Liepos 6 d., antradienis
Iš ryto žaidėme šaškėmis Tokia Mindaugo karūnavimo dienos tradicija. Suvažiavo dvidešimt mėgėjų, keli meistrai. Deja, deja. Jonava vėl nesuvlizgėjo. Matyt, reikia skirti mėgėjišką ir profesionalų domėjimąsi. Be sisteminio darbo, teorijos studijų šalyje būsime tik autsaideriai, nors ir turėsime keletą klubų, draugijų, apsirūpinsime nepigiu inventoriumi. Panaši situacija šachmatų lauke. Įvaizdis, rodos, neblogas, norų ir nuotraukų daug, o sąžiningos edukacijos, rezultatų nėra.
Vakare prie Vėliavos giedojome Tautišką giesmę. Prisijungėme prie žavingų, visad besišypsančių „Žemynos“ chorisčių. Žiūrime – nė vieno vyro. Išsigando vasaros kaitros? O kur dingo jų šaunioji vadovė? Kažkas kalba, kad esą išėjo iš darbo. Ne, negali būt. Tiek diplomų, pripažinimų, tiek gastrolių po užsienius, ir še tau – kažkam neįtiko. O gal... paprasčiausiai nepasiskiepijo.
Grįžtant namo, pakilią šventę sugadino du paspirtukininkai. Zvimbdami dviračių taku, rėkavo kažkokiu žargonu, kuriame kas antras žodis – rusiškas keiksmažodis. „Štai tau ir himnas Lietuvos...“ – pagalvoji.
Liepos 7 d., trečiadienis
Aplankėme senąsias Kurmėgalos kapines. Suradome V. giminaičio Juozo Stankūno kapą. Mažai kas žino, kad čia ilsisi praeityje garsus šachmatų treneris, vadovėlių vertėjas, ilgametis „Sporto“ laikraščio šachmatų skyrelio vadovas. Vieną jo siūlytą variantą it slaptą ginklą lig šiol saugau savo debiutiniame arsenale. Tie, kas dalyvavo laidotuvėse, prisimena, kaip prie kapo gražią kalbą sakė pats Kauno kunigas Ričardas Mikutavičius.
Liepos 8 d., ketvirtadienis
Aplankėme vieną senolę Kaune. Jai per 90, vos tupinėja po savo komunalines valdas, bijo net virtuvėje triūsti,, kad nepaliktų degančių dujų. Kilusi nuo Kurmėgalos, jaunystėje šauniai besidarbavusi krašto kultūros fronte, šiandien ji bejėgė padėti net sau. Seserys, broliai irgi paseno, neturi jėgų lankyti, lieka tik retkarčiais bepasirodanti socialinė darbuotoja.
„Būna, mieloji, ir blogiau“,- raminome ne itin guodžiančią, bet neretai psichologų pavartojama fraze. Ir buvome teisūs, nes, pasirodo, turi močiutę vieną gerą kaimynę, kuri ne tik su ja pasišneka, bet ir išverda sriubos, grindis perplauna. Et, kad visiems tokius kaimynus!
Liepos 10 d., šeštadienis
Vakar kavinukėje prie tilto bendravome su Ramūnu. Jis ką tik grįžęs iš Seinų, kur senajame Milošų dvarelyje dalyvavo konferencijoje apie lietuvių ir lenkų kultūros sąsajas. Renginio spiritus movens buvo kadaise kažkiek su Jonu Meku bendravęs kaimynų kultūros vedlys. Jonavietis pakišo mintį išversti į lenkų kalbą savo knygą apie šį avangardistą. Įsivaizduokite, minčiai pritarta. Beje, R. prasitarė, kad Jonavoj egzistuoja tokia Mirusiųjų poetų draugija, o Tomas Venclova, tai išgirdęs, maloniai nustebo.
Seniai bebuvau sostinėje. Kai nukeliauju, visad maga apsilankyti Venclovų name – muziejuje. Dar gyvas prisiminimas, kaip Tomas, dar jaunystėje gerokai susikūprinęs, kopia aukštyn tais laiptais. O savo senų ir, ačiūdie, nenurašytų knygų spintoje retkarčiais atsiverčiu seną jo tėvo eilių rinkinį, kurioje, be kitų, pseudopatriotinių, kūrinėlių, įdomu rasti eilėraštį apie poeto misiją. „Aš poetu laikau tik tą,/Kuris iš nieko kuria viską,/ Kas auga, keičias, žydi, tviska/Kaip mūs senoji planeta“. Tai, ko gero, tinka ir „mirusiems“, ir „šaltiniečiams“.
O namo – muziejaus papėdėje tebestūkso socialistinio realizmo atstovo Petro Cvirkos paminklas. Niekam jis čia netrukdo ir vaizdo negadina...
Liepos 18 d., sekmadienis
Kartais pasidaro šiek tiek nepatogu dėl savo anksčiau pareikštų minčių, skubotos nuomonės. Prieš mėnesį, kai rašiau apie dviračių trasomis niokojamą kalną ir Joninių slėnio įvaizdį, turbūt buvau perdėm kategoriškas. Vakar pats save „peršnekėjau“. Gražu buvo žiūrėti į šioje erdvėje vykusias triatlono varžybas, stebėtis, kaip, apsupti organizatorių rūpesčio, su savimi ir kitais galynėjasi „geležiniai žmonės“. Tiesa, netoliese stovinčių daugiabučių gyventojai tokiomis dienomis ramybės nesulaukia, bet toks mūsų provincijos kasdienybės paįvairinimas – ne paprastas prošal einančių vaikėzų triukšmelis. Norisi tikėti, kad netrukus nuo kalno zvimbiantys jaunieji dviratininkai nesukels nei ramiai vaikštinėjantiems senoliams, nei miesto svečiams problemų.
O neišsprendžiama problema – tai nuo pat ryto pušynėlyje ir prie upelio svyrančių tuopų viršūnėse keliamos varnų orgijos. Šių juodaskvernių jokia miesto valdžia, nei kairioji, nei dešinioji, dar nesugeba išvaikyti. Jos - mūsų teršėjos ir darbdavės, herbo gulbės palydovės. Prisimenu vieną šaunų seniūno pavaduotoją, kuris buvo įsitikinęs, kad varnų kolonijas galima sumažinti, tik reikia šiek tiek pažerti iš biudžeto. „Tai idealistas“, - dabar sakytume ir... lieptume verčiau nukirsti medį.
Marius Glinskas
