Jonavos krašte gausu lankytinų objektų, bylojančių apie vietovės istoriją, iškilių asmenybių švietėjišką bei kultūrinę veiklą, gamtos suformuotus paslaptingus geografinius darinius ir t. t. Geriau pažinti mūsų rajoną keliautojams padės Kulvos, Panoterių ir Vyšnialaukio bendruomenių bendras projektas „Jonavos krašto raštijos keliais“, pristatantis nemažai įdomių maršrutų ir kviečiantis keliauti po savo tėviškę.
A. Kulviečio tėviškėje
Daugelis žmonių, planuodami atostogų laiką, žvalgosi į tolimas valstybes – Ispaniją, Turkiją, Graikiją, Portugaliją, kitas šalis. Tokios ilgos kelionės reikalauja nemažai santaupų, laiko ir, žinoma, fizinių jėgų, o užklupus koronaviruso pandemijai, susiduria ir su kitais sudėtingais klausimais. Yra jonaviečių, kurie pėsčiomis, dviračiais ar automobiliais, nelaukdami atostogų, savaitgalius leidžia keliaudami po gimtąjį kraštą. Jeigu kyla abejonių, kokia kryptimi pasukti, padės jau minėtas projektas.
Kelionę pradėkime nuo Kulvos. Turbūt nėra žmogaus, negirdėjusio apie Kulvos dvarą, kuriame gimė kultūros puoselėtojas Abraomas Kulvietis, prieš kelis šimtmečius savo veikla garsinęs Lietuvą. Dairydamiesi po iki mūsų dienų išlikusį ir savo augalija labai įvairų parką, aptiksime milžinišką ąžuolą, prie kurio prisiglaudus, sakoma, galima pasisemti energijos, į dvarvietės praeitį mintis nuves tebeošianti liepų alėja. Garbaus amžiaus žmonės dar prisimena ties alėja stovėjusią koplyčią, kurioje melsdavosi tikintieji. Keliautojai, mėgstantys sportą, galės pažaisti parko teritorijoje įrengtoje diskgolfo aikštelėje.
Iš čia siūloma aplankyti ir įsiamžinti prie obelisko A. Kulviečiui, pastatyto ant aukščiausios mūsų rajone kalvos, nuo kurios , esant geram orui, galima pamatyti Kėdainių ir Jonavos bokštus. Manoma, kad būtent šioje vietoje palaidotas A. Kulvietis.
Keliaudami Lapių kryptimi, netrukus pasieksime Batėgalos kaimą, kur nesustoti ties neįmanoma – mat pakelėje ganosi vietos gyventojo auginamos elnių bandos. Pasakiško grožio žvėreliai paliks gerų emocijų.
Už kelių kilometrų lankytojų laukia medžiais apaugęs Mažųjų Žinėnų piliakalnis, esantis Neries ir Šlėnos upelio santakoje. Tai išskirtinė vieta, nes būtent iš jos atsiveria vienas iš Jonavos krašto stebuklų – 33 metrų Andruškonių atodanga. Turistus turėtų sudominti Kulvos geomorfologinis draustinis (buvęs Pabartonių), apimantis daugiau kaip 800 ha plotą. Ši rajono Savivaldybės saugoma teritorija patraukli tuo, kad jos kraštovaizdyje susiformavęs Kulvos ozo gūbrys iškilęs virš jūros lygio 117 m.
Kulvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje laukia labai įdomi jos istorija, siekianti XVI a. Šventoriuje yra Daunoravičių koplyčia su šeimos kapaviete. Senieji vietos gyventojai pasakoja, kad antrojo pasaulinio karo metais bažnyčioje ir varpinėje buvo įsitvirtinę vokiečiai. Priartėjus frontui, jų buveinė buvo apšaudyta ir padegta. Nuimti varpai kelis dešimtmečius saugoti medinėje varpinėje prie Daunoravičių koplyčios. Klebono Raimundo Kazaičio iniciatyva varpinė suremontuota, atnaujinta ir veikia iki šiol.
Naujų žinių apie Kulvos kraštą suteiks gyvenvietės centre atidengta Atminimo lenta, skirta 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų Kulvos seniūnijoje Vyčio kryžiaus kavalieriams ir savanoriams, istorijos puslapį apie kaimų istoriją, žmones, jų buitį atvers Abraomo Kulviečio mokykloje įkurtas muziejus. Rimkų sentikių cerkvės lankytojus sudomins gido pasakojimas apie sentikius, įsikūrusius Rimkų kaime, kuris XVIII a. priklausė Vilniaus vaivadijai. Rimkai laikomi vienu seniausių rusų centrų Lietuvoje.
Panoterių apylinkėse
Panoterių krašto bendruomenė kviečia išsamiai susipažinti su Panoterių miestelio istorija, pasirinkti pažintinį maršrutą po dvarvietes, pasukti dramaturgo Petro Vaičiūno atminimo keliais ir t. t.
Pačiame miestelyje yra nemažai turistus dominančių objektų. Vienas jų – buvusio dvaro teritorija, esanti 300 m į šiaurės vakarus Siesikų kryptimi. Lietuvos archyvuose dvaras paminėtas 1597 m. Paskutinis rūmų valdytojas buvo Antanas Domeika, paprastas, gero būdo žmogus, domėjęsis medicina ir gydęs žmones. Ūkinius reikalus tvarkiusi jo žmona dažnai bylinėdavosi su kaimynais, išdrįsusiais uogauti ar grybauti dvarui priklausančiuose miškuose, negailestingai elgdavosi su samdiniais, dirbančiuosius laukuose ji prižiūrėdavo ne viena, bet pasirodydavo su pulku šunų.
Savo istoriją mena Panoterių miestelio aikštė, kurioje nuo 2018-ųjų plevėsuoja miestelio ir valstybės vėliavos, pakeliamos kiekvienais metais rugsėjo mėnesį. Iki I-ojo pasaulinio karo aikštėje šurmuliuodavo turgūs, laisvas vietas užpildydavo prekeivių ir tikinčiųjų vežimai, karietos. Pokario laikotarpiu, prasidėjus kovoms už Lietuvos laisvę, aikštė matė nužudytųjų kūnus, girdėjo vietos gyventojų aimanas. Apie tai turistams papasakos ekskursijos vadovas.
Šiandieniam Panoterių miesteliui didingumo suteikia Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios ansamblis – koplyčia, kurioje meldžiamasi šaltuoju metų sezonu, klebonija, 1994 m. statybos nauji maldos namai ir šventorius. Panoteriečiai gali pagrįstai didžiuotis – tai buvo pirmoji bažnyčia, pastatyta atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Einantys šiuo maršrutu stabtelės ties Panoterių valsčiaus- apylinkės pastatu, išgirs įdomią jo istoriją.
Apie švietimo reikalus miestelyje byloja dvi buvusios mokyklos. Viena jų – dviejų aukštų 1935 m. pastatytas medinis pastatas, prieš kelerius metus patyręs gaisrą ir netekęs viršutinės savo dalies. Antroji – mūrinė mokykla (taip pat buvusi), kuriai 1990-aisiais suteiktas kraštiečio Petro Vaičiūno vardas.
Pasirinkusiems maršrutą „Panoterių krašto dvarviečių istorijų keliais“ patariama vykti dviračiais arba automobiliais, nes kelias siekia apie 17 kilometrų. Turistai, apžvalgą pradėję Panoterių dvaro vietoje, aplankys Taukadažių, Milagainių, Markutiškių dvarvietes, pasigrožės iki šių dienų išlikusiais turtingais parkais, alėjomis, dvarų laikmetį menančiais svirnais, tarnų namais, tvartais, malūnais, arklidėmis. Išskirtinio dėmesio vertas Markutiškių parkas, kuriame auga per 50 rūšių įvairių augalų, tyvuliuoja keli tvenkiniai, gyvena dešimtys rūšių paukščių, kraštovaizdį puošia du piliakalniai. Šią Markutiškių dvaro vietą yra pamėgę turistai iš įvairių Lietuvos kampelių.
Upninkai – labai įdomus kraštas
Upninkų apylinkės žavi gražiais kraštovaizdžiais, todėl šiltuoju metų sezonu čia apsilanko daug turistų ir poilsiautojų. Manoma, kad vietovės pavadinimas atsirado iš žodžio upė, nes per ją teka Širvinta, Neris ir Šventoji, o Lietavos upelis, kai kurių tyrinėtojų nuomone, davęs vardą visai Lietuvai.
Rašytiniuose šaltiniuose Upninkai minimi XV a. pirmoje pusėje. Archeologas, Lietuvos nacionalinio muziejaus vyriausiasis muziejininkas, m. dr. Gediminas Petrauskas, Liepos 6-ąją lankydamasis Jonavoje, Upninkų kraštą pavadino „labai įdomiu kraštu“. Pasak svečio, archeologiniu požiūriu itin daug paslapčių slypi ties Neries ir Šventosios santaka, kur telkėsi senosios gyvenvietės, aptinkama laidojimo vietų. Archeologiniai paminklai, akmens amžiaus stovyklos, senovės gynybiniai įtvirtinimai, išlikę pilkapiai, piliakalniai liudija, kad šiose apylinkėse nuo seno gyveno žmonės.
Garsaus geografo, prof. Česlovo Kudabos versija – dabartinės Šventosios vietoje praeityje tekėjusi galinga upė į jūros įlanką. Neries ir Šventosios santaką dar XIX a. aprašė mokslinėje ekspedicijoje dalyvavęs istorikas, archeologas, kolekcininkas Konstantinas Tiškevičius. 2007-aisiais kelionę Nerimi nuo jos ištakų iki žiočių pakartojo istoriko, archeologo, dr., prof. Vykinto Vaitkevičiaus vadovaujama ekspedicija.
Unikalios gamtos kraštas gali didžiuotis, turėdamas Lietavos hidrografinį, Šventosios ichtiologinį, Upninkų botaninį, Širvintos kraštovaizdžio ir Paąžuolynės botaninį-zoologinį valstybinius draustinius. Pasirinkusieji saugomų gamtos objektų maršrutą (apie 50 km) turės galimybę pasigėrėti Napoleono ąžuolu, kurio liemuo yra 4,7 m apimties, o aukštis siekia apie 20 m. Sakoma, kad prie šio galiūno ilsėjosi pats Napoleonas.
Patrauklūs objektai
Saleninkų kaime 1870 m. gimė knygnešys Justinas Vareikis, gabenęs uždraustą literatūrą iš Rytų Prūsijos. Iki Tilžės jaunuolis nusigaudavo sieliais, ten pasiimdavo knygas ir namo grįždavo pėsčiomis per Smalininkus. Nors pats buvo mažai raštingas, bet savo lėšomis gimtinėje įsteigė pradžios mokyklą. Saleninkai – tradicinis žvejų kaimelis, jo išskirtinis bruožas – senų sodybų gonkos nukreiptos į upę. Apie šią vietovę 2009 m. Julija Gruodienė ir Rimantas Gruodis sukūrė dokumentinį filmą „Upė“, kurį Lietuvos kinematografininkų sąjunga pripažino geriausia dokumentine juosta, o tais pačiais metais Florencijos festivalyje „Dei Populi“ jis pelnė specialų žiūrovų prizą. Lankytojų dėmesį patrauks prie Saleninkų stūksantis didžiulis mitologinis Pailgupio akmuo.
Turistai turėtų užsukti į etnokultūrinio atgimimo pavyzdžiu laikomą Vyšnialaukio kaimą, per kurį teka Lietavos upelis. Gyvenvietė įsikūrusi gūdaus miško apsuptyje, tačiau pastarąjį dešimtmetį tarytum atgijo iš naujo – kiekvieną vasarą joje rengiamos didelės šventės, skamba dainos, atvyksta daug svečių. Vyšnialaukis – Miuncheno olimpinių žaidynių ir keturis kartus pasaulio plaukimo čempiono Vlado Česiūno tėviškė.
Keliautojams pravartu sustoti prie Perelozų Viešpaties Kryžiaus cerkvės, pakilti ant Dubių ir Padaigų piliakalnių, kurie paskelbti kultūros paminklais, pasidairyti po Gegučių kaimą, pailsėti Grybo poilsiavietėje, o sugrįžus į Upininkus aplankyti ilgą ir margą istoriją turinčią Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią centrinėje gyvenvietėje.
Pagyvins turizmą
Tai tik dalelė projekto „Jonavos krašto raštijos keliais“ akcentų. Jam vadovaujančios panoterietės Audronės Gruodienės nuomone, visi maršrutai yra įdomūs ir patrauklūs ne tik atvykstantiems turistams, bet ir rajono gyventojams.
„Manau, meilė Tėvynei prasideda nuo savo kiemo, gimtojo krašto. Todėl tikiuosi, kad šis pažintinis projektas pagyvins turizmą, o jonaviečiams padės pasirinkti norimą maršrutą ir išplės jau turimas žinias apie Jonavos rajono istoriją, geografiją, kultūros paveldą. Išsamus projektas bus paskelbtas ir pristatytas internetinėje erdvėje“, – sakė A. Gruodienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
