Pasivaikščiojimą po Pakruojo dvarą galima vadinti tikra gėlių, poezijos, senolių papročių ir atrakcijų terapija. Neseniai tuo įsitikino Jonavos r. neįgalieji, išvykę pusšimčio būryje į festivaliu „Vasarvidžio nakties sapnas“ traukiantį dvarą, šurmuliuojantį prie srauniosios Kruojos.

Įspūdingas tas pasivaikščiojimas šimtmečiais dvelkiančiomis kadaise baronų von Roppų įrengtomis erdvėmis, pakrantėmis, stebėjimasis gėlių arkomis, susitikimas su V. Šekspyro dramų herojais, o savo rankomis palietęs mūsų senolių buityje naudojamus darbo įrankius, mašinas, paragavęs šio krašto gėrimų, pasijunti it tikras dvariškis. Malonų šiurpą pajunti stabtelėjęs prie žonglierių, kojūkininkų, oro akrobatų, čia pat išgirdęs F. Mendelsono muziką ir klasikų poezijos sonetus, rodos, bent valandėlei tampi kitu žmogumi – be negalių, nepilnavertiškumo kompleksų, politinio nihilizmo.

Žvakių šviesos ir krištolo šviestuvų apsuptyje vieni vaišinosi gėlių žiedlapių arbata, kiti kramsnojo dūmų aromatu dvelkiančius poniškus grilio patiekalus, , treti sriubčiojo aukso medaliais apdovanotus spirito gėrimus. Ir nors prašmatniai pasirėdžiusi gidė, vedžiojusi visus po restauruotas menes ir rūsius, tikino, kad keli rūmų kambariai dar laukia restauratorių rankų ir baroko laikais tapytų paveikslų, kai kurie jonaviečiai prisiminė, kad prieš gerą dešimtmetį, įsijungę į poezijos klubo „Šaltinis“ keliautojų grupę, jie didžiojoje salėje jau šoko valsą.

Marius Glinskas

Valerijos Lopetienės nuotr.