Praėjusį šeštadienį gražus svečių ir vietos gyventojų būrys sugūžėjo į Žeimių dvaro kiemą. Čia atidengta memorialinė lenta, skelbianti, kad šioje erdvėje prieš gerą šimtmetį pasaulį išvydo du iškilūs mūsų tautos kūrėjai, profesionalaus meno atstovai – muzikas Aleksandras ir skulptorius Konstantinas Bogdanai.
Keletą metų brendusios idėjos autorius – Vilniaus krašto bajorų sąjungos garbės vadas Kazimieras Mackevičius, sugrįžęs prieš keletą metų į gimtąjį miestelį ir vertingais sumanymais įsijungęs į vietos bendruomenę. Kazimiero manymu, broliai Bogdanai – išskirtiniai mūsų pokario Lietuvos laikų kūrėjai, kurių talentams sovietmetis, deja, neleido plačiau atsiskleisti, tačiau dabar Žeimių krašte, jųdviejų tėviškėje, jau nevalia užmiršti jų palikimo. Ypač daug darbų mums paliko Konstantinas, su kuriuo ir Kazimieras, būdamas vilniečių bajorų sąjungoje, nemažai bendravo. Šis vyras visada su meile ir švelnia nostalgija prisimindavo Žeimius, neretai čia apsilankydavo, jo kelios skulptūros puošia miestelį, o žeimiečiai gali pailsėti šalia bažnyčios įrengtame K. Bogdano skvere, apsilankyti ir svečiams parodyti seniūnijoje įkurtą nedidelį profesoriaus atminimo muziejuką.
Dar kartą visiems priminęs brolių Bogdanų indėlį į krašto ir šalies kultūrą, pristatęs garbingus svečius, Bogdanų giminaičius, K. Mackevičius trumpai drūtai nupasakojo ir lentos atsiradimo istoriją. Reikėjo esą surasti ne tik granito lentą, patikėti ją dovanai žeimiečiams, bet ir dailiai nušlifuoti, sukurti tekstą, pagaliau, gavus dvaro šeimininkų leidimą, pritvirtinti ją 60x45 cm dydžiu ant istorinio pastato fasado. Turėjo kam Kazimieras padėkoti už sumanymo įgyvendinimą: bajorų sąjungai, skulptoriaus artimiesiems, senojo dvaro menančio XVIII a. vidurį, šeimininkams, seniūnijos valdžiai, ir ne tik jiems. Kadaise įgarsintos ir čia pat susirinkusiems paviešintos K. Bogdano mintys apie kūrėjo pastangų prasmę, apie bajorijos pašaukimą tarsi priminė garbaus profesoriaus motto: bajoras esą ne kažkokia išskirtinė asmenybė, o bet kuris geras žmogus.
Su gėlių kraitele į renginį atvykusi rajono Savivaldybės atstovė Vijolė Šadauskienė priminė, kad tik savo krašto žmonių rašoma istorija – gyva istorija, todėl neuždelsiant reikia puoselėti tai, kas mus supa, akimirkoje įžvelgti amžinybės grožį. Seniūnas Faustas Pilipavičius pasidžiaugė, kad savo kelių dešimtmečių darbe jam teko susipažinti su iškiliais krašto inteligentais, padėkojo rajono Savivaldybei, kad ši randa lėšų ir skiria tiek dėmesio kraštiečių atminimui įamžinti. „Turint vilko kojas ir sakalo akis išgyventi galima“,- kartą, paklaususi apie skulptoriaus dalią, tokį atsakymą iš K. Bogdano lūpų išgirdusi dabartinė Vilniaus krašto bajorų vadė Elona Varanauskienė. Tada ji esą bičiulio mintį taip pratęsusi: „Ir turint auksines rankas“.
Panašiai profesorių, tikrą meno profesionalą ir dvasios aristokratą, prisiminė ir kiti kalbėtojai, o kraštiečio sūnus Kostas, beje, taip pat skulptorius, už iniciatyvą padėkojo ir bajorų sąjungai, ir visiems, kurie šią memorialinę lentą laikė, kabino.
Atėjo iškilminga minutė. Profesoriaus artimieji trūktelėjo lentą dengusią skraistę, ir visi išvydo istorinį faktą bylojantį užrašą: čia, Žeimių dvare, gimė ir keletą vaikystės metų praleido broliai Aleksandras ir Konstantinas. Žeimių parapijos klebonas Rytis Gurkšnys pašventino naująjį dvaro akcentą, palinkėjo, kad šis pabiltų visiems nelyg istorinis dokumentas ir žadintų susidomėjimą krašto praeitimi.
Marius Glinskas
Artūro Narkevičiaus nuotraukos
