Paskelbtas Laisvalaikis

Kūrėjos gyvenimo moto: meilės nereikia ieškoti, ja reikia būti

Trečiadienis, 22 September 2021 11:25 Parašė 

Prie Upninkuose gyvenančios Laimutės Šatienės namų slenksčio artėja jubiliejinė sukaktis. Anot jubiliatės, gyvenime buvo ir džiaugsmingų, ir liūdnų akimirkų, kurios sudėliojo visos kelionės mozaiką. Moteris yra aktyvi Upninkų bendruomenės veikėja, vietos kultūros centro folkloro ansamblio „Lietaukėla“ ir liaudiškos kapelos „Širvinta“ dalyvė, rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narė, išleidusi du eilėraščių rinkinius, laisvalaikį skirianti rankdarbių, atvirukų ar paveikslų kūrybai.

Iš miesto – į kaimą

Prieš trylika metų miesto triukšmą nusprendusi iškeisti į ramybės supamą provinciją, L. Šatienė apsigyveno gražiais peizažais viliojančiuose Upninkuose. Nors ši gyvenvietė nuo Jonavos nutolusi per 20 kilometrų, meniškos sielos moteris sako, kad pasirinkimas jos ne tik nenuvylė, bet tik dar labiau pastūmėjo į kūrybos dirvonus.

Socialinių paslaugų centre dirbanti moteris prisipažįsta: ji esanti rudeninis žmogus, nes į gyvenimą atėjo tada, kai medžiai barstė lapus. „Man Upninkuose  gyventi patinka. Ir veiklos pakanka, ir gamta žavi. Kai pakvimpa rudeniu, kai padangėje pasigirsta atsisveikinančių paukščių balsai, o medžių lapai nusidažo įvairiomis spalvomis, apima keistas jausmas – norisi visą save atiduoti pasauliui. Tad gimsta naujų poezijos posmų, kuriuose po žodžių skraiste įprasminu gilią mintį“, – sako Laimutė.

Dialogas su gyvenimu

Nė vienas žmogus nežino, kada į jo namus ateis bėda, užklups liga ar ištiks kokia kita neganda. Ne vienerius metus Jonavoje su negalią turinčiais žmonėmis dirbusi moteris nepagalvojo, kad ir jai pačiai teks kovoti su onkologijos grimasomis.
Net tada, kai gydytojai patvirtino klastingos ligos diagnozę, ji nepatikėjo, mėgino sau įkalbėti, kad tai netiesa. Tačiau vis labiau šlyjanti sveikata įspėjo – būtina pripažinti nelabąją ir klausyti medikų nurodymų.

Pašnekovė neslepia: būdavo tokių akimirkų, kai norėdavosi viską nutraukti, nebejausti, nebesidomėti – tiesiog išeiti. Bet, įsiklausydama į vidinį balsą, stengdavosi nuvyti šalin juodas mintis, o tolumoje įžvelgti viliojantį šviesos žiburėlį.

 „Supratau – prireiks laiko, kad tvirtai atsistočiau ant kojų, galėčiau, kaip ir anksčiau, dirbti ir būti naudinga šalia esantiems žmonėms. Prisipažinau ir įsakiau sau: aimanos ir neviltis čia nepadės, reikia kovoti su ta baisia liga. Atvirai kalbant, man palengvėjo, nes sugebėjau susitaikyti su tuo, ką turiu. Po operacijos daug kas pasikeitė, bet pajutau tvirtą pagrindą po kojomis, įsiliejau į bendruomenės gyvenimą, kultūros centre susibūrusių meno kolektyvų veiklą. Šiandien galiu pasakyti, kad tos praeities pamokos išmoko į gyvenimą žvelgti kitu kampu, džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, dėkoti Aukščiausiajam už duotą dieną ir branginti ateinančią“, – taip sako sunkią onkologinę ligą nugalėjusi L. Šatienė.

Moteris neslepia – išbristi iš nevilties, suteikti stiprybės jai padėjo polinkis į kūrybą. „Eilėraščiai, iš širdies išplaukę smulkūs rankdarbiai, paveikslai man buvo atsvara tam juodajam pasauliui. Dabar dirbu, kuriu, dainuoju – aš gyvenu!“ – nusišypso upninkietė.

Istorijos pėdsakas

L. Šatienės gyvenimo mozaiką papildo ir dar viena svarbi detalė, apie kurią ji prabilo pirmą kartą. Paaiškėjo, kad moteris yra politinio tremtinio anūkė.

„Mano senelis Jonas Bartuškevičius buvo neteisėtai represuotas ir tremtyje išgyveno iki 1945-ųjų. Į tėviškę jis taip ir nebegrįžo, jo palaikai ilsisi bendrame kape su kitais tragiško likimo žmonėmis Oršos mieste. 1990 m. spalio 11 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad senelis buvo represuotas neteisėtai, be jokio pagrindo. Todėl atstatė visas teises. Taigi esu politinio tremtinio anūkė“, – istorinius įvykius prisimena Laimutė.

L. Šatienės nuomone, šis biografijos faktas esąs asmeninis šeimos reikalas, tad ji nebuvo linkusi kalbėti apie tai viešai. Moters manymu, Lietuvos istorijoje buvo daug tragiškų įvykių, tūkstančiai ištremtų šeimų, žuvusių tolimajame Sibire ar lageriuose.

„Suprantu, kad pakeisti jau nieko nebegalima – tai pėdsakas, liudijantis laikmečio žaizdas. Teisybė, yra žmonių, kurie viešoje erdvėje stengiasi pabrėžti, kad yra nukentėję nuo represijų. Bet ar tokia pozicija ką nors keičia? Mano manymu, svarbiausia dorai gyventi, nežeminti kito, kurti ateitį ir mylėti Lietuvą. Nuoširdžiai džiaugiausi, kai po 50 metų pirmą kartą susitikau buvusius klasės draugus. Dabar kasmet susitinkame, deja, mūsų gretos retėja. Bet šie susitikimai –  tai tarsi sugrįžimas į vaikystę ir jaunystę. Dabar pagal galimybes prisidedu prie Upninkų kaimo puoselėjimo. Man malonu gyventi šia diena – dalyvauti teminiuose vakaruose, dainuoti, per valstybines šventes giedoti „Tautišką giesmę“. Toks ritmas gaivina širdį ir skatina dėlioti savo kelio mozaiką šviesiomis spalvomis. Vienas Rytų išminčius yra pasakęs: „Nesvarbu, kiek dienų yra gyvenime, svarbu, kiek dienoje yra gyvenimo“, – mintimis pasidalija Upninkuose gyvenanti kūrėja L. Šatienė.

Asmeniniai išgyvenimai

L. Šatienės poetinis talentas, pradėjęs skleistis moksleiviškais metais Marijampolėje, stiprėjo jai dirbant Vilkaviškyje, o įsikūrusi Jonavoje eilėraščiais vis dažniau išsakydavo savo vidinę būseną.

„Kai žmogus išeina ir lieka tik neužrašyta gyvenimo atmintis, laikas pamažu išblukina prisiminimus. Tegul, skaitydami šias eiles, mano vaikai ir vaikaičiai atmena, kad nieko gyvenime nėra gražesnio už patį gyvenimą“, – rašė autorė pirmajame savo eilėraščių rinkinyje „Dūžiai širdyje“, jį pavadindama „dovana brangiems širdžiai žmonėms“.  

Laikydama rankose dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, moteris suprato: be poezijos gyvenimas jai nebus visavertis, tad su nauju entuziazmu vakarais sėsdavo prie švaraus popieriaus lapo. Po ketverių metų jau gėrėjomės nauju L. Šatienės eilėraščių rinkiniu „Sudraskykime tylą“.  Tokį pavadinimą lėmė skaudūs asmeniniai išgyvenimai, kai sielą užgulė „tokia juoda tyla, kad net nebegirdi savo širdies plakimo“. 

Poezijos mėgėjams kūrėja paaiškina, kad „kartais ji (tyla – I. B.) atsiveria šaltiniu – eilėmis, norėdama išsaugoti žmogaus atmintyje praeitį“. „Ateina metas, kai norisi šią tylą sudraskyti į mažas, dar likusias skaidrias akimirkas, virtusias žodžiais. Žodžiais išbarstytais ir vėl surinktais, o gal žodžiais, kurių tiesiog nepalikau tylai... Linkiu nesaugoti tylos – sudraskykite ją savo nuostabiais darbais ir paleiskite gyvenimo verpetuose. Tegul išplaukia subyrėjusi tyla, išlaisvina mintis, žodžius... Tegul išlaisvina gyvenimą...“ – kreipiasi autorė.

Pašnekovės eilėraščiai spausdinti „Šaltinio“ klubo almanachuose, „Bičiulystės“ laikraštyje, ji yra 2017-aisiais išleisto rinkinio „Keturiese“ bendraautorė.

Artėjant gimimo dienai, Laimutė parašo naują eilėraštį. Krintant lapams, prabyla vidinis balsas, tarytum liepiantis įprasminti praeitin nueinančius metus. Naujas rudenį sukurtas eilėraštis – tai subjektyvių potyrių ir jausmų visuma, sudėliota iš įvairiaspalvių detalių. „Tiesiog išsakau tai, kas tą akimirką man skauda ar džiugina, nostalgiškai pažvelgiu į praeitį, kurios, gaila, sugrąžinti nebeįmanoma“, – sako L. Šatienė.

Stebina moters veiklumas

Upninkiečiai stebisi šios moters veiklumu, iniciatyvomis ir gražiomis idėjomis – jos visur pilna, tarsi laikas jai neegzistuotų. „Jos rankdarbiai, sukurti paveikslai, spindintys įvairiomis spalvomis, papildo parodas, rengiamas Upninkų kultūros centre. Laimutė –  kaip tikra lietuvaitė, žiūrėk, ateina per pievą, pasipuošusi tautiniais drabužiais. Šis tautiškumo elementas atspindi ne tik meilę savo kraštui, bet ir parodo žmogaus, kaip asmenybės, vidinį pasaulį“, – pastebi Upninkų seniūnė Lolita Nekrošienė.

Laimutė, daug metų slėpusi savo talentą, pastaraisiais metais atsivėrė su galinga ir nauja jėga. Paveiksluose išryškėja širdies diktuojamos temos, peizažai, o kitąsyk į juos sugula net sapnuose matyti vaizdai.

Atspirties taškas

Kūrybinga moteris, du dešimtmečius aktyviai dalyvaujanti poezijos klubo „Šaltinis“ veikloje, teigia, kad šis sambūris jos gyvenime buvo atspirties taškas, padėjęs įveikti netektis ir atsiradusį vidinį skausmą. „Aš nežinau, iš kur imi jėgos/ ir nepasimeti darbuos savuos./ Skaidria srove neši viltis/ Ir eilėse leidi dėliot mintis./ Aš nežinau, kaip palengva/ Nusinešei mane srove sava./ „Šaltini“ mielas, bėk, tekėk,/ Stiprėk, tik nesustok, tik nestovėk“. Eilėraščių rinkinyje „Sudraskykime tylą“ rašo L. Šatienė.

Jubiliejinis ruduo, išstumdamas ilgai spengusią tylą, gyvenimą pildo naujų lūkesčių akordais. „Žmogui gyvenime skirtas ne vienas pasirinkimas. Todėl nesu tikra, kad tai, ką šiandien darau, yra teisinga. Tačiau tikrai žinau, kad teisingiausia bus, jei gyvenimą skirsiu tam, kas išliks ilgiau, nei mano gyvenamas laikas. Mano gyvenimo moto: meilės nereikia ieškoti, ja reikia būti. Stengiausi ja būti savo vaikams – dukrai Laurai ir sūnui Edvardui. Džiaugiuosi, kad jie užaugo dorais ir savo vietą gyvenime suradusiais žmonėmis”, – sako jubiliatė L. Šatienė.

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf

Web Analytics