Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Renginiai

J. Andriulevičius: jaučiu pareigą minėti R. Samulevičiaus gimtadienį

Trečiadienis, 06 October 2021 10:36 Parašė 
: J. Andriulevičius dėkoja Birštono vienkiemio teatro kolektyvui : J. Andriulevičius dėkoja Birštono vienkiemio teatro kolektyvui

Rugsėjo 25-ąją Juškonių kultūros centre (Žeimių  sen.) vyko mėgėjų teatrų festivalis „Aidas“, skirtas mūsų kraštiečio Raimundo Samulevičiaus 84-osioms gimimo metinėms paminėti. Prieš trisdešimtmetį tuomečio Jonavos Savivaldybės teatro režisieriaus Jono Andriulevičiaus sumanyta idėja padėjo tvirtą pamatą naujai tradicijai kultūrinio gyvenimo fone. Kas antrus metus vykstantis teatrų festivalis šiemet surengtas penkioliktą kartą.

Gyvi prisiminimai

Rugsėjo 25-oji – Raimundo Samulevičiaus gimimo diena, šiemet jam būtų sukakę 84-eri. Galbūt ir dabar galėtume bendrauti su žinomu dramaturgu, jei ne paslaptinga jo mirtis prieš keturis dešimtmečius viename Vilniaus bute – 1981-ųjų vasario 2-osios rytą jis buvo nušautas. Aišku viena – Lietuva neteko talentingo kūrėjo ir nuoširdaus žmogaus, tikėjusio, kad didžiausia jėga gyvenime yra rašytojo plunksna.

J. Andriulevičius, Jonavoje pradėjęs dirbti praėjus ketveriems metams po rašytojo žūties, bendravo su jo artimaisiais, dalijosi prisiminimais, įniko į dramaturgo kūrybą, kasmet rugsėjo 25 dieną į Samulevičių sodybą Praulių kaime suvažiuodavo ne tik giminės, bet ir jį pažinę žmonės, teatralai. „Buvau įsuktas į tokį gyvenimo verpetą, kad minėti šio žmogaus gimtadienį man tapo pareiga, kitaip tiesiog negaliu. Kol memorialinis Samulevičių muziejus buvo palaikomas jo gerbėjų, kiemas virsdavo didele scena, o virtuvė pakvipdavo arbatomis ir cepelinais. Nepamirštami prisiminimai. Nuo 2017 metų, pasikeitus teatro statusui, keitėsi ir festivalis. Nors „Aidas“ vyksta kitose erdvėse, mažesne apimtimi, tačiau visada siejamas su Raimundo gimtadieniu“, – mintimis dalijosi J. Andriulevičius.

Jonavos teatralai ne kartą vaidino R. Samulevičiaus pjesę „Laukimas“, „Nenusimink, Tomai“, o teatrai, atvykę iš kitų šalių, rajonų apie jį sužinodavo tik festivalio metu. Anot J. Andriulevičiaus, jo pjeses statė Rusijos, Čekijos, Lenkijos, Islandijos, kitų Europos valstybių teatralai, o Lietuvoje jo talentas iki dabar neįvertintas. „Labai gaila, kad kultūra šiandien tampa fasadinė, labiau vizualinė. Liūdna, kad pamirštas Lietuvos dramaturgijos pradininkas Petras Vaičiūnas. Kiemas Piliakalnių kaime nesulaukia žmonių.  Gaila, kad  ši sodyba su kiekviena diena nyksta, juk šiame krašte sodyba buvo lietuviškumo židinys“, – samprotavo Lietuvoje žinomas režisierius, Kaišiadorių teatro vadovas J. Andriulevičius.

Atidarymo akimirka

Festivalio žiūrovai ir svečiai būriavosi prie Kultūros centro fojė vietos bibliotekos parengtos dramaturgui skirtos parodos, kurioje dėmesį traukė nuotraukos, parašytos pjesės, kitų autorių knygos apie jį patį.

„Esu už tokį teatrą, kuriame pasiekiama lygiavertė sintezė: dramaturgas, režisierius, aktorius.“ Ši R. Samulevičiaus frazė – mėgėjų teatro festivalio „Aidas“ siekis ir prasmė.

Šventę pradėjo ilgamečiai teatro aktoriai Vitalija Kraučelienė ir Arūnas Simonaitis, vadovaujantis asociacijai „Žmogui“, kurios dėka ir tęsiasi prieš 30 metų prasidėjusios teatralų šventės. „Pranešu jums, bičiuliai, nepaprastai džiugią naujieną – ką tik atsidarė „Aido“ festivalis“, – perfrazuodama R. Samulevičiaus pjesės „Aidas“ žodžius, informavo Vitalija. O A. Simonaitis pridūrė, kad šio suėjimo variklis esąs režisierius J. Andriulevičius. „Iširus Jonavos savivaldybės teatrui, renginiai vyksta kitoje aplinkoje, ir už tęsiamą tradiciją jam visi esame dėkingi“, – mintijo Arūnas.

Šventės atidarymo akimirką palydėjus griausmingiems aplodismentams, žiūrovai dėmesį sukaupė į spektaklius.

Vienišumo tema

Šiemet Juškonių scenoje vaidino Birštono vienkiemio teatras, pristatęs E. Mikulėnaitės pjesę „Visada tas pats“, kurią režisavo Beata Klimavičienė. Nors spektaklis nukelia į tolimą praeitį, tačiau jo tema susišaukia su šiuo laikotarpiu, kai daugelis garbaus amžiaus žmonių pasijunta vieniši, užmiršti artimųjų ir draugų. Ši tema pastaraisiais metais pažįstama daugeliui. Spektaklis iškelia klausimą: ar kada nors susimąstome, ką jaučia žmogus, likęs vienas? Kas yra vienišumas, ką reiškia vienatvė, kurią kartais išgyvena žmogus, šalia kito būdamas visą gyvenimą? Keturi teatro aktoriai talentingai perteikė kasdienybę žmogaus, gyvenančio tik prisiminimais, kurių iš jo niekas atimti negali.

Daugelis nusišluostė ašarą, suvokdamas netekties skausmą, o gal sugrįžo prie nelaimingos pirmosios meilės prisiminimų. Tačiau tai, ką atskleidė birštoniečiai, nebuvo išgalvota istorija, bet parodyta realybė – skausminga, kartais nušvisdama prisiminimų šypsena, nes nėra jėgos, galinčios atimti išgyventą akimirką. Tiek džiaugsmai, tiek skaudūs praradimai yra visų mūsų gyvenimo išbandymai.  Žiūrovai pamatė nuostabią nostalgišką meilės istoriją, perpintą šviesių prisiminimų, kurie suteikia stiprybės ir paguodos vienišo žmogaus gyvenime.

Po spektaklio B. Klimavičienė perdavė Birštono savivaldybės mero pavaduotojo, einančio Birštono bendruomenės pirmininko pareigas, linkėjimus ir kvietimą apsilankyti šiame nuostabiame kampelyje.

Žemaitė kitaip

 Visai kitaip nuteikė Trakų rajono Rūdiškių Bajorų teatro trupė, vadovaujama režisieriaus Vytauto Mikalausko, suvaidinusi spektaklį „Trijų velnių valsas“, sukurtą pagal Žemaitės pjesę „Trys mylimos“.

Režisierius, konservatorijoje įsigijęs režisieriaus profesiją, daug metų dirbo politiku, 1996–2001 metais buvo Trakų rajono meru. Jis yra žinomas Trakų Karališkojo teatro įkūrėjas, o išėjęs iš jo pasinėrė į naują kūrybos etapą – įkūrė Rūdiškių Bajorų teatrą.

„Tik tada, kai pasitraukiau iš politikos, pradėjau mąstyti. Politika nėra profesija. Vieną dieną esi politikas, kitą dieną gali juo nebebūti. Tad grįžau prie savo profesijos“, – šmaikščiai prisistatė V. Mikalauskas, kartu su jauna režisiere vadovaujantis Vievio senjorų ir dar keliems kolektyvams.

Pasak režisieriaus, spektaklis pavadintas „Trijų velnių valsu“ todėl, kad tai nesąs Žemaitės kūrinio atkartojimas. V. Mikalausko teigimu, „moteris yra Dievo tvarinys, galintis būti ir angelu, ir blogas jėgas sukaupusiu sutvėrimu“.

Režisūrinis sprendimas ir aktorių vaidyba žiūrovus užkrėtė gera nuotaika, salėje dažnai pasigirsdavo juokas ir plojimai. Tačiau net ir čia, kur motina ir dvi dukterys gyvena melo ir veidmainystės pasaulyje, tarsi koks spindulėlis sušvinta gerumo kibirkštėlė – reikia susitaikyti, mylėti ir gerbti vienas kitą.

Po šio spektaklio žiūrovai paplojo buvusio Jonavos savivaldybės teatro aktorėms – Bronei Zubrickaitei, Danguolei Lukoševičienei ir Vitalijai Kraučelienei, kurios jaunystėje taip pat atliko „Trijų mylimų“ vaidmenis J. Andriulevičiaus režisuotame spektaklyje. „Ar šiandien mes dar galėtume vaidinti tas „mylimas“?“ –tarpusavyje svarstė jonavietės.

Kaimui reikia švenčių

Žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) „Pauliukai“ vadovas Andrejus Štombergas neslepia – kaimo žmonėms reikia įvairių renginių. Deja, nei žinomi atlikėjai, nei teatrų kolektyvai aplankyti kaimiečių neskuba.

„Džiaugiamės, kad šiandien mūsų gyventojai gali pamatyti spektaklius, pabendrauti su atvykusiais teatralais. Žmogus negali vien tik dirbti nuo ryto iki vakaro, o kitą laiką leisti prie televizoriaus. Manau, kad spektaklių pasiilgome visi. Tad dėkojame tiems, kurie šiandien vaidina mūsų scenoje, gali pasidairyti po kultūros centro prieigas. Nė kiek neabejoju – kiekvienas, pabuvęs šiame vakare, į namus grįš dvasiškai turtingesnis, pakilios nuotaikos ir lauks naujų susitikimų. Tokie renginiai kaip festivalis „Aidas“ stiprina mūsų pasitikėjimą, džiugina, kad  jauki kultūros centro salė reikalinga ne tik vietos meno mėgėjams, bet ir teatro žmonėms. Kažką duoti visada smagiau negu imti. Priimti festivalio dalyvius mums yra garbė. Esame vienintelis kultūros centras visame rajone, kur organizuojami respublikiniai teatrų sambūriai, malonu, kad režisierius Jonas Andriulevičius mus pasirinko“, – prieš prasidedant renginiui nuomone dalijosi UAB „Pauliukai“ 35-erius metus vadovaujantis A. Štombergas.

Festivalio iniciatorius J. Andriulevičius atvirai sakė – A. Štombergas laiko kultūrą žmogaus gyvenimo dalimi, siekia, kad jis pajustų visavertį gyvenimą. Tad, režisieriaus teigimu, nereikėjo nei įkalbinėti, nei prašyti – pakako pokalbio, kuris patvirtino festivalių organizavimo vietą. „Nė nežinau, kaip dėkoti bendrovės vadovui Andrejui Štombergui. Jeigu ne jis, tai tikriausiai ir festivalių grandinė būtų nutrūkusi. Šis vadovas prijaučia kultūrai, spektakliams, susipažįsta su atvykusiais aktoriais, režisieriais. Mes taip pat pasidalijame patirtimi, stengiamės pasisemti kažko nauja. Norisi tikėti, kad kol „Pauliukams“ vadovaus Štombergas, tol šioje scenoje vaidinsime ir mes, ir tikrasis „Aidas“ neliks tik gamtoje virstančiu aidu, primenančiu išėjusius metus“, – sakė J. Andriulevičius.

Geranoriškas požiūris

Tą vakarą padėkota Juškonių KC ir bendruomenės centro vadovei Rimai Blažienei, kultūrą remiančiam A. Štombergui, dalyvavusių kolektyvų režisieriams – asmenims, be kurių pagalbos festivalį būtų sunku suorganizuoti.

O A. Simonaičiui, J. Andriulevičiaus pavadintam „svarbiausiu žmogumi teatre“, įteikta Lietuvos nacionalinio kultūros centro padėka  už ilgametį kultūros darbą, linkint energijos, sveikatos ir naujų ryškių vaidmenų.

„Malonu jausti rėmėjų palaikymą. Ačiū uždarosioms akcinėms bendrovėms – „Investicinių sprendimų grupei“, „A grupei“, „Vitai ir Ko“, žemės ūkio bendrovei „Pauliukai“, Jonavos rajono Savivaldybei, aktoriams ir žiūrovams, laiką praleidusiems kartu su mumis, ir visiems kitiems, geranoriškai prisidėjusiems prie mūsų renginio“, – sakė J. Andriulevičius.

Šventę vainikavo dūzgės, kurias surengė DJ Ramo Events.

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf

Web Analytics