Jonavos krašto kūrėjai dažnai yra kviečiami dalyvauti įvairiose sueigose ir paskaityti savo sukurtų eilėraščių. Kasmet renginių gausa išsiskiria vasaros pabaiga.
Rugpjūčio pradžioje nuaidėjus rajono poezijos klubo „Šaltinis“ sueigai Viešojoje bibliotekoje, po kelių dienų jonaviečių kūrėjų eilės skambėjo Kėdainių knygų šventovės prieigose. Tądien ten vyko šio krašto literatų ir menininkų draugijos „Vaivorykštės tiltai“ suorganizuota šventė. Jos vadovė Alma Jociuvienė pasidžiaugė, kad prieš kelerius metus susibičiuliavo su Jonavos krašto poezijos kūrėjais, palinkėjo ilgo draugystės tęsinio: „Tegul mūsų sielų tiltas, nutiestas tarp Kėdainių ir Jonavos, kalba eilėraščių posmais tiek metų, kiek gyvuos abiejų rajonų poezijos sambūriai.“
Bibliotekos kieme, po atviru dangumi, kėdainiečiams savo kūrybą skaitė šaltiniečiai Ingrida Gedvilienė, Aloyzas Vaznaitis ir Irena Nagulevičienė. Renginiui baigiantis, su debesimis besigalynėjusi saulė užleido jiems savo pozicijas – pradėjo lyti, o netrukus dangų apjuosė ryški vaivorykštė. Susirinkusieji tai pavadino gamtos linkėjimu ne tik Kėdainių „Vaivorykštės tiltams“, bet ir visiems tiems, kurie kuria, skaito ir puoselėja lietuvišką žodį.
Jonavos rajono poezijos kūrėjai tapo laukiamais svečiais Vyšnialaukio (Upninkų sen.) bendruomenės organizuojamose vasaros palydų šventėse. Rugpjūčio pabaigoje miškų apsuptyje surengtoje šventėje klubui atstovavo ta pati komanda, tik I. Gedvilienę pakeitė Valentina Kašauskienė.
Ši vietovė turi nepaprastą aurą – visa erdvė alsuoja paslaptimi, vėjo dvelkimas ir medžių ošimas įkvepia stiprybės ir pasitikėjimo, o susirinkusiųjų akyse atsispindi šviesos ir gėrio ženklai. Prieš kelerius metus į Vyšnialaukį atskubėdavo ne trys, o penki ar net devyni poezijos kūrėjai. Juolab kai net keli jų gyvena Upninkuose. Bet koronaviruso baimė ir karantino reikalavimai kartais priverčia atsisakyti net ir itin prasmingų dalykų.
Vyšnialaukio bendruomenės vadovai Valdas Bagdonas ir Gražina Grigaravičienė, dėkodami kūrėjams už dalyvavimą, pabrėžė, kad poezija – tai daina, kurioje pagrindine nata skamba meilė gyvenimui.
Irena BŪTĖNAITĖ
Nauji vardai
Regina Karaliūnienė, Jonavos krašto muziejaus įkūrėja, kelis dešimtmečius vadovavusi šiai svarbiai rajono įstaigai, šiuo metu yra sertifikuota žolininkė, daug laiko praleidžianti laukuose, rinkdama įvairias sveikatai naudingas vaistažoles.
Tai, anot Reginos, yra ir jos darbas, ir poilsis, ir gyvenimas.
Būna akimirkų, kai užplūsta prisiminimai, kai mintys nebesugeba suvaldyti emocijų ir išsilieja ant popieriaus lapo. Taip užrašų knygelėse daugėja eilėraščių, atspindinčių jonavietės požiūrį į laiką, gamtą, meilę, kasdieniškas detales.
Keliolika metų poetinius sugebėjimus laikiusi paslaptyje, R. Karaliūnienė pagaliau sutiko pateikti literatūrinio puslapio gerbėjams pluoštelį įvairiais laikotarpiais sukurtų poezijos posmų.
--------------------------------------------------------------
Regina KARALIŪNIENĖ
Lekia gyvenimas
Miškų viršūnėm lekia gyvenimas,
O man vis noris būti čia,
Ir vaikščioti žeme.
Gyventi noris, eiti, gintis,
Ašarą nubraukti, kentėti, vargti,
Žiūrėt į pakelės žolyną
Ir svaigt su vasara žalia.
Pakilt po angelo sparnu,
Kaip paukštis rytą kyla
Ir skrist viršūnėmis,
O ne žeme…
2021 m.
Myliu žemę
Myliu žemę, kai pražysta sodai,
Kaip pragysta soduos vieversiai,
Kai išplaukia rugiai,
Pasipuošę aguonų vainikais
Ir kaimas pakvimpa duona šviežia.
Myliu žemę, kai pražysta geltonai klevai
Ir žvaigždės sustingsta begalinėj erdvėj…
2021 m.
Laikas
Eidami per gyvenimą,
Išmėtome žodžių gerumą
Ir jausmų paprastumą,
Kaip tapytojas mėto
Spalvas paletėje,
O gal kaip aktorius –
Balsą ir judesį scenoje...
Kaip moterys kasdien išmėto
Savo grožį...
Nesustabdysi to, ką į dangų
Nusineša laikas.
Mes pasmerkti
Ir žinome tikrai –
Gyvename laike.
Ir džiaukimės šioj žemėj!
Eikime laiku.
Gyvenkime jame
Tik atskirai kiekvienas,
O ne minioje.
2012 m.
Muzika
Bethovenas. Listas. Šopenas.
Mažoras. Minoras.
Gama ir nata.
Paslaptingas muzikos pasaulis.
Jis žavi, vilioja mane.
Ir neša kaip jūros putota banga.
Jis traukia mane,
Kaip Čiurliono “Karalių pasaka” sena.
Juk nežinai, kada bus jos
Didžioji pabaiga.
2010 m.
Jau ruduo
Auksiniai lapai sukasi virš miesto,
Nuklodami takus, kelius,
Dėliodami pastelines spalvų gamas.
Rytai rūke klajoja, ieškodami kelių į saulę,
Lyg vėlės, pasimetusios didžiojoje visatos erdvėje.
Rasos lašai, kaip krištolo karoliai,
Suverti ant voratinklių tinklų ažūro.
Šalti lašai jau nusvarino
Jurginų galvas išdidžias,
Atšaldė astrų svajones
Apie gražuolės vasaros šviesias dienas.
Lietus barbena langus
Ir krenta jo lašai kaip
Dievo ašara už mūsų nuodėmes didžias…
2008 m.
Rudens rapsodija
Ruduo. Parkas. Vienišas beržas.
Nurimusi gamta.
Prinoko. Pribrendo. Prisirpo.
Tas beržas žaliai gelsvomis kasomis…
Graudina man širdį jo ramybė.
Tas lapų kritimas rudenį,
Kaip gyvenimo dienos, savaitės ir mėnesiai,
Laimingos ir liūdnos –
Gyvenimo pradžia ir pabaiga.
Susprogo. Pražydo. Išnoko.
Subrendo. Nukrito.
Lapų kritimas. Tyli smuiko muzika,
Rudens rapsodija be dirigento ir natų.
Ji skamba netrukdomai ir nesustabdomai,
Kaip žmogaus gyvenimas –
Nuo pradžios lig pabaigos.
2015 m.
--------------------------------------------------------------
Marius GLINSKAS
Pasveikinimas upei ir žurnalui
(Skiriama Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ 5-mečiui.)
Taurosta, būk sveika, narsuole,
Senobėj krašto lieka Tavo pėdos...
Į glėbį Tu Neries srauni įpuolei,
Ir penkmetis antai prabėgo!
Ir puslapiai sušnaro, sumirgėjo,
Vardai ir datos, šimtmečiai prabilo...
Išslapstęs paslaptis, pasėjęs tylą,
Mus užmarštin kažkas nublokšt norėjo...
Spalvų žaismėj ir nuotraukų vitražuos
Sustojo partizanai, mūs prabočiai,
Sukilėliai, šviesuoliai kaimo gryčių
Ir grožį kuriančių būrys nemažas...
Jie grįžo iš tremties, kurčių archyvų,
Duris atvėrė į tautos ramovę,
Jie pelnė Atmintį, ne mirksnio šlovę,
Šnarės ir metraščiai, kolei upelis gyvas.
Tekėk, tikėk ir žaižaruok, Taurosta,
Paženklinta tauro ragu ant kalno,
Tesklando platūs ir prasmingi mostai
Tavo žmonių, kurie Tau žodį pelno!
--------------------------------------------------------------
Aloyzas VAZNAITIS
Man svajonę nupiešk
Įsibridus į balzganą rūką
Man svajonę nupiešk,
Nupaišyk seną beržą
Prie tako
Ir palinkusią liepą šalia,
Tu rūkais nutapyk
Smėlėtą takelį,
Vinguriuojantį mūsų šilu.
Įsibridus į balzganą rūką,
Man danguj
Žvaigždžių ūką nupiešk.
Nupaišyk vėjo gūsius
Palaukėj
Ir jausmus
Tu rūkais nutapyk.
Man svajonę nupiešk,
Nupaišyk balzganą rūką,
Siluetus jausmų
Tu rūkais nutapyk,
Ilgą kelią į niekur...
Bet vis tiek –
Į kažkur...
Gal į amžiną mūsų jaunystę,
Gal į rudenis
Šaltus niūrius,
Gal į mėlyną rūką,
Gal į kryžkelę pirmą
Jaunystės,
Kai pasukom į savo kelius.
Įsibridus į balzganą rūką,
Mūs svajonę nupiešk,
Man danguj vieną žvaigždę
Nupiešk
Ir smėlio takelį,
Vinguriuojantį mūsų šilu.
Ryto rūkas
palaukėj
Ir svajonė, palinkus šalia.
Laukimas bildesio rasos
Saulėlydis,
Rami vėsa,
Šešėliai į saulėtekį
Nutįsę,
Ramios dienos
Atodūsis
Rausvam danguj.
Vėl baigiasi diena,
Palikus sielai
Tylų džiaugsmą,
Kad vėl buvau
Savo palaukėj,
Rasotom pievom
Kad braidžiau,
Danguj kad debesis
Vaikiau,
Šniokštimą jūros
Gal girdėjau...
Ne taip svarbu,
Kur aš buvau,
Svarbu, kad gyvenau,
Minčių mozaiką
Sau dėliojau.
Ramios dienos
Atodūsis.
Nakties danguj
Sidabro žvaigždės
Įsižiebę.
Puiki naktis –
Kitos dienos pradžia,
Laukimas bildesio rasos
Begęstančių žvaigždžių
Kaip žvakių
Aromato.
Ir vėl naujos
Dienos puiki pradžia,
Pilnos gerų žmonių,
Pilnos gerumo sieloj,
Naujos dienos pradžia.
Linkiu –
Ateikime į ją.
Šešėliai į saulėtekį nutįsę.
Nauja diena.
--------------------------------------------------------------
Ladzius OJIUS
Mes tepasiimam gyvuosius...
Į Laisvę veržiasi Širdis,
Sučiauptos lūpos net pamėlo,
Ir griūva vergijos pilis,
Suręsta ant pajūrio smėlio!1
Į krantą ritasi banga,
Tsunamis – pasakyta aiškiai!
Tenesugriūva Palanga!
Tenenuskęsta kunigaikščiai!
Tai Mes, Karalius Lietuvos,
Meldžiau to Dievą ir ne sykį:
Perkūne, Dieve Romuvos,
Bent kartą Mus Tu išklausyki!
Mes, Mindaugo sūnų sūnus
Ir Vytaudo proprovaikaitis,
Skelbiu: uždekime deglus,
Į praeitį atsukim veidus!
Tegul galybė Lietuvos
Iškyla virš didingų rūmų,
Tegu Dievai mūs Romuvos
Atleis mums priešų pyktį ūmų!
United enemies?Oh, no!2
Tebūna jie nuoširdūs friendai3.
Aš jų slaptažodžius žinau,
Tad viskas baigsis happy endu!4
Baigmė kaip šachmatuos – la paz,5
Pradmė kaip šaškių – baltos puola,
Teįsivyrauja Taika –
Mes statome pilis ant uolų!6
Juk mes nesirengiam kariaut –
Mes – sambūvio taikaus gynėjai, –
Ir neketiname paliaut
Maldauti Dievą Užtarėją:
Tegu išsaugoja Jisai
Mūs taikų kraštą, jo sodybas –
Mes keršyt neketam visai
Didžiausiems priešams, jų bjaurybėms.
Te mirę laidoja savus,
Mes tepasiimam gyvuosius!7
Ir kai prasiveria Dangus,
Dievai tekviečia ten teisiuosius!
Paaiškinimai:
1 Mato 26,27
2 Susivieniję priešai? Tai jau ne! (angl.k.)
3 Draugai – iškreiptai (angl.k.)
4 Laimingai (angl.k.)
5 Taika (isp.k.)
6 Mato 24,25
7 Mato 21,22
--------------------------------------------------------------
Irena NAGULEVIČIENĖ
Trapi akimirka
Gyvenimas man primena voratinklio ažūrą,
apgaubusį gracingą smilgą,
ir pakeleivį,
kuris skausmą vilgo
atodūsiu, kai nieko nebeturi.
Toks tas gyvenimas ir aš, jo pakeleivis,
suspaudęs delnuose likimą sūrų,
einu keliu. Ir nuo kelionės
dar neišsiblaivęs,
keliu bokalą už voratinklio ažūrą.