Paskelbtas Rajono naujienos

Už Vyšnialaukio vartų prasideda kitas pasaulis

Trečiadienis, 25 August 2021 09:32 Parašė 
Vyšnialaukio bendruomenės narių grupė. Vyšnialaukio bendruomenės narių grupė.

Miškų apsuptyje gyvenantys Vyšnialaukio kaimo (Upninkų sen.) žmonės neatsisakė savo tradicijos ir vėl surengė vasaros palydų šventę. Vietos bendruomenės vadovai Valdas Bagdonas ir Gražina Grigaravičienė įrodė, kad net ir šiuo sudėtingu laikotarpiu galima rasti naujų ir įdomių formų, skatinančių ir stiprinančių kaimynystę. Tuo įsitikino visi, kurie dalyvavo rugpjūčio 21-ąją suorganizuotame renginyje.

Kitokie atspalviai

Šių metų vasaros palydos Vyšnialaukyje turėjo kitokį atspalvį nei vykusios praeityje. Pasak G. Grigaravičienės, šventė šiek tiek susiaurino savo mastą, sumažino svečių skaičių, tačiau pasipildė naujomis edukacijomis, kitomis įdomiomis detalėmis. Tokiems pokyčiams įtakos turėjo tebesitęsianti koronaviruso pandemija ir įvairūs draudimai. Organizatoriai pasirūpino, kad visi atvykstantieji į šventę būtų registruojami, o prie įėjimo kiekvienas galėjo naudotis jiems siūlomu dezinfekciniu skysčiu.

„Žmonės jau įpratę prie reikalavimų ir žino, kaip elgtis. Čia niekada nebūna liūdna, pandemija nesibaigia, bet gyvenimas tęsiasi, negalima užsidaryti už durų ir atsiriboti nuo pasaulio, reikia prasiblaškyti ir smagiai praleisti laiką. Vasara jau pamažu atsisveikina, tad tiesiog negalėjome laužyti įsitvirtinusios tradicijos. Bus visko – ir edukacijų, ir muzikos, ir vaišių, ir netikėtų akcentų. Esame turtingesni – pateiktam bendruomenės projektui buvo skirtas finansavimas, tai už tas lėšas renginių erdvėje pasistatėme nemažą krosnį, kurią šiandien išmėgins geriausieji mūsų kulinarai ir kepėjai. Tikiuosi, kad visi renginio dalyviai šiandien gaus porciją geros nuotaikos“,  – prieš renginį pasakojo G. Grigaravičienė.

Atrodo, bendruomenės iniciatyvą smagiai atsisveikinti su vasara palaikė ir gamta – dangaus netemdė debesys, o šviečianti saulė negailėjo šilumos.

Netradicinė pradžia

Šventė prasidėjo netradiciškai – svečių ir bendruomenės narių procesija pajudėjo nuo vartų per visą kaimą, o Gegužinės parapijos (kuriai ir priklauso Vyšnialaukis)  klebonas Algirdas Akelaitis palaimino namus ir jų šeimininkus.

Kaip teigė V. Bagdonas, už vartų atsiveria kitas pasaulis: „Pasitinka nuostabi gamta, laikas tarytum sustoja, o žmogus nusiramina. Pasijunti esąs gamtos dalelė. Esu tikras – čia yra pradžia, duodanti kaimui ypatingą aurą.“ O G. Grigaravičienė šį prieš kelerius metus skulptoriaus Andriaus Kazlausko sukurtą statinį pavadino Gerumo vartais.

Klebonas A. Akelaitis pagyrė vartų palaiminimo idėją ir priminė, kad laiminti namus, žmones ir įvairius statinius yra sena katalikų bažnyčios tradicija. „Kaimas – vienas seniausių žodžių indoeuropiečių kalbose. Gražu, kad iš jo atsirado kaimynystė, kaimynija, dabar labiau linkusi vadintis bendruomene. Dėkoju Dievui už darbščias rankas, už tai, kad ir tie, kurie į šį kaimą įžengia, ir tie, kurie iš jo išeina, būtų visada lydimi malonės ir palaimos“, – laimindamas vartus, kalbėjo sielų ganytojas.

Brangiausias kampelis

Prie kiekvienos sodybos procesijos dalyviai sustodavo trumpai maldai ir panirdavo į savo mintis. Antai rymo ištuštėjusi keliskart garsaus olimpinio irklavimo čempiono Vlado Česiūno namai, nedrąsiai į susirinkusiuosius žvelgia ir kita be savininkų likusi sodybėlė, kurią prižiūri jų giminaitė. Metai keičia ir išsiveda žmones, o be gyvasties likę namai pamažu kniumba prie žemės.

Vietos gyventojos Irenos Karalevičienės manymu, jeigu ne aktyvūs Vyšnialaukio bendruomenės žmonės, šis miškuose apsuptas kaimas gal jau ir būtų išnykęs.

„Čia man ne tik gimtinė, bet ir tėviškė – čia, šitame name, aš ir gimiau, čia užaugau, iš čia išėjau į mokslus, ir čia grįžau. Tai mano brangiausias kampelis, – sakė sodietė. – Džiaugiamės kiekvienu užsukančiu žmogumi. Jeigu ne Valdas ir Gražina, kaimas būtų miręs taip, kaip užgęsta tūkstančiai kaimų. Jie abu yra iniciatoriai, įkvėpėjai, organizatoriai. Jų dėka gyvuojame ir džiaugiamės, o mes – tik pagalbininkai“.

Moteris akcentavo, kad gyvenimas kaime yra sezoninis. Bet ji su vyru Mindaugu namus aplanko kiekvieną savaitgalį ir žiemos metu. „Nepraleidome nė vienų išeiginių – apžiūrime, pasibūname, pasidžiaugiame turėdami savo kampelį,  pašeriame kates, kurios čia yra nuolatinės gyventojos. Anksčiau buvo labai prastas kelias per mišką, dabar galima važiuoti drąsiai – pataisytas ir prižiūrimas,“ – nusišypsojo pašnekovė Irena.

Gyventoja pabrėžė, kad Vyšnialaukyje būna gražu ne tik prieš šventę, bet ir visą vasarą, kai žolė „auga kaip ant mielių“. „Kada tik atvažiuosite, visada rasite tvarkingą ir gražią aplinką. Mes, namų šeimininkai, esame pasidaliję plotus, kuriais turime rūpintis. Tai neleidžiame žolėms subujoti. Kartais, kai reikia kažką daugiau padaryti ir pritrūksta mūsų pačių rankų, sukviečiame gimines, draugus patalkininkauti. Visi geranoriški ir mielai padeda“, – dalijosi gyvenimo kaime patirtimi moteris.

Ji pasidžiaugė klebono dalyvavimu renginyje. I. Karalevičienės teigimu, kunigas  seniai norėjęs aplankyti šią paslaptingą vietovę. „Klebonas tikrai dažniau atvažiuotų į Vyšnialaukį, esantį kitoje pusėje upės, bet, norėdamas pasiekti šią vietovę, turi sukti per Jonavą ir daryti  kelių dešimčių kilometrų lankstą – tilto per Nerį nėra“, – samprotavo ji..

Bendrystės idėjų puoselėjimas

Nuskambėjus sutartinei, kurią atliko G. Grigaravičienė ir renginio vedėja Kristina Chlastauskaitė, pasveikinti aktyvios bendruomenės į sceną kilo svečiai.

Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis, nepraleidžiantis nė vienos vasaros palydų šventės šiame nuostabiame gamtos kampelyje ir save laikantis kaimo dalimi, Vyšnialaukio žmones pavadino turtingais, bet ne dėl to, kad čia įsikūrę turtuoliai, besidžiaugiantys tik savimi. „Bendruomenė ir jos nariai turtingi tuo, kad dalijasi savo dvasios grožiu ir gėriu, kviesdami atvykti čia ir pabūti kartu. Tai ne materialus turtas, bet  dalijimasis džiaugsmu, laime, tuo, ką turi geriausia – savo širdimi. Linkiu, kad kaimas ir toliau dalytųsi savo širdies gerumu, kad šventės vyktų dar dažniau, čia rinktųsi žmonės, jaučiantys nuostabią šios vietos dvasią“, – į susirinkusiuosius kreipėsi parlamentaras.

Politikas pašmaikštavo, kad Vyšnialaukyje nėra „nei matęs, nei ragavęs vyšnių“. Tad vietos bendruomenei padovanojo kanadietiškos vyšnios sodinuką – tegul medelis bus gausus uogų ir bičių dūzgesio.

O rajono Savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė kampelį pavadino unikaliu ne tik dėl miškų apsupties, bet ir dėl to, kad „kaimas baigiasi akligatviu, bet žmonės vis tiek į jį mielai važiuoja“. Anot viešnios, pastoviai gyvena labai nedaug žmonių, žiemą sodybos ištuštėja, nes šeimininkai atvažiuoja tik periodiškai, bet stebina kaimo gyvybingumas, klestėjimas, gražių kultūrinių idėjų įgyvendinimas ir puoselėjimas. „Pažįstu ne vieną žmogų, glaudžiai susijusį su Vyšnialaukiu. Jų dėka kaimą pamilau ir aš. Mane traukia stipri kaimynystė, todėl čia ir dalyvauju. Norėtųsi draugystę pratęsti, tad linkiu visiems bendrystės, buvimo kartu, nuoširdumo – ir vėl susitiksime“, – linkėjo B. Gailienė.            

Kaip ir kiekvienais metais, šventės metu savo poezijos posmais pasidalijo rajono poezijos klubo „Šaltinis“ kūrėjai Valentina Kašauskienė, Aloyzas Vaznaitis ir šių eilučių autorė.

Naujos edukacijos

Skambant Jonavos kultūros centro kapelos „Jonė“, kuriai vadovauja Virginija Verikienė, dainoms, žmonės būriavosi prie stalų, kur vyko įvairios edukacijos. Štai Kanapių augintojų, perdirbėjų ir verslo inovatorių asociacijos atstovai Rimantas Čiūtas su žmona Aldona išsamiai aiškino ir demonstravo produktus, pagamintus  iš pluoštinių kanapių. Šie augalai, pasak asociacijos vadovo, lietuvius lydėjo nuo senų senovės, visi jų produktai yra labai naudingi, stiprina sveikatą ir apsaugo nuo įvairių ligų. Pavyzdžiui, gliaudytos kanapių sėklos, spaustas aliejus amino rūgšties kiekiu pranoksta žuvies taukus, reguliuoja kraujo spaudimą, malšina uždegiminius procesus, apsaugo nuo infarkto bei insulto. „Gauti vitaminų ir mikroelementų dozę pakanka vieno šaukšto kanapių grūdelių. Labai naudinga kultūra, kurią pastaraisiais metais mokslas atranda iš naujo. Pluoštinė kanapė – vaistažolė, turinti 600 vertingų medžiagų“, – besidomintiems ant stalų išdėliotais produktais aiškino R. Čiūtas.

Didelio susidomėjimo sulaukė VšĮ DEKO RESTO eksponuojami keramikos gaminiai, apie jų gamybą aiškino įstaigos vadovė Oksana Eitminavičienė, kuri, pasakodama apie duonos kelią, suspėjo vikriai suktis ir prie ką tik palaimintos krosnies, ruošdama į pečių pašauti naminę duonelę.

Šmaikštumo šventei suteikė kaimo gėrybių loterija, laimingi bilietai laimėjo morkų, raudonųjų burokėlių, cukinijų, moliūgų, obuolių, kitokių Vyšnialaukio daržuose ar soduose užaugintų vaisių bei daržovių, ką tik iškeptos duonos ar šeimininkių pagamintą sūrį.

Anot vedėjos Kristinos, palaiminimu prasidėjusi šventė įgijo „dūzgių“ pavadinimą. Svečius bendruomenės nariai vaišino kvapnia sriuba, šašlykais, savo lysvių pomidorais, agurkais, kitokiomis gėrybėmis.

Susirinkusieji klausėsi JKC vokalinės grupės „Pinavija“ (vad. V. Verikienė) ir V. ir V. Verikų šeimos pop dueto dainų.

Prieš gerą dešimtmetį ties išnykimo riba atsidūręs septynių sodybų kaimas pakilo tarsi feniksas iš pelenų ir tapo malonia erdve, ieškantiems, statantiems ir gyvenimo grožį kuriantiems žmonėms.

Irena BŪTĖNAITĖ

logo srtrf

Web Analytics