Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Mokytoja Bronė: reikia mylėti gyvenimą – ir jis tau padės

Trečiadienis, 13 October 2021 11:44 Parašė 

Sausio 13-ąją tapybos mokytojai Bronei Dambrauskienei sukaks 92-eji metai. Garbaus amžiaus moteris dažnai atsiverčia albumus, mintimis perbėga  sudėtingus Lietuvos istorijos įvykius, apmąsto savo šeimos gyvenimą, o lapkričio 1-ąją uždega žvakeles ant artimiesiems supiltų kauburėlių. Praeities puslapių nepakeisi, bet juos galima papildyti vaikystėje išsiskleidusiu talentu tapybai. Tad daugiausia laiko moteris praleidžia su teptuku rankose – ant kartono lakštų sumarguoja peizažai, natiurmortai, tėviškės vaizdai, kitokios temos.

Stipri mokslo trauka

Į pasaulį Bronė Šalnaitė atėjo Gimzų kaime, Breslaujos apskr., Baltarusijoje,  Lenkijos okupuotame krašte, kur tėvai buvo nusipirkę nedidelį dvarelį. Bet šiame krašte  ilgai neužsibuvo – Šalnų šeima grįžo į Lietuvą, mamos tėviškę, netoli Visagino. Vėliau įsigijo 24 hektarus žemės su dideliu sodu, kuriame noko įvairių veislių kriaušės, obuoliai, sirpo vyšnios, kitokie vaisiai. Tėvai pasistatė naują gyvenamą namą, klojimą, ūkinius pastatus. Kažkas, matyt, iš pavydo padegė tvartą ir pavertė pelenais.

„O mes, visi vaikai, mokėmės Vilniuje. Brolis Jonas, teturėdamas trylika metų, vienas išvažiavo į Vilnių ir 1941-aisiais baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti mediciną. Bet baigęs du kursus turėjo pasitraukti iš Lietuvos į Vokietiją, kur vedė, o paskui pasiekė Ameriką. Ten įsikūrė, visą gyvenimą dirbo gydytoju, palaikė ryšius su Lietuva, – prisiminimais dalijosi p. Bronė. – Prisimenu, prieš karą iki Dūkšto geležinkelio stoties tėvas nuveždavo arkliuku, o iš ten 130 kilometrų traukiniu – į Vilnių. Bet mokytis labai norėjau. Tris klases baigiau karo metais, šalį užėmus vokiečiams.“

Žiaurių įvykių liudininkė

Ir šiandien moteriai siaubą kelia prisiminus nekviestų „svečių“ apsilankymą naktimis tėvų namuose. „Mes juos vadinome banditais – neklausdavo, ar galima ką nors paimti, patys šeimininkaudavo ir dar pagrasindavo. Tėvas  nešė mane naktimis paslėpti į sustatytas rugių gubas ar šieno kupetas. Baimę kėlė įvairios tragedijos tai vienoje, tai kitoje sodyboje, dažniausiai žudydavo ir kankindavo mokytojus, kitokius inteligentijos žmones“, – pasakojo moteris.

Jos atmintyje išliko gyva Marytės Melnikaitės kovos prieš lietuvius istorija. Nemalonu tai prisiminti, bet faktas yra faktas – jo iš istorijos neištrinsi.  Jauna mergina šaltakraujiškai nušovė eigulį, išėjusį iš bažnyčios. „Melnikaitė išlindo iš miško ir apsimetė paklydusi, prašė tą vaikiną kelią parodyti. Jis palydėjo prie takelio, o ši ėmė jį ir nušovė. Toks jaunas, gražus jaunuolis buvo. Tačiau Dūkšte mirtis ir ją pasivijo, kūną miške užkasė. Mes dar net ir tą šūvį girdėjome. O kai palaikus perkėlė į Zarasus, mano motinai liepė su vežimu juos nuvežti į nurodytą vietą. Daug metų mergaitė laikyta bebaime mūsų krašto partizane, net paminklas stovėjo. Jos tėvai nepalaikė dukros idėjų ir jos sprendimo susidėti su banditais, bet ji laikėsi savo ir pati jaunystėje galvą padėjo“, –  dalijosi prisiminimais.

Įstrigę žiaurūs vaizdai primena neramią paauglystę. Apie tai byloja ir dar vienas gyvenimo epizodas. „Gyvenome vienkiemyje tarp miškų, miškelių, kalvotoje vietoje. Kartą pamatėme iš miško ateinantį pulką ginkluotų vyrų. Mama puolė slėptis, o aš, tuomet gal kokių dvylikos metų mergaitė, palikau viena. Tie nepažįstamieji liepė atvesti arklį, pakinkyti , o jie į vežimą krovė viską, ką tik rado: lašinius, duoną, grūdus, kitas sukauptas gėrybes, – pasakojo senjorė. – Nurodė, kur važiuoti. Pasiekėme kitą kiemą, ten viską perkrovė į savo vežimą, o mane paleido. Grįždama sutikau atlekiantį vokiečių kariuomenės sunkvežimį. Man pravažiavus, paleido šūvius iš kulkosvaidžio į tą kiemą, kur ją tik nuvežiau mūsų turtą, visus myriop pasiuntė. Oi, varge, kiek baisumų teko matyti. Būdavo, karves ganau pievoje, o aplink tik kulkos švilpia, namai dega. Nemiela prisiminti.“

Nuo siuvėjos iki pedagogės

Po karo nauja valdžia nebuvo gailestinga Šalnų šeimai – visa, kas buvo užgyventa, iš namų išvežė ir sunkvežimiais, ir arkliais. Nieko nepaliko – nei grūdų, nei šieno, nei šiaudų, nei laikytų gyvulių. Nebeturėdama, iš ko gyventi, šeima išsigando, kad jų neištremtų į tolimus kraštus, tad kurį laiką teko slapstytis pas geraširdžius kaimynus. Sumažėjus pavojui, Bronė su Dūkšte mokytojavusia seserimi Aldona  išvažiavo į Vilnių. „Sesuo padėjo man įstoti į Dailiųjų amatų mokyklą, kuriai vadovavo Virgilijaus Noreikos tėvas Leonas, mokytis siuvėjos profesijos, – prisiminimais dalijosi B. Dambrauskienė. – Turėjau pomėgį piešti, dar mokydamasi Dūkšto progimnazijoje pradėjau kurti eilėraščius.“

Anot moters, atstumas iki Dūkšto siekė apie 8 kilometrus, tad eidama iš mokyklos namo mintyse sudėliodavo po kelis posmelius. „Negaišdavau veltui laiko. Visokiausių minčių į galvą ateidavo, tai ir eilėraščių šūsnis atsirado“, – nusijuokė pašnekovė.  

Šie Dūkšte išryškėję pomėgiai įsuko į aktyvią veiklą ir amatų mokykloje – reikėjo sienlaikraščius apipavidalinti, tekstus sukurti.  Mokyklos direktorius, pastebėjęs mergaitės talentą ir aktyvumą, nusivesdavo į valgyklą, kur ji gaudavo skaniau pavalgyti.

Tuometėje Pamėnkalnio gatvėje, kur stovi Petro Cvirkos paminklas, mokyklai skirtos patalpos atrodė varganai – langai užkalti faneros lakštais, sienos aptrupėjusios. „Atsimenu, mes dar tvarkėme griuvėsius, švarinome aplinką. Iš pradžių 20 mergaičių viename kambaryje miegojome ant grindų. Vėliau, kai stalius pagamino lovas, buvo šiek tiek geriau, bet sąlygos iš tikrųjų šiandienos jaunimui nė neįsivaizduojamos“, – sakė pedagogė.

Direktorius, įvertinęs moksleivės talentą ir kruopštumą, ne tik rekomendavo ją į Dailės mokyklą Kaune, bet ir paprašė apgyvendinti. Rekomendacija padėjo – B. Šalnaitei buvo suteiktas bendrabutis, įrengtas J. Tūbelio namo pusrūsyje, tačiau  maistu teko rūpintis pačiai. Kadangi mergaitė mokėsi be trejetų, tad ji gaudavo 140 rublių stipendiją. Sėkmingai baigusi Dailės mokyklą, 21-erių Bronė tapo kvalifikuota piešimo mokytoja ir pasirinko darbą Šiauliuose.

Darbas pavyzdinėje mokykloje

Draugystė su bendramoksliu Broniumi Dambrausku, užsimezgusi Dailės mokykloje Kaune, tęsėsi ir Šiauliuose. Po metų pedagoginio darbo, mergina ištekėjo už jauno menininko ir tapo Dambrauskiene. Šeimai situacija nebuvo patogi – vyras studijas tęsė Vilniuje, važinėti jam į Šiaulius buvo gana toli.

„Kadangi vyro tėvai gyveno Kaune, tai nusprendžiau sugrįžti atgal. Taip ir padariau, bet tuo metu Laikinojoje sostinėje neradau darbo, tad džiaugiausi gavusi vietą Kaišiadoryse, kur dėsčiau ne tik piešimą, bet ir vedžiau braižybos bei lietuvių kalbos pamokas. Kai kurie mokiniai buvo ne ką jaunesni už mane. Teko mokyti šiandien žinomus veikėjus, buvau Broniaus Genzelio auklėtoja“, – dalijosi prisiminimais moteris.

Po metų ji vėl sugrįžo į Kauną, kur sulaukė pirmojo sūnaus. Bet be darbo nesėdėjo – draugė parūpino vietą pagalbinėje mokykloje-internate, kuriam atidavė visus 33  savo gyvenimo metus.

Tuo laikotarpiu Kauno pagalbinė mokykla buvo vienintelė visoje Lietuvoje ir turėjo pavyzdinės įstaigos vardą. Mokytoja prisimena, kad dėl aukšto įvertinimo sulaukdavo labai daug norinčių joje atlikti praktiką, šioje prestižinėje mokykloje mokėsi nemažai negalią turinčių jonaviečių. Vėliau pradėjo rastis ir daugiau tokio tipo mokymo įstaigų. „Nelengva dirbti su psichikos negalią turinčiais vaikais. Bet man sekėsi neblogai, su visais sutariau ir, atėjus 55 metų amžiui, 1985-aisiais, išėjau į pensiją. Toks tada buvo įstatymas. Nuo tol visą laiką paskyriau šeimai“, – sakė pašnekovė.

Laikas prie molberto

Tačiau kartais likimas atsigręžia prieš žmogų. Bronių Dambrauskų namus pradėjo lankyti nelaimės, nešdamos skausmą ir praradimus. Dailininkas, šeimos galva Bronius ne kartą kartojo gyvensiąs iki 100 metų. Deja, jo gyvybė užgeso 1991-aisiais, einant 66-uosius. Liko daug nutapytų paveikslų, kurie ir dabar primena drauge nugyventus metus.

Dar neatlėgus vyro netekties skausmui, po metų liga pakirto nė keturiasdešimties neturinčio vieno sūnaus gyvybę, o 2005-aisiais į Anapilį iškeliavo ir 49-erių metų antrasis.

„Taip ir gyvenu, pavartydama albumus, kuriose gausu artimųjų nuotraukų, pasimatau su anūkėliais, nesu užmiršta ir vienatvės nejaučiu. Nemažai laiko praleidžiu prie savo molberto, kurį įsirengiau čia pat, kambaryje. Tai ir sėdžiu valandų valandas prie jo. Nemoku piešti abstrakcijų, todėl paveiksluose tapau natiurmortus, peizažus, kaimo vaizdus, namus, kuriuose teko gyventi, esu nutapiusi visus zodiako ženklus. Man padeda ir gera atmintis, ir vaizduotė, kitąsyk idėjų pasigaunu, vartydama žurnalus“, – prisipažino mokytoja.

Jos paveikslai puošia daugelio draugų, pažįstamų butus. Šalia gyvenanti Marytė Černeckienė priduria, kad kaimynė esanti nepaprastos energijos ir gerumo moteris. „Ateini dieną – ja randi tapančią, ateik temstant – ir vėl ji su teptuku rankoje. Juda, kruta, senatvei nepasiduoda. Jos pirštams paklūsta ir mezginiai. Kartais abidvi ką nors išardom, o Bronelė kažką nauja numezga. Malonu su ja bendrauti, prisiminti praeities įvykius, pasikalbėti apie netektis. Jai amžius nė kiek netrukdo“, – pridūrė kaimynė, prieš dvejus metus taip pat palaidojusi dukterį.

Metai – ne našta

Bronės brolis Jonas Šalna taipogi mėgo tapybą, ypač skulptūras, kurias kūrė iš šaknų, šiekštų, išplaukų, surinktų Amerikos, Kanados, Aliaskos, Kolorado kalnuose, paežeriuose, pajūry, paplūdimyje. Jo rankraščiuose randamas įrašas, kad „ medžiaga, prie kurios prisilietė žmogaus ranka, tampa savotiškai įdomiu deriniu tarp žmogaus ir gamtos“. J. Šalnos meno lobyne – trys poezijos knygos: „Nurimus banga“, „Amžinybės juosta“ ir „Gyvenimo veidrodis“. Amerikoje dirbdamas gydytoju, visus tris poezijos rinkinius išleido Lietuvoje. B. Dambrauskienė brolį charakterizuoja kaip labai švelnaus būdo, tikintį, gerą medicinos specialistą, jaunystėje svajojusį tapti kunigu. J. Šalna mirė turėdamas 86-erius metus. 

„Laikas bėga labai greit. Mažėja giminių, pažįstamų ratas. Dar ne taip seniai susibėgdavome su bendradarbiais iš Kauno pagalbinės mokyklos-internato. Būdavo 14, o dabar beliko tik du. Prisiminimai liedavosi per kraštus. Metai manęs neslegia. Klausiate ilgaamžiškumo paslapčių? Mano mama mirė būdama 92-ejų, jos brolis išėjo turėdamas 100 be dvejų metų. Jie patyrė didelių išgyvenimų – karus, grasinimus, nepriteklius. Mano gyvenimas taip pat nebuvo lengvas. Tie sunkumai, vargas žmogų užgrūdina, dvasiškai sustiprina. Tėvai augino septynis vaikus, du broliai mirė būdami maži, nieko apie juos nė nežinau. O aš – pati jauniausia šeimoje, pagrandukas, kuris, man atrodo, silpniausias vaikas. Pati stebiuosi – visi išmirę, nieko nebeliko, o aš, va, artėju 100 link. Reikia mylėti gyvenimą – ir jis tau padės“, – nusišypsojo mokytoja B. Dambrauskienė.

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf