Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Gamtos puslapis. Gervė – mūsų ilgesio paukštė

Pirmadienis, 13 September 2021 08:13 Parašė 

Saulė jau buvo sulig horizontu, o aš kieme skubėjau rinkti segtukus nuo sausų skalbinių, kai virš galvos išgirdau sparnų šlamesį ir švelnų cypsėjimą. Pažvelgus aukštyn, danguje išvydau skrendant gervių virtinę. Stovėjau kaip įbesta, o jos, skrido visai neaukštai ir tokiu gražiu trikampiu, tiesiog fotogeniškai. Joms nutolus, vienas paskui kitą pasirodė dar du pulkeliai ir klegėdami nuskubėjo tolyn. Jau neminint įspūdingų paukščių pasirodymo, vis tik smagiausia  buvo pirmą kartą išgirsti skrendančių jauniklių cypsėjimą ir tie švelnūs balseliai pranoko net suaugusiųjų skardžius pavienius trimitus.

Tas vakaras paskatino mane nenumoti ranka į rudenines gervių palydas. Žinoma, tai tikrai ne pirmas kartas, kai aš paskui tas ilgakakles lakstau. Pamenu, prieš pulką  metų su bendraminčiais skubėdavom į Novaraistį, plytintį Šakių rajone. Pavasariais ten vakarodavom prie laužo kaitros, o aušrai  brėkštant aplinkiniuose raisteliuose su bundančio ryto spalvomis  sutikdavom  gerves. Ir pradėdavo jos savo trimitų koncertą iš visų pusių: vienam šone šūkteli, iš kitos pusės draugė atsiliepia, prieky – iš karto du draugai. Taip pasiklykaudamos, sveikindamos  saulę ir viena kitą, džiugindavo mus ir mūsų drėgnus pieštukus, kuriais popieriuje  žymėdavom kiek toje vietovėje paukščių esama. Ausys klausė nuostabių garsų, o akys džiaugėsi nepakartojamais raisto atvirukais: begalė rasos lašelių žibėjo lyg stiklo karoliukai, o kylanti saulė  švietė ne tik keružių  pušelių viršūnėse, bet ir nuo drėgmės apsunkusiuose žolės stiebeliuose.

Gervė įvairiose tautose simbolizuoja ilgaamžiškumą, laimę, gerovę, budrumą, meilę, gyvenimo džiaugsmą. Nuo senų laikų gervės yra globojamos, o jos nužudymas laikomas blogu ženklu. Ši paukštė iš tikrųjų turi kažką nepaprastai patrauklaus, žavaus, užburiančio žmogų. Ne veltui ji minima pasakose, padavimuose, apdainuojama poetų eilėse. O kiek žmonės jos vardu pavadinę gyvenviečių, ežerų ir kitokių vietovių: Gervių gatvės, Gervių kaimas, Gervėčiai, Gervėnupis, Gervėnai, Gerveliai, Gervinių ežeras ir t.t.

Dėl ilgo kaklo ir ilgų kojų gervė atrodo kaip itin didelis paukštis, nors iš tikrųjų ji sveria 4,5 – 6 kg. Apdare vyrauja pilka spalva, tik sparnų galai ir kojos juodi. Galva ir kaklas juodos ir baltos spalvų. Ir žinoma, gražiausias viršugalvis – raudona kepurėlė. Pilka spalva dažnai siejama su nešvara, murzinumu. Tačiau gervės pilkumas, ypač išsišėrus, pakeitus plunksnas, spindi metaliniu žvilgesiu ir skaisčioje saulės šviesoje tviska tarsi sidabras. Ne veltui gervė dažnai vadinama sidabro paukšte.

Gervės labai dažnai mirksi. Jų akis, kaip ir kitų paukščių, saugo mirksinamoji membrana, kuri nuvalo ir sudrėkina akies obuolį.

Tauriųjų paukščių skrydis tiesus, ramus. Nuo žemės gervės pakyla įsibėgėjusios, dažniausiai prieš vėją. Tai nesunku lygioje atviroje vietoje, o štai tankiame miške ar krūmyne paukščiui atsiplėšti nuo žemės nėra paprasta. Tuomet gelbsti ilgos greitos kojos. Artinantis pavojui, kai paukštis peri ar maitinasi, gervė visada pirmiausia pasikliauja savo kojomis, o į orą kyla tik tada, kai yra užklumpama netikėtai. Skrisdama paukštė kaklą ir kojas ištiesia, skirtingai negu pilkasis garnys, su kuriuo ji kartais painiojama - šis lėkdamas kaklą suriečia ir pritraukia prie pečių.  Skrisdamas būrys visada sudaro daugiau ar mažiau taisyklingą trikampį. Leidžiantis rikiuotė pakrinka ir gervės tupia netvarkingai sklęsdamos ratu. Žeme vaikšto lėtais, plačiais žingsniais.

Gervės balsas – miškų trimitas – skvarbus, skambus, ilgesingas klyksmas. Balsas, girdimas iš arti, nėra toks melodingas kaip klausantis iš didesnio atstumo. Be trimitavimo, gervė skleidžia ir daug kitų garsų – įvairaus pobūdžio pavojaus šūksnius, tarpusavio sąšaukas, bendravimo su jaunikliais tonus.

Gyvena šie paukščiai didelėje Eurazijos dalyje. Dar prieš keletą dešimtmečių baimintąsi, ar nepaliks mūsų padangės šios balsingos gražuolės. Nusausinus laukus ir miškus, numelioravus pelkes, gervių skaičius Lietuvoje katastrofiškai mažėjo. Buvo galima skaičiuoti jas dešimtimis. Laimei, ši rūšis gyvybinga, nesunkiai prisitaikanti prie pakitusios gamtos, tad apsigyveno naujose buveinėse. Dabar gervių balsai skamba kone kiekviename miške, ypač jų gausu drėgnuose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos lapuotynuose.

Gervių tuoktuvės – vienas žaviausių ankstyvojo pavasario ženklų. Apie jas žino net tie, kurie šio paukščio nė nepažįsta. Gervių šokiai – neatsiejama gamtos paslapčių kertelė, žadinanti mūsų smalsumą, žavėjimąsi sidabrasparne paukšte. Jos šoka ištisus metus, ne tik poruodamosios, bet ir dėl įvairių priežasčių susijaudinę – tiek turintys porą, tiek pavieniai, tiek būdami būryje.

Balų šeimininkės kuriasi pelkėse, užliejamose pievose, seklių ežerų pakrantėse, užželiančių ežerų salose, plačiuose nendrynuose, užpelkėjusiuose upių slėniuose. Pastaraisiais dešimtmečiais pagrindine šių paukščių priebėga tapo šlapios miškų kirtavietės, juodalksnynai, bebrų užlieti miškų sklypai. Lizdą krauti renkasi atkampiose, žmonių nelankomose vietose. Nors lizdas ir kiaušiniai yra nemaži, tačiau juos rasti ne taip jau lengva, kadangi viskas puikiai susilieja su aplinka. Beveik visada lizdą nuo sausumos skiria kone juosmenį semianti vandens juosta.  Gervės budriai saugo savo gyvenamą teritoriją nuo bendrarūšių, todėl arti lizdo neprisileidžia kitų gervių. Dažniausiai paukščiai deda du kiaušinius, iš kurių ritasi geltonais ir rudais pūkais apaugę jaunikliai.Vieną globoja patinas, kitą – patelė. Tėvai labai prisirišę prie savo atžalų, neatsitraukia nuo jų nė per žingsnį, todėl šeimynos elgiasi labai atsargiai. Tuo metu pamatyti gerves ar jas išgirsti beveik neįmanoma. Tik vasaros vidury tėvai su paaugusiais jaunikliais buriasi į grupeles. O vasarai baigiantis, paukščiai telkiasi palankiose maitintis ir nakvoti vietose, jų būriai išauga nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Tokios rudeninės santalkos, iki išskrendant spalio viduryje ar pabaigoje, laikosi didelėse pelkėse, durpynuose, ežerų pakrantėse. Lietuvoje vietų, kur rudenį susirenka tūkstantiniai gervių būriai, nedaug: Žuvinto apylinkės, Novaraistis, Praviršulio pelkė, Sulinkių durpynas. Tačiau tose vietose kasmet vyksta rudeninės paukščių palydos, į kurias renkasi ne tik ornitologai, bet ir visi mylintys gamtą bei paukščius.

Ką lesa gervės? Ogi labai įvairiai. Pavasarį minta augaliniu lesalu – ūgliais, pumpurais, po žiemos likusiomis bruknėmis, spanguolėmis, taip pat įvairiais vabzdžiais, kirminais. Vasarą – peną papildo augalų šaknys, javai, kitų paukščių jaunikliai ir kiaušiniai, varliagyviai, ropliai, mažos žuvys. Rudenį skanauja javų grūdų, kukurųzų, žirnių, laukuose likusių bulvių.

Gervė – didelis ir stiprus paukštis, todėl natūralių priešų turi nedaug. Be žmogaus, gervės žūva nuo vilkų, jauniklius gali užpulti kiti plėšrūnai, jūriniai ereliai, daug lizdų sunaikina šernai, o kiaušinių tyko krankliai. Didelę žalą paukščių populiacijai daro medžioklė ir brakonieriavimas. Didžiausias gervių priešas – žmogaus ūkinė veikla, miškų ir pelkių sausinimas, žemės ūkyje naudojami chemikalai.

Žiemoja sidabrinės paukštės Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Pietvakarių Azijoje, Kinijoje, Šiaurės Indijoje. Pavasarį jos labai skuba namo, traukia greitai – būriai vienoje vietoje sustoja tik nakvoti. Rudenį išskristi rengiasi labai pamažu. Tuomet gervių būriai ilgam apsistoja jiems tinkamose vietose, klajoja po apylinkes, tarsi niekur neskubėdami ir tik artinantis šalčiams ar nepalankiems orams suskumba traukti į pietus. Mūsų kraštą šie paukščiai paprastai palieka spalio viduryje, paskutinės savaitės pabaigoje.  

 Ir štai, kieme nulydėjus tris gervių pulkelius, nutariau nelaukti, kol visi paukščiai išlėks žiemoti. Patykojus gražesnį  vakarą, skubinu į laukus, kur mano matyta jas būriuojantis. Dardu dulkėtu vieškeliu, dairausi į abi puses. Šit – ražienose šeimyna. Lesioja, stypinėja, tik gervinas kaklą ištempęs stebi, koks ten burzgalas ant kelelio. Aš variklio negesinu, pro langą skubu fotografuoti  nelaukdama geresnio momento. Aišku, keturių paukščių lyg ir mažoka ilgą žiemą prisiminti, todėl lekiu tolyn. Va, arimuose boluoja didžiulis pulkas kauburėlių. Bus ne vienas šimtas skardžiabalsių. Palieku savo ratus ant keliuko ir bandau bent kiek tuo puskilometriu priartėti. Bet argi lauks pilkosios, kol jas pasveikinti ateisiu – klykdamos kyla ir suka ratu tolyn. Vėjas taršo mano plaukus, trukdo objektyvo  taiklumui, o gervės vis kyla naujais būriais ir nepaisydamos mano taikos, tolsta tamsėjančiu dangumi. Bet aš nesigailiu, man užtenka vien jas pamatyti, išgirsti ir nulydėti. Ir kai nuslopus nerimastingiems balsams pasisuku eiti atgalios, užmatau dirvonuose kažką baltuojant. Prieinu artyn ir pakeliu nuo grumstų vėjo kedenamą baltą ilgesio paukštės plunksną.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ

Web Analytics