Petras Lincevičius gimė 1990 m. Šilavote, Prienų r. – jaunosios kartos tapytojas, nuo 2011 m. dalyvauja parodose. Gyvena ir dirba Vilniuje. Autoriaus kūrybos pradžia siejama su Suvalkijos krašte, netoli Šilavoto kaimo, esančia vieta, vadinama Davatkynu, kur prabėgo autoriaus jaunystė. Jo tėvai ten įkūrė muziejų, vyksta „Poezijos pavasariai“, ten tapytojas Alfonsas Vilpišauskas organizuodavo meninikų plenerus.
2015 m. baigė tapybos bakalauro studijas Vilniaus akademijoje ir tais pačiais metais dalyvavo tarptautinėje menininkų mugėje „ArtVilnius“, kur jo darbai pelnė jam geriausio jaunojo menininko vardą. Nuo 2017 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2018 m. LKT Regioninės kultūros tarybos narys (Kauno apskrities, Prienų raj.), Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos ir piešimo lektorius tapybos katedroje. Nuo 2019 m. VŠĮ „Šilavoto interdisciplininio centro“ įkūrėjasir vadovas. Nuo 2020 m. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys.
Jonavos Meno galerijoje spalio mėn. 11 d. atidaryta Petro Lincevičiaus tapybos darbų paroda, kurioje pristatomi kūriniai, kurie plėtoja lokalaus indentiteto globalioje visuomenėje, saviapibrėžties ir tapatumo paieškų klausimus.
„Idėjos kūrybinei praktikai kyla iš supančios aplinkos kasdieniškumo ir esamo informacijos lauko. Tęsdamas kūrybinę linija, kuri brėžiama su konkrečių vietų, bei daiktiškosios ir materialiosios kultūros analizės patirčių fenomenologiniu tyrinėjimu ir to menine išraiška, konstruoju sąmonėje (egzistencijos) struktūras, kuriuos sukurtuose kūriniuose papildau simboliais ir jų asmeninėmis reikšmėmis. Parodos ekspozicija tampa šių struktūrų išraiška.
Kūrinių rišamosiomis idėjomis galima vadinti filotopijos ir genius loci sąvokas. Pirmoji - apibrėždama konkretų mąstymą, įsišaknijusį konkrečioje vietoje – gimtojoje žemėje, suteikia galimybę pozicionuotu ir įtvirtintu mąstymu įsitraukti į universalių ir globalių konteksų apmąstymą. Antroji – skirta konkrečių vietovių analizei, jų unikalumui ir vietos dvasiai. Kūryba man yra kalba, kuria galiu išreikšti fenomenologines konkrečių vietų, bei daiktiškosios ir materialiosios kultūros analizės patirtis, kurios nukreiptos į lokalaus identiteto globalioje visuomenėje temos analizavimą, - taip savo kūrybą ir parodą pristatė Petras Lincevičius.
Manau, kad autoriaus parodą reikėtų padalinti į dvi dalis: „Etnografine – plenerinę“ ir „Studijinę – šių dienų tapyba remiantis fotografija“. Pirmoje matome dailininko kūrybinio kelio pradžią, jaučiama nostalgija prarastų namų, ilgesys pažįstamos nuo vaikystės aplinkos. Man įstrigo paveikslas „Rugių laukas“ , kuris skleidžia šviesos ir laisvės pojūtį, taip ir norisi mintimis pasileisti tekinom per ražieną. Antroje dalyje atsispindi jaunojo meniniko darbai didžiulėse drobėse, kuomet įtakos turi tapybos studijos Vilniuje, jaunojo menininko darbuose perteiktas atotrūkis nuo artimos aplinkos, darbai spinduliuoja dailininko nostalgiškų prisiminimų nuotrupomis, laiko tėkmės patyrimais ir išgyvenimais.
Petro Lincevičiaus nutapytas paveikslas „Akmenėlis“, man priminė savo forma ir išvaizda gintarą. Žiūrint į paveikslą susidaro įspūdis, kad akmuo skleidžia magiją iš priešistorinių laikų. Jame tiksliai atkopijuotas fotografinis vaizdas autoriaus rasto akmenėlio Šilavoto kaime. Jame matome gamtos peizažus. Ryškūs pirmyksčio žmogaus piešinių motyvai, suakmenėjusi fosilija. Vyrauja šalti, tamsiai rudi atspalviai. Kas dabar gali pasakyti,kiek akmenėliui metų? Ir gal jame žmonių padaryti simboliai! Petras Lincevičius apie šį darbą pasakė labai gražiai. „Nuojautos trajektorijos jau seniai pažymėtos išdžiuvusio ežero akmenynuose“.
Darbas „Molinis maketas“, jis padarytas iš molio, toks pats kaip jo prosenelės sodyba, nufotografuotas ir perkeltas ant drobės. Autorius subtiliai žadina ilgesį, idealizuodamas senovę erdvėje, primindamas mums apie pasitraukiančias ir nykstančias sodybas. Paveiksle matome tarsi blyksnį Visatoje, žmogaus gyvenimo trapumą, laikinumą. Sodybos maketas iš molio skrieja, čia tik akimirka juodoje drobėje, lyg rudas kvadratas, su stogais, kiemais, šešėliais... O kas bus toliau? Po minutės, kai jis vėl priklausys laikui.
Baigdama norėčiau palinkėti autoriui ir parodos lankytojams, kad ši paroda taptų lyg ir pamoka, kad reikia džiaugtis gyvenimu, kad neverta liūdėti, kol mes dar gyvi.
Eitvydė Pranevičienė
