrėbsi. Reikia ieškoti finansų. Teks sėsti su seniūnu prie vieno stalo ir klausimą kažkaip spręsti. Pašnekovo žodžiais tariant, „seniūnas taip pat neturi pinigų maišo“.

„Anksčiau kildavo įvairių nesusipratimų dėl benamių ar neprižiūrimų šunų, dabar situacija pasikeitė į gerąją pusę. Bet neišnyksta kelių problema neasfaltuotose atkarpose, pavyzdžiui, nuo Vaivadiškių iki Karaliūnų, žmonės skambina ir prašo nugreideriuoti žvyrkelius. Tai jau ne seniūnaičio kompetencija, bet aš visus skundus ir prašymus, perduodu seniūnui, kuris geranoriškai nusiteikęs žmonių atžvilgiu. Kartu dirbdami, stengiamės padėtį pagerinti. Kiekvienam įtikti sunku. Štai turime pavėsinę laisvalaikiui praleisti, bet atsirado grupė jaunuolių, nevertinančių šio bendruomenės turto – lipa ant stogo, šokinėja, daužo. Matau, kad jau lietaus vanduo pradėjo varvėti. Vėl galvos skausmas. Mėginu gražiuoju įtikinti, kad taip negalima elgtis, čia yra visų turtas, bandau susitarti. Policijos kviesti nesinori, gal tėvai pajėgs juos sudrausminti?“, – tęsia pasakojimą Vaivadiškių seniūnaitis, randantis pamokantį žodį tiek nepaklusniam jaunimui, tiek stiklelį mėgstančiam piliečiui.

Šilti linkėjimai

Brolis Ignas, gyvenantis Jonavoje, sako, kad ir vaikystėje Jonas buvęs geros širdies, smalsus ir draugiškas. Gyvenimas jo nelepino, matė ir vargo, ir nepriteklių, tai, anot Igno, Joną išmokė kiekviename žmoguje pirmiausia įžvelgti gėrį, o ne neigiamą savybę. „Ramus, itin kuklus, užjaučiantis ir suprantantis kito bėdą. Jis pakalbina kiekvieną kaime sutiktą močiutę, senuką, paklausia, kaip gyvena, kaip sveikata, už tai žmonės jį gerbia ir renka seniūnaičiu“, – charakterizuoja brolį I. Stundys.

Per 13 metų už aktyvią veiklą puoselėjant seniūnaitiją, sprendžiant kartais gana sudėtingus klausimus, jis apdovanotas padėkos raštais, atminimo dovanomis. O  Bukonių seniūnijos seniūnaičiai, sveikindami J. Stundį jubiliejaus proga, linkėjo „ištvermės, stiprybės, sveikatos, artimųjų meilės ir vilties.“ „Gyvenimas – tai amžinas siekimas suspėti padaryti tai, ko dar nepadarei“, – tarsi įpareigojimą sveikinime įrašė seniūnaičiai.

O Vaivadiškių kaimo gyventojai palinkėjo sėkmingų, laimingų ateinančių dienų. „Tad likit visada tokiu, kokį mes mylim ir pažįstam, su šypsena gera, jaukia ir sklidina jaunystės!“ – šiuose žodžiuose telpa ir padėka, ir Jono, kaip asmens, charakteristika, ir troškimas būti kartu ateityje.

„Tikiu žmonėmis, trokštu, kad jų linkėjimai išsipildytų. Ačiū visiems už geranoriškumą. Krintantys lapai primena artėjančią 2021-ųjų pabaigą, gražias ir ramias Kalėdų šventes. Visų trijų kaimų – Vaivadiškių, Širvių ir Karaliūnų gyventojams, visiems Jonavos krašto žmonėms linkiu sveikatos, kantrybės ir ištvermės šiuo sudėtingu laikotarpiu, o svarbiausia – kuo didesnės pagarbos vienas kitam, nes dėmesys ir pasakytas geras žodis padrąsina ir paguodžia“, – įsitikinęs Vaivadiškių seniūnaitis J. Stundys.   

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf

Web Analytics